Daugiau nei 50 mln. bombų, sviedinių, detonatorių ir šovinių nuo Antrojo pasaulinio karo rūdija Baltijos ir Šiaurės jūrų dugne, kartais bangų išnešamų į krantą.

Rizikuoja dėl pelno

Vokietis Lorenzas Marquardtas plaukioja Baltijos jūroje daugiau nei pusę amžiaus, bet šis 68-erių vyras visuomet jaučia nerimą, kai iš Šiaurės Vokietijos uosto Ekernferdės patraukia prie Danijos Bornholmo salos. Čia, labai žuvinguose jūros plotuose, po vandeniu slypi didelis pavojus. Žvejys braukia tinklu palei 60–70 m gylyje esantį dugną, kur guli dešimtys tūkstančių nuskendusių bombų ir sviedinių.

Jūros žemėlapiuose ši vieta žymima kaip "Užteršta (ginkluotė)" arba "Užteršta (dujinė ginkluotė)", prie jos rašomas įspėjimas: "Mesti inkarą ir žvejoti pavojinga."

Vokietijos ir Danijos žvejai rizikuoja, nes sėkmingomis dienomis gali grįžti į uostą su 10 t menkių. Tai keletas tūkstančių žuvų, sveriančių nuo vieno iki dešimties kilogramų, kurios gali atnešti nuo 6 tūkst. iki 10 tūkst. eurų (nuo 20 tūkst. iki 35 tūkst. litų), priklausomai nuo rinkos kainos.

Prieš keletą metų L.Marquardtas kartu su menkėmis ištraukė 500 kg sveriančią bombą. Laimė, ji dar buvo sandari, ir išminuotojai sausumoje ją sunaikino.

Bet nuo Antrojo pasaulinio karo šimtai Danijos žvejų susižalojo, kai ištraukdavo sviedinių su ipritu, kuris pažeidžia odą. Gliti medžiaga ištekėdavo pro metalinį apvalkalą ir sunkiai nudegindavo žmones.

Ginkluotės kapinynai

Ši ginklų problema susiformavo per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo. Kai sąjungininkai nuginklavo vokiečius, jie liepė išmesti ginklus į jūrą. Prieš tai naciai ir patys skandindavo ginkluotę, pavyzdžiui, kilus jų objektų, kur buvo laikomos nuodingosios dujos, bombardavimo pavojui.

Palei šiaurinę Vokietijos pakrantę yra daugiau nei šimtas bombų ir sviedinių kapinynų. Kai nesprogusi amunicija išmetama į krantą, ištraukiama žvejų ar užkliudoma tiesiant vamzdynus arba statant vėjo jėgaines, kyla pavojus pakrančių gyventojams, atostogautojams, žvejams ir darbininkams.

Praėjusiais metais Emso upės žiotyse buvo aptiktos dvi minos, kurios turėjo beveik 300 kg sprogstamosios medžiagos ir buvo skirtos skandinti priešo laivams, įplaukusiems į nacistinę Vokietiją. Tais pačiais metais Šiaurės jūros Vangerogės saloje turistas aptiko vokiškos torpedos kovinę galvutę. Abiem atvejais sprogmenys buvo saugiai sunaikinti.

Statant jūros vėjo jėgainę prie Borkumo salos buvo rasta 2,7 t ginkluotės. Nesprogusių kasetinių ir kitokių bombų aptikta Nordernėjaus bei Zilto salų jūros užliejamose seklumose.

Paplūdimių lankytojai net neįsivaizduoja, kokių staigmenų gali atnešti jūros bangos. 2012 m. liepą du vaikai žaidė pakrantėje ir į tėvų poilsio namelį atnešė 1,5 kg neaiškios medžiagos luitą. Vieno berniuko rankos, marškinėliai ir šortai staiga nusidažė geltonai. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo sprogstamoji medžiaga, kurią vokiečiai Antrojo pasaulinio karo metais naudojo torpedoms ir kuri dirgina odą. Laimė, vaikas nenukentėjo.

Pavojingų sprogmenų yra ir tose vietose, kuriose driekiasi svarbūs laivybos maršrutai. Kai ginkluotės šalinimo grupės 2011 m. pradėjo darbuotis prie Šiaurės Vokietijos Travemiundės kurortinio miestelio, jos 20 m gylyje rado šešias sparnuotųjų bombų V1 kovines galvutes. Jos gulėjo vietoje, pro kurią didžiuliai keltai plaukia į Skandinaviją ir Baltijos šalis.

Sviedinius paliks suirti

Vokietijos žemių valdžia dešimtmečiais nekreipė dėmesio į pavojingą Antrojo pasaulinio karo palikimą. Galiausiai net ne šalies tarnybos, o biologas ir aplinkosaugos konsultantas iš Koblenco Stefanas Nehringas 2008 m. jūroje rado vieną pavojingiausių bombų bei sviedinių kapinynų. Jis keletą metų naršė istorijos archyvus ir aptiko įrašų apie siaubingą nusikaltimą prieš gamtą.

1949 m. rugsėjį Didžiosios Britanijos kariuomenė liepė vokiečiams išmesti maždaug 6 tūkst. lauko artilerijos sviedinių į Šiaurės jūrą, 4 km piečiau Helgolando salos. Sviediniuose buvo 11,7 t nervų sistemą paralyžiuojančios medžiagos tabūno.

Sviediniai tikriausiai liks jūros dugne, kol galutinai suirs. Bent jau taip rekomendavo Vokietijos federalinė jūrų ir hidrografijos tarnyba ir tarptautinė Helsinkio komisija, atsakinga už Baltijos jūros aplinkosaugą. Rekomendacijose rašoma, kad 50 m gylyje gulintys sviediniai nekelia pavojaus laivybai, o pavojus aplinkai minimalus.

Bet S.Nehringas su tuo nesutinka ir reikalauja bent uždrausti žvejybą prie Helgolando krantų.

"Mes kalbame ne apie žemės riešutėlius, o apie chemikalų kokteilį mūsų vandenyse", – teigė biologas.

Vietoj gintaro renka fosforą

Net gražiausi Vokietijos kampeliai Baltijos jūros pakrantėje kenčia nuo pavojingo karo palikimo.

Uzedomas, antroji didžiausia Vokietijos sala po Riugeno, galėtų būti idiliška vieta prie jūros, jei ne fosforo pavojus. 1943 m. britai sužinojo, kad vokiečiai čia stato raketą V2. Tų metų rugpjūčio 17 d. Karališkųjų oro pajėgų lėktuvai per keletą valandų numetė dešimtis tūkstančių bombų ant bandymų laboratorijos. Maždaug 40 proc. bombų, kurių dalis sudėtyje turėjo fosforo, nukrito į jūrą.

Praėjus dešimtmečiams, audros išneša fosforą į krantą. Jis kelia pavojų gintaro rinkėjams, nes netgi ekspertams būtų sunku iš pirmo žvilgsnio atskirti fosforo gabaliuką nuo gintaro.

Tokių incidentų pasitaiko bent kartą ar du per metus. Turistai nerūpestingai dedasi į kišenes gabaliukus, kurie atrodo panašūs į gintarą. Įkaitintas iki 20–30 laipsnių Celsijaus, fosforas gali užsidegti ir paskleisti liepsnas, kurių temperatūra siekia 1300 laipsnių. Fosforas labai nuodingas, sužaloti galima net tiesiog jį palietus.