Mokslininkai ir psichologai įsitikinę, kad ekonominė ir finansinė krizė daro poveikį žmonių pasaulėžiūrai. Kaip ir kodėl?

Materializmas ir hedonistiškas gyvenimo būdas

Didžiosios depresijos metais Amerikos žiniasklaidoje mirgėjo antraštės, kaip žmonės žudydavosi dėl to, kad prarasdavo santaupas, namus ar darbą.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skelbia, kad kasmet pasaulyje nusižudo apie 800 tūkst. žmonių, ir šis skaičius, daugeliui pasaulio šalių susidūrus su ekonomikos recesija, auga.

Mokslininkai dabar bando atsakyti, ar yra ryšys tarp ekonomikos problemų ir savižudybių skaičiaus augimo? Išanalizavę statistiką iš besivystančių, pusiau išsivysčiusių ir išsivysčiusių pasaulio šalių ekspertai pastebėjo, kad ryšys – akivaizdus.

Net Jungtinėje Karalystėje, kurioje taupymo priemonės – gerokai švelnesnės, nei Graikijoje, Airijoje ar Portugalijoje, savižudybių skaičius 2011 m., palyginti su 2007 m., išaugo 15 proc.

Pasak ekspertų, materialistinis gyvenimo būdas ir hedonistinė kultūra per pastaruosius pusšimtį metų gerokai padidino savižudybių skaičių beveik visose išsivysčiusiose (daugiausia Vakarų) šalyse.

Savižudybių skaičius Pietų Europoje

Skirtingai nei šiaurės šalyse, kur ekonominių problemų nedaug, Pietų Europoje (Graikijoje, Portugalijoje, Ispanijoje ir Italijoje) savižudybių skaičius per pastaruosius dvejus metus smarkiai išsaugo. Vakarų Europoje dažnai vengiama sieti savižudybes su problemomis socialinėje sistemoje.

Psichinės ligos, alkoholis

Nors kaip savižudybių priežastys daugiausia įvardijamos psichinės ligos ir alkoholio vartojimas, nuo 2008 m. dažniausios yra darbo ar namų praradimas, sumažėjusios pajamos ir didelės skolos. Pavyzdžiui, Graikijoje nuo 2011 iki 2012 m. daugiausia žmonių pakėlė ranką prieš save prispausti finansinių sunkumų. Daugiausia savižudybių įvykdė būtent vidurinės klasės, labiausiai nukentėjusios nuo krizės, nariai.

Kartų konfliktas

Pietų Europos šalyse bręsta ir vadinamasis kartų konfliktas, kai jauni šalies gyventojai priversti mokėti didelius mokesčius, kad išlaikytų šalies pensininkus. Daugelis jaunų žmonių jaučiasi esantys krizės aukos.

Ypač skaudžiai jauniems žmonėms smogė darbo vietų mažėjimas, kurį sukėlė ekonomikos nuosmukis. Ispanijoje, Graikijoje ir Pietų Italijos regionuose beveik pusė iki 25 metų gyventojų – bedarbiai. Tai – du kartus didesnis nedarbo lygis nei tarp vyresnio amžiaus žmonių.

Italijoje ir Ispanijoje dirbantys žmonės saugomi griežtų įstatymų, kurie iš esmės nepalieka galimybių darbuotojus atleisti, nepatyrus finansinių nuostolių. O daugiau nei pusė jaunų italų ir net 60 proc. ispanų dirba pagal laikinas sutartis. Maža to, daugelis paskolų, kurias pasiėmė šalių vyriausybės, ateityje kris ant jaunimo pečių.

Bankininkai ir politikai – ne vieninteliai, kalti dėl krizės. Pavyzdžiui, daugelis Graikijos gyventojų ilgus metus mėgavosi solidžiais atlyginimais, dirbdami valstybiniame sektoriuje, o dabar gauna solidžias senatvės išmokas. Pavyzdžiui, ištikimi Silvio Berlusconi rėmėjai nuolat buvo pensinio amžiaus žmonės, nes buvęs Italijos premjeras kaip įmanydamas stengėsi apsaugoti jų teises gauti solidžias socialines išmokas.

Nenuostabu, kad vienas populiariausių šūkių Pietų Europoje – „nepasitikėk niekuo, kam per 30 metų“. Toks šūkis per Europą nuvilnijo ir praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje, kilus jaunimo judėjimams.