Džiunglių dvasios atnešė sėkmę Apichatpongui Weerasethakului. Šis tailandietis režisierius pelnė aukščiausią 63-iojo Kanų kino festivalio apdovanojimą.
Siurrealistinė meditacija
Per iškilmingą apdovanojimų ceremoniją sekmadienio vakarą išgirdęs, kad jam atitenka "Auksinė palmės šakelė", A.Weerasethakulas susigraudino ir buvo pasiryžęs išbučiuoti visus: ir savo filmo kūrėjų komandą, ir vertinimo komisijos narius, ir žiūrovus.
"Savo filmu nieko nenorėjau pasakyti, juo labiau ir pats nelabai tikiu dvasių persikėlimu, – sakė nugalėtojas. – Tiesiog norėjau perteikti tą pasaulėjautą, kurią gavau savo gimtinėje Šiaurės Tailande, kur iki šiol labai gajus gyvūnų kultas."
A.Weerasethakulo filmas "Dėdė Bunmis, galintis prisiminti buvusius savo gyvenimus" ("Long Boonmee Raluek Chat") yra mistinis pasakojimas apie paskutines vyro, mirštančio nuo inkstų nepakankamumo, gyvenimo dienas, kai jo slaugyti grįžta jo mirusios žmonos vėlė, o seniai prarastas sūnus namo pareina beždžionę primenančios džiunglių dvasios pavidalu. Tarp filmo herojų taip pat yra senovės princesė, kuri mylisi su kalbančiu šamu.
Kino kritikai šią juostą pavadino siurrealistine hipnozine meditacija reinkarnacijos tema. Pats režisierius prisipažino, kad kurdamas filmą meditavo pagal Vipasanos tradicijas.
Tailando kino kūrėjai dar nebuvo gavę tokio aukšto apdovanojimo. A.Weerasethakulas nuoširdžiai dėkojo vertinimo komisijai: "Tailandui labai reikia tokių apdovanojimų. Mus labai liūdina ir slegia politiniai įvykiai mūsų šalyje, ir apdovanojimas už meną, už filmą padės jai įveikti sunkumus."
Tailande pastaraisiais mėnesiais vyksta kruvini antivyriausybiniai protestai, kurie nuo kovo nusinešė 88 žmonių gyvybę. Bankoke ir dar 23-ose provincijose naktimis galioja komendanto valanda.
Pasiaukojimo istorija
Antras pagal svarbą Kanų Didysis žiuri prizas atiteko prancūzo Xaviero Beauvois juostai "Apie žmones ir dievus" ("Des Hommes et des Dieux"), pasakojančiai apie vienuolius, praėjusiame dešimtmetyje atsidūrusius Alžyro pilietinio karo tarp islamistų ir vyriausybės sūkuryje.
Ši istorija, pagrįsta tikrais 1996 m. įvykiais apie septynių prancūzų trapistų pagrobimą ir nukirsdinimą, iki ašarų sukrėtė Kanų auditoriją ir šeštadienį taip pat pelnė nelabai žinomam 43 metų prancūzų kino kūrėjui festivalio ekumeninio žiuri prizą už darbą, skatinantį religinį supratingumą.
Juostos "Apie žmones ir dievus" centre – Tibiherine įsikūrę vienuoliai, kurie sprendžia moralinę problemą, ar reikia bėgti didėjant grėsmei, ar pasilikti ir toliau padėti vietos žmonėms.
Filmas taip pat paliečia opius prancūzų istorijos Šiaurės Afrikoje puslapius: vienas juostos veikėjas alžyrietis dėl socialinių problemų, kurios tapo islamistinio ekstremizmo priežastimi, tiesiai kaltina buvusius kolonistus.
Pilietinis karas Alžyre įsižiebė 1992 m., kai armija atšaukė rinkimus, kuriuose turėjo nugalėti proislamiški kandidatai. Kovotojai islamistai pradėjo pulti barus, naktinius klubus ir visa kita, kas jiems atrodė vakarietiška. Per konfliktą žuvo maždaug 200 tūkst. žmonių.
Filmas pakurstė protestus
63-iajame Kanų kino festivalyje buvo pristatytas dar vienas filmas, pasakojantis apie sudėtingą ir prieštaringą Alžyro istoriją. Iš šios Šiaurės Afrikos šalies kilusio režisieriaus Rachido Boucharebo juosta "Už įstatymo ribų" ("Hors la loi") sulaukė daug prieštaringų vertinimų ir kaltinimų klastojant prancūzų ir alžyriečių pasipriešinimo karo faktus.
Penktadienį, kai vyko šio filmo peržiūra, Kanų policija buvo priversta sustiprinti saugumą ir visiškai uždaryti miesto centrą. Daugiau nei tūkstantis Prancūzijos karo veteranų, Nacionalinio fronto ir ultradešiniųjų partijų aktyvistų susirinko prie mero būstinės ir reiškė pasipiktinimą istorijos klastojimu ir Prancūzijos kariuomenės juodinimu.
Viena pagrindinių juostos scenų yra 1945 m. gegužės tragiški įvykiai Setifo mieste. Tuomet per protestuojančių alžyriečių ir prancūzų susirėmimus žuvo maždaug 100 europiečių, ir kolonistai atsakydami pradėjo represijas, kurių aukomis tapo tūkstančiai vietos gyventojų.
"Šaukiantis žmogus"
Kanų kino festivalyje pristatyti filmai gvildena nemažai skaudžių šiuolaikinio pasaulio problemų. Čado režisieriaus Mahamato-Saleho Harouno juosta "Šaukiantis žmogus" ("Un homme qui crie") pasakoja apie šią Afrikos šalį krečiantį pilietinį karą ir skaudžius padarinius, kurie užgriūva baseino prižiūrėtoju dirbantį buvusį plaukimo čempioną, kai pasikeitus savininkams jis savo darbą yra priverstas perleisti sūnui. Šis filmas buvo apdovanotas trečiu pagal svarbą apdovanojimu – žiuri prizu.
"Atvykau iš šalies, kur mažai kas egzistuoja, – atsiimdamas prizą sakė 49 metų M.S.Harounas. – Šiame dykumos kontekste išmokau vieną dalyką: filmus reikia kurti taip pat, kaip ruošti maistą žmonėms, kuriuos jūs mylite."
Naujausi komentarai