Ukrainoje žuvo arba buvo suluošinta daugiau nei milijonas rusų kareivių ir tai yra baisus nuostolis net tokiai didelei valstybei kaip Rusija. Kremliaus valdinių skaičius nuolat mažėja (mirtingumas Rusijoje nuolat lenkia gimstamumą net ir be kare patiriamų nuostolių), bet į mėsmalę toliau metami dešimtys tūkstančių žmonių. Kaip tai ketina spręsti Vladimiras Putinas? Tokiu pačiu būdu, kaip ir jo išgirtasis, bet neveikiantis „importo pakeitimas“ – atsivežti naujų valdinių iš užsienio.

Rusų opozicijos veikėjas, buvęs politinis kalinys Danilas Konstantinovas portalui kauno.diena.lt teigė, kad Kremliaus žmogėdriškumą galima perprasti, pažįstant dabartinės Rusijos valdžios ir valdančiojo elito prigimtį. „Tai kolonijinė sistema, kurioje valdžioje esantys žmonės yra metropolija, o visi likusieji valstybės piliečiai – čiabuviai. Jie turi tik dvi funkcijas – krauti metropolijai turtą ir už ją mirti. Jei miršta labai daug, „čiabuvius“ pakeis „importuotais“ žmonėmis. Rusai mirs kare, o ištuštėjusias darbo vietas užims užsieniečiai“, – aiškino D. Konstantinovas.

– Lietuvoje liko beveik nepastebėta Rusijos žiniasklaidoje plačiai nuskambėjusi informacija, kad Maskva ketina įsivežti net milijoną darbo migrantų iš Indijos. Ar tai tiesa?

– Ne visai. Šią idėją išsakė Uralo prekybos ir pramonės rūmų vadovas, o ne valstybės pareigūnai. Tiesa, net ir toks pareiškimas sukėlė dideles diskusijas ne tik žiniasklaidoje, bet ir valdžios įstaigose, bet oficiali imigracijos kvota Indijai kol kas lieka ta pati – 70 tūkst. per metus.

Iš kitos pusės, aš nemanau, kad šį skaičių verslininkai kažkaip atsitiktinai išlaužė iš piršto. Netektys Ukrainoje – milijonas žmonių, dar keli šimtai tūkstančių išvyko iš šalies. Pastebėsiu, kad išvyko daugiausiai ne juodadarbiai, o specialistai, inteligentai ir verslininkai. Ir štai staiga pradedama kalbėti apie milijono indų atsivežimą. Tai negali būti tuščias sutapimas.

Man atrodo, kad tokiu būdu valdžia atsargiai, ne savo lūpomis, nuteikia rusus, kad dabar bus vykdoma tokia politika. Ne metus ir ne dvejus, o ilgesnį laiką. Nuostoliai kare reiškia, kad Rusijos darbo rinka neteko milijono darbingų žmonių ir darbo jėgos trūkumas Rusijoje jaučiamas jau aštriai. Todėl visai tikėtina, kad tą milijoną darbo migrantų tikrai ketinama atsivežti jei ne vienu ypu, tai per kelis artimiausius metus.

– Rusijoje nebeveikia senas principas „Pėstininkų negaila – bobos dar prigimdys“?

– Nebeveikia, bobos nebeprigimdo. Demografiniai rodikliai jau daug metų yra neigiami, gyventojų skaičius mažėja net ir be nuostolių karuose. Tokioje situacijoje imigracija yra pats paprasčiausias sprendimas tiek darbo rinkai, tiek demografijai apskritai. Demografinė krizė tikrai rimta, gyventojų skaičius mažėja, visuomenė sensta, darbo rankų trūksta. Beje, manau būtent dėl šios priežasties Rusija neišdrįs pradėti karo su NATO – žmonių tiek neturi.

Sumąstyta, kad indai gal bus ištikimesni valdžiai, darbštūs o ir šiaip yra taikingesni už musulmonus ir geriau integruojasi.

– Kodėl būtent Indija?

– Pirmiausiai todėl, kad Rusijos valdžia jau ima nerimauti dėl šalies islamizcijos. Absoliuti dauguma imigrantų per pastaruosius metus vyko ir vyksta iš Vidurio Azijos, tai yra, musulmoniškų šalių. Niekas nežino, kiek tiksliai jų dabar yra Rusijoje, bet kalbama apie 12 – 18 milijonų. Štai ir susimąstyta, kad indai gal bus ištikimesni valdžiai, darbštūs o ir šiaip yra taikingesni už musulmonus ir geriau integruojasi. Pastebėsiu, kad tai tik niekuo nepagrįsti valdžios pasvarstymai. Jei pažiūrėsime į skaičius, būtent musulmonų mažumos atstovai sudaro neproporcingai didelę dalį iš Indijos migruojančių žmonių. Nelabai įsivaizduoju, kodėl musulmonai indai, Rusijos valdžios nuomone, turėtų būti mažiau linkę į radikalų Islamą, nei musulmonai iš Vidurio Azijos? Etnokonfesinio smurto protrūkiai ir teroro aktai ne tokia jau retenybė pačioje Indijoje.

Rusijoje būta kalbų ir apie galimybę atsivežti „specialistų“ iš Afganistano, bet manu, kad rimtai to niekas nesvarsto.

Danilas Konstantinovas / Asmeninio arch. nuotr.

– Kalbate apie tai, kad Rusijos valdžia baiminasi islamizacijos, bet statistika rodo, kad Rusijos musulmonų demografiniai rodikliai geresni, nei etninių rusų, o tokie veikėjai, kaip Ramzanas Kadyrovas patys yra Rusijos elito dalis.

– Reikia suprasti, kad Kremlius bijo islamizacijos ne todėl, kad gina Krikščionybę ar Europinę civilizaciją, o todėl, kad baiminasi galimo musulmonų ir ne tik musulmonų, o bet kurios visuomenės grupės nepaklusnumo. Baiminamasi kaip prieš valdžią nukreipto islamizmo, taip ir galimai kilsiančių etnokonfesinių konfliktų tarp įvairių Rusijos gyventojų grupių.

Kalbant apie R. Kadyrovą, akivaizdu, kad jis yra elito narys. Beje, narys, kuriam labai daug leidžiama. „Kadyrovcams“ faktiškai neveikia Rusijos įstatymai ir jie nebaudžiami gali daryti nusikaltimus. Turbūt girdėjote apie atvejus, kai net labai žinomi Rusijoje žmonės, pasakę kažką negero apie R. Kadyrovą arba čečėnus, būdavo įbauginami ir turėdavo viešai atsiprašinėti. Armėno verslininko pagrobimas Maskvos centre vidury dienos buvo vienas iš tokių pavyzdžių.

–  Kokia tikimybė, kad dabar darbo migrantais kviečiami užsieniečiai iš tiesų bus mobilizuoti ir taip pat pasiųsti į Ukrainą?

– Nedidelė. Bent jau nemanau, kad tokių būtų daug. Kremlius nori patraukti į savo pusę Indiją ir greičiausiai neišdrįs taip elgtis su jos piliečiais ir sugadinti santykius. Be to, tam yra kitas „didysis draugas“ – Šiaurės Korėja, kuri Rusijai tiekia ne tik vergišką darbo jėgą, bet ir „patrankų mėsą“. Pchenjanas šio savo pasirinkimo visai neslepia ir net tuo giriasi.

– Beje, kodėl nekalbama apie imigrantus iš Kinijos?

– Dėl dviejų priežasčių: pirmiausia, kinai jau seniai kolonizuoja ištisus Rusijos Tolimųjų Rytų regionus, kuriuos šiaip jau laiko savo istorinėmis žemėmis. Antra, ką Kremlius bekalbėtų apie didžiulę draugystę su Pekinu, jis puikiai žino, kad niekas pasaulyje ilgalaikėje perspektyvoje nekelia tokios grėsmės Rusijai, kaip Kinija, aiškiai turinti imperinių ambicijų. Minėta kinų vykdoma kolonizacija jau dabar vertinama, kaip hibridinė ar net karinė grėsmė. Kas garantuos, kad po kurio laiko Chabarovsko arba Vladivostoko kinai nesurengs referendumo ir nesukurs savo „liaudies respublikų“, kurių ginti ateis Kinijos kariuomenė? Toks kiniškas „krymnašizmas“. Manau, kad Kinija jau dabar svarsto panašius scenarijus.

Mirtis Rusijoje skatinama daug labiau, nei gyvenimas. Mirti apsimoka daug labiau, nei gimdyti.

– Ką tokia politika sako apie Rusijos valdymo filosofiją? Kad V. Putinui nusispjaut į tai, kokius žmones jis valdo? Gal rusus, o jei šių pritrūko – tiks ir indai ir apskritai bet kas? 

– Tai yra pats svarbiausias dalykas mūsų aptariamoje temoje – valdžiai giliai nusispjaut ir į tai, kiek žmonių žus kare, ir į tai, kas užims jų vietą Rusijos teritorijoje. Dabartinė Rusija yra kolonijinė valstybė, tik ne ta klasikinė, kaip europinės imperijos, kur sakysime, metropolija – Londonas išnaudoja tolimas kolonijas Afrikoje ir tenykščius gyventojus. Ne, Rusijoje metropolija yra valdantysis elitas, o išnaudojamų „aborigenų“ vaidmenį atlieka visi likę šalies piliečiai. Na, nebent labiau „lepinami“ Maskvos ir Sankt Peterburgo gyventojai – juos kiek geriau maitina ramybės vardan. Kremliui nieko nereiškia savus žmones siųsti į mirti, versti vergais ir taip toliau. Jie – pakeičiami. Amerikos kolonizavimo pradžioje pasirodė, kad iš indėnai – labai prasti vergai, tai juos „pakeitė“ atvežtais afrikiečiais. Su rusais daroma panašiai. Taip tęsis tol, kol laikosi ne tik V. Putinas, bet ir visas jo režimas.

– Ar Rusijoje egzistuoja kokia nors pozityvi demografijos politika? Tenka girdėti apie absoliučiai absurdiškus sprendimus, kaip pavyzdžiui, piniginės išmokos gimdančioms nepilnametėms.

– Kažkokia minimali politika yra. Tarkime, kažkiek didinamos išmokos motinoms. Tačiau tai niekis. Pirmiausia todėl, kad visuomenės nuotaikos yra tokios slogios, kad daugelis tiesiog nenori turėti vaikų. Kam juos gimdyti? Kad vėliau juos išsiųstų į eilinį idiotišką karą?

Ir antras dalykas: išmokos motinoms yra šimtus kartų mažesnės, nei išmokos kareiviams ir kompensacijos už jų mirtį. Kitaip tariant, mirtis Rusijoje skatinama daug labiau, nei gyvenimas. Mirti apsimoka daug labiau, nei gimdyti. Geriausias dalykas, ką pilietis gali padaryti gyvenime – mirti Ukrainoje. Jis tampa „didvyriu“ ir tuo pačiu finansiškai aprūpina artimuosius. Mirdamas žmogus yra naudingesnis ir valstybei, ir šeimai.