– Šis karas prieš Ukrainą dažnai vadinamas ne pilno masto, o sekinimo karu, kuriame nė viena pusė neturi labai ryškios persvaros. Kaip manote, kodėl šis karas tęsiasi tiek ilgai?
– A. M.: Todėl, kad karą pradėjusios pusės lyderis Vladimiras Putinas turi kažkokių keistų norų. Jie labai panašūs į Hitlerio norus. Kas yra denacifikacija V. Putino supratimu? Tai ukrainietiškas nacionalizmas. Dar nuo 2020 m. sakiau, kad tikrasis fašizmas yra rusiškasis fašizmas, tai yra putinizmas. V. Putinas nenori pripažinti, kad jis yra fašizmo atstovas, o jis nori kažką denacifikuoti.
Kas yra denacifikacija? Viena rusė išryškino šiuos dalykus. Ji sako, kad čia ne tik teritoriniai klausimai. Ji klausia, kodėl ukrainiečiams netinka Maskvos patriarchatas arba rusų kalba, kodėl kalbama dirbtine ukrainiečių kalba. Ir bendrai – kam reikalinga tokia dirbtinė valstybė?
Akivaizdu, kad Ukraina negali net ir tokio baisaus karo akivaizdoje su visais šitais dalykais sutikti. Problema yra ta, kad Steve'as Witkoffas važinėjo aštuonis kartus pas V. Putiną, aiškindamasis jo raudonas linijas, bet nežinau, ar tikrai derybininkai sako V. Putinui, jog jo linijos gali būti nepriimtinos absoliučiai jokiai kitai valstybei.
Kol kas V. Putino norai yra teritoriniai.
Šia prasme Ukraina yra įstumta į kampą – tai dar daugiau nei Stalinas stūmė į kampą Suomiją ar Hitleris – Lenkiją. Ukraina įstumta į kampą ir dėl to negali priimti tų sprendimų, o kol kas V. Putino norai yra teritoriniai.
Jeigu kalbame apie Europą, tai V. Putino norai yra didesni. Juk jis pradėjo karą ne tik dėl Ukrainos, bet ir dėl Europos saugumo architektūros sudaužymo. Dabar Europa jam yra bloga, amerikiečiai – geresni, nes Europa nenori keisti savo saugumo architektūros.
– T. J.: Aš pažiūrėčiau dar į kitą pusę, t. y. kodėl Rusija nepralaimi? Mes, t. y. Europa, Vakarai, praleidome ne vieną progą tą karą užbaigti greičiau, jeigu būtume sutelkę pastangas ir parėmę Ukrainą nuo pat pradžių maksimaliai. Mes nuolat vėluodavome, nuolat ieškodavome pretekstų, kodėl reikia kažką pataupyti, neduoti Ukrainai.
– Ar tikrai V. Putinas nepralaimi?
– T. J.: Jis bent jau įsivaizduoja, kad nepralaimi. Net ir derybose tempia laiką, įsivaizduodamas, kad sekinimo karas išsekins Ukrainą greičiau. Šiame sekinimo kare V. Putinas jaučiasi turintis kažkokį didesnį pranašumą. Ir čia irgi yra bėda – kaip tik tokia Vakarų baimė, kad Rusija galėjo pralaimėti pirmaisiais ar antraisiais metais.
Šiame sekinimo kare V. Putinas jaučiasi turintis kažkokį didesnį pranašumą.
– Daug karybos analitikų sako, kad apsiskaičiavimas buvo paritete. Be to, V. Putinas manė, kad viskas įvyks labai greitai, o Ukrainos visuomenė tai sutiks neutraliai. Ar tai nerodo, kad V. Putinas jau pralaimėjo strategine prasme?
– A. M.: Pradėkime nuo to, ką reiškia „apsiskaičiavo“? Apsiskaičiavo ne tik V. Putinas, bet ir Vakarai. Šios pusės manė, kad Ukraina kris, buvo manoma, kad per savaitę bus paimtas Kyjivas. Tada buvo manyta, kad, paėmus Kyjivą, nebėra galimybės toliau kautis ir ukrainiečiai pasiduos. Dabar išėjo straipsniai apie tai, kad anglai ilgą laiką manė, jog kova vyks iki pavasario.
– Ženevoje įvyko trečias derybų raundas. Tai aklavietė ar milimetriniai žingsniai į priekį?
– T. J.: Yra dviejų greičių arba dviejų takų diplomatija, kai iš vienos pusės ukrainiečiai bando įrodyti savo partneriams JAV, kad jie yra pasiruošę taikai, nutraukti karą, ir jie pakankamai nuoširdžiai kalbasi dėl tų punktų, kurie galėtų sudaryti taikos susitarimą.
Ukrainai rūpi, kokiomis sąlygomis ta taika galėtų būti sudaryta, ir jie, manau, derasi labai rimtai, ypač kalbant apie saugumo garantijas, kurių tikisi iš Vakarų pusės.
Yra kitas kelias – visiškai kitokios motyvacijos derybos, jei taip galima pavadinti, iš Rusijos pusės, kai visi planai, punktai dėl susitarimo yra suvokiami kaip neįgyvendinami arba tiesiog nereikalingi.
Jiems iš anksto žinoma, kad jie nesutiks su jokiais punktais, kurie garantuotų Ukrainos saugumą ilguoju laikotarpiu. Čia yra esmė. Ir kiek ten bebūtų detalių tame susitarime – jeigu visas susitarimas sudaromas taip, kad Ukrainai yra suteikiamos saugumo garantijos, – aš neabejoju, kad rusai nepasirašys tokio susitarimo.
Visa kita yra imitacija: jie tempia laiką, bando išlaikyti amerikiečių dėmesį, nes tai taktiškai yra labai svarbus dalykas. Jie nori parodyti, kad turi ryšį su amerikiečiais, bet tikroji priežastis yra V. Putino tikėjimas, kad jie vis dar gali tą sekinimo karą laimėti ir turėti pranašumą. Kol Kremliuje šis įsitikinimas nepasikeis, tol derybos bus imitacinės ir jos nesibaigs realiu rezultatu.
Ar šiemet gali būti lūžis? Galbūt, bet, manau, kad tai priklausytų nebent nuo labai rimto Rusijos ekonomikos pasikeitimo.
Tai, ką jau ne vieną kartą matėme ir ne vieną kartą įsivaizdavome, kad Rusija yra prie ekonominio žlugimo slenksčio, bet jiems pavykdavo adaptuotis, prisitaikyti, jie toliau važiuodavo. Mes vėl esame prie tam tikro Rusijos ekonominio lūžio, kai naftos pardavimo galimybės yra smarkiai sumažėjusios, Rusijos pajamos smarkiai krenta, bet ar jiems tai bus sukrėtimas, iš tikrųjų dar sunku pasakyti.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše: