Kelionė į artimą užsienį – Kaliningradą

Ranka pasiekiama Mažoji Lietuva, vadinama Kaliningrado sritimi, prasideda ties amžinai remontuojamu Tilžės tiltu per Nemuną. Neužsibuvęs lietuvių muitinėje Panemunėje ir užšokęs ant tilto, turistinis klaipėdiškių autobusėlis jau vežė dar vieną keleivę (vadinkime ją Sveta), paslaptingu būdu prasmukusią į keliauninkų būrelį. Moterėlės, tvirtinusios, kad įlipo į autobusėlį dar Didžiosios Lietuvos pusėje (nors, atrodo ji atsirado remontuojamo tilto teritorijoje), būta ne šiaip sau, o su didele krūva rublių. Neatrodė, kad naujoji keleivė įvaldžiusi aukštosios matematikos mokslus, tačiau litus į rublius keitė lyg kompiuteris. Tūkstančius rublių!

Kol dardėjome tiltu ir įsukome į rusų muitinę, Svetos kišenės gerokai suplonėjo, o lietuvaičių piniginės nuo rusiškų rublių stipriai išsipūtė. Tokiu servisu turistai buvo patenkinti, nes kelionės išvakarėse nei Klaipėdos valiutų keityklose, nei bankuose rublių ir su žiburiu nerado. Tiesa, rusų muitinėje Sveta turėjo tam tikrų nemalonumų (ir išlaidų), kad savavališkai įlipo į užsieniečių autobusą “nesusitvarkė, kaip visada” ir pažeidė pasienio tvarką. Bet ji tik numojo ranka: “Jerunda! Gyventi galima”, - tepasakė.

Rinkos ekonomika pagal Svetą

Drausmingai išlaukę eilėje ir atlikę muitinės procedūras, kartu su Sveta išriedėjome iš muitinės teritorijos. Tilžė, arba Sovetskas, šiandien – lietuvių piligrimų, plūstančių čia pigesnių prekių arba net su nostalgija “aniems geriems laikams”, “meka”. Kad čia daug kas pigiau, patvirtino ir Sveta. Štai ji už vidutinį dviejų kambarių butelį ir visus komunalinius patarnavimus kartu su telefono paslauga per mėnesį moka apie 100 Lt. Vasarą dar pigiau. Tilžėje pigesnis maistas, cukrus, degtinė, vaistai, degalai ir kt. Moteris žino, kad lietuviai už minėtas buto paslaugas pakloja beveik visus savo skurdžius atlyginimus ir pensijas. Ji patenkinta savo “darbu” ir įsitikinusi, kad jis nepavojingas, svarbu “nepakliūti ant bjaurios pamainos”, kuri daugiau “nuplėšia”. Dirbdama šį darbą tarp turistų, sakėsi išmokusi lietuvių kalbos ir, pavažiavusi gerą kelio gabalą, kai kurias keliauninkes jau vadino vardais, o išlipdama gražiai lietuviškai palinkėjo laimingo kelio.

400 rublių – už išgąstį

Lapkritis Karaliaučiuje – šiltas ir saulėtas. Neaprėpiamuose laukuose ganėsi karvės ir avys, žmonės dar kasė bulves. Pro akis pralėkė vos besilaikantys seni apgriuvę raudonplyčiai namai su pašiūrių “piramidėmis”. Iš autobuso lango – tikras sąvartynas, sukurtas apsileidusio šeimininko. Nors teisybės vardan reikia pasakyti, kad kur ne kur jau stovi gražios modernios sodybos, apsodintos medžiais, žalia veja, su garažais. Sako, taip kuriasi naujieji rusai arba lietuviai, lenkai, net vokiečiai.

Matėme ne tik apleistus, bet ir apsėtus didžiulius laukus, kai kuriose vietose gręžiniai pumpavo naftą, važiavome nauja autostrada.

Klaipėdiškiai ekskursantai apsigyveno viename viešbutyje. Vos įžengus teko atverti kambario langus ir duris, kad skersvėjis išguitų “sugedusių barščių” dvoką. Bandėme įjungti radijo tašką – neveikia, televizoriuje – nė garso, vonioje raštelis – nuo 24 val. iki 6 val. ryto vanduo išjungiamas. Paryčiais, dar gerokai įmigus, vieną kambarį pažadino triukšmas – kažkas bandė atidaryti duris. Neįveikęs užrakto – atsitraukė.

Paaiškėjo, kad į kambarį veržėsi kambarinė. Mat jai pasirodė, kad tualete bėgo vanduo. Bet kaip jis galėjo bėgti, jeigu nakčiai jis išjungiamas? Į šį “filosofišką” klausimą panelė kambarinė nesugebėjo atsakyti. Ir juo labiau atsiprašyti už svečių patirtą išgąstį ir nepatogumus. Už šiuos ir kai kuriuos kitus vienos nakties “malonumus” turistai paklojo 400 rublių arba 40 Lt.

“Litovcy – inostrancy”

Karaliaučius lyg savas miestas, kur nereikia vertėjo ir žinai, kaip kelio klausti. Tačiau rusams labai patinka mus vadinti užsieniečiais, ypač kai reikia pirkti bilietus į muziejų arba į kitą kokią nors turistų lankomą vietą. Štai užėjus į Karaliaučiaus katedrą ir nespėjus pasilabinti, kasininkė, skvarbiai žvelgianti iš “būdelės”, išpyškino: “Litovcy” – mokėsite kaip – “inostrancy”. Vadinasi – brangiau negu vietiniai. Ir patenkinta laukė, kaip reaguosime, gal sukelsime “bazarą”. Suprantama, šito malonumo jai nesuteikėme.

Kadangi katedros vidus teberemontuojamas, apžiūrėjome gražiai sutvarkytą išorę ir pasiklausėme įdomaus klaipėdiškio istoriko Silvestro Žulpos pasakojimo apie katedrą ir čia dirbusius Mažosios Lietuvos šviesuolius.

Praeities nelaisvėje

Šalia vienišos V.Lenino skulptūros centrinėje miesto aikštėje kuriasi garbus kaimynas – statoma didelė cerkvė. Jau dabar vietą puošia laikinai išdėlioti variu spindintys varpai. Spėliojama, ar neteks Vladimirui Iljičiui užleisti vietą gražiajai šventyklai, nes skirtingų ideologijų kaimynystė niekaip nesuderinama. “Militaristinių” vietelių Kaliningrade daugiau negu rankų pirštų. Štai vienoje krantinėje stovi povandeninis laivas. Ilgus metus plaukiojęs vandenynuose, dabar pritaikytas turistams demonstruoti. Malonus gidas, buvęs povandenininkas, surengė įdomią ekskursiją per ilgiausią laivą, kad pajustume, ką reiškia tarnyba po vandeniu. Kad tai – ne pyragai, pajutome palandžioję pro siaurus jo liukus, kuriuose kai kam teko net užstrigti. Ir kraupu pasidarė, kai gidas parodė liuką, panašų į tą, kuris kažkodėl neatsidarė ir todėl negalėjo išsigelbėti povandeninio laivo “Kurskas” jūreiviai.

Kraupius karo metus mena ir netoli Kaliningrado valstybinio universiteto esantis muziejus-bunkeris, kur vokiečių generolas Ottas fon Liašas 1945 m. balandžio 9 d. pasirašė Karaliaučiaus kapituliacijos aktą.

Važiuodami pro nebaigtą statyti sovietmečio gigantą – Tarybų namus, pamatėme kai kuriuos langus su užuolaidomis. Sako, čia jau apsigyveno benamiai.

Širdį atgaivinti – pas poetą

Puoselėdami ilgametę tradiciją aplankyti Tolminkiemį, kur gyveno ir parašė poemą “Metai” didysis Mažosios Lietuvos dainius, poetas, kunigas Kristijonas Donelaitis, važiavo Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojai. 2004 m. sausio 1 d. minėsime jo gimimo 290-ąsias metines. Buvę “donelaičiukai” pabuvojo ir Lazdynėliuose – poeto gimtinėje. Klaipėdiškiai pagerbė poeto atminimą, papuošė jo kapą lietuviškomis rudens gėlėmis, sutvarkė gimtinėje paminklo aplinką.

Ši kelionė – vienas renginių, skirtų K.Donelaičio gimtadienio jubiliejui.