Kinija sukėlė tektoninį lūžį, prie kurio šį kartą prisitaikyti teks Vakarams

"Nušluoti Kiniją ir palikti tarptautinę sistemą tokią, kokia ji yra šiandien, jau yra tiesiog neįmanoma", – sako dvylika metų Japonijoje ir Kinijoje studijavusi ir dirbusi politologė Vida Mačikėnaitė-Ambutavičienė.

Grįžusi į Lietuvą ji dalijasi savo patirtimi. Jos akimis, Kinijos augimas yra nesustabdomas, o Vakarų viltys ir toliau išlaikyti savo nustatytas žaidimo taisykles veikiausiai tėra bergždžios.

Šaknys – istorijoje

Mariaus Jakulio Jason fondo stipendiją pelniusi KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentė sako, kad, norint iš tiesų objektyviai vertinti ir atsiribojus nuo vakarietiško naratyvo iš tiesų suprasti Kinijos politiką bei visuomenę, reikia žvelgti iš istorinės perspektyvos. O Lietuvoje kalbėti apie Kiniją sunku, nes mes įvairius reiškinius suprantame ir interpretuojame labai skirtingai.

"Viena iš priežasčių: mūsų atskaitos taškas skiriasi, turime skirtingą patirtį, skirtingą kultūrą. Iš patirties žinau, kad teisingai vertinti dalykus dažnai trukdo atraminių žinių trūkumas", – pirmiausia tai įvertinti siūlo Kinijos užsienio politiką ir politinę sistema bei valstybės pajėgumo stiprinimo strategiją tirianti politologė.

Iliustruoti ji pasidalijo pokalbiu su vienos Lietuvos kompanijos, gaminančios valgomuosius ledus, pardavimų vadybininku. Jis ir minima įmonė prieš kelerius metus labai džiaugėsi, kad pradės Kinijoje pardavinėti ledus, tikėjosi, kad ši milžiniška rinka atneš didelę finansinę sėkmę. "Bet po kurio laiko jis nebebuvo toks optimistiškas. Jis man sakė: "Žinai, Kinija yra kita visata." Kai jis pirmą kartą pasakė apie ledų pardavinėjimą Kinijoje, aš supratau, kad toks jo mąstymas ateina iš suvokimo, kad šalies ledų rinka yra antra didžiausia pasaulyje po JAV. Bet pagalvokite apie populiacijos dydį", – pasakoja V.Mačikėnaitė-Ambutavičienė.

Ir kultūriniai klausimai Kinijoje yra labai svarbūs. "Man iškart pasirodė keistas toks entuziazmas, juk kinai kultūriškai geria daug karšto vandens, arbatos. Jie tiki, kad tai gerina virškinimą", – priduria ji. Tačiau tikra tiesa, kad dalis jų valgo ir ledus. Tik ne bet kokius, pabrėžia šią kultūrą puikiai pažįstanti politologė, bet vieno prekės ženklo. "Būtent tai turi suprasti pardavimų vadybininkas, kuris nori kažką parduoti Kinijoje. Kinai perka statusą, prabangą ir tai ateina iš istorijos, kultūros", – aiškina V.Mačikėnaitė-Ambutavičienė.

Prieš daugiau nei metus Italijos mados namai "Dolce & Gabbana" sukūrė reklamą, kurioje vaizduojama pasipuošusi kinė, picą ir makaronus valganti rytietiškomis lazdelėmis. Nevykusi reklama ir tiek? Galbūt, tačiau po jos pasirodymo kilo didelis kinų nepasitenkinimas, žymiai krito šio prekės ženklo pardavimai šalyje. "Kinai jautėsi įžeisti, čia viskas ne taip greitai pasimiršta", – sako V.Mačikėnaitė-Ambutavičienė.

Šaknų, kodėl kinai dažnai itin jautriai reaguoja į Vakarų pasaulio elgesį, sampratą ir požiūrį į Kiniją, reikėtų ieškoti vadinamajame 100 pažeminimo metų istoriniame periode, kuris trūko nuo 1800 m. iki 1949 m.

"Šiuo periodu kinai jautėsi žeminami Vakarų šalių: opijaus karai su Britanija 1839–1842 m. ir 1856–1860 m., nelygybę pabrėžiančios sutartys, užsienio nuolaidos. Iš tiesų, daugybėje Kinijos miestų gausu vakarietiškos architektūros. Nuo viduriniosios tautos jie tarsi pasuko prie labiau atsilikusios tautos – dėl Vakarų valstybių dominavimo jie jautėsi būtent taip. Sekė ir pralaimėjimai karuose su Japonija…", – vardija V.Mačikėnaitė-Ambutavičienė.

Todėl po Mao Dzendongo mirties Kinija – šalis, kuri kadaise save žemėlapiuose vaizduodavo kaip pasaulio centrą – suvokė, kad atėjo laikas sugrįžti į pasaulinę areną ir tai padaryti pasitelkiant ekonomiką.

Su komunizmu – atsargiai

Po Mao Dzendongo mirties pirmiausia imtasi valstybės aparato, institucijų atstatymo. Labai greitai Kinija suvokė ir ekonominės modernizacijos svarbą. "1978 m. prasidėjo dabartinės Kinijos ekonominės reformos pradžia. Visos Mao Dzedongo reformos ir kampanijos privedė prie visiško chaoso, kracho ir ekonomikos žlugimo. Kilo tiek pasitikėjimo komunistų partija, tiek pasitikėjimo bet kuo kitu krizė. Ekonominė reforma tam tikra prasme buvo sugalvota tam, kad žmonės vėl pradėtų pasitikėti komunistų partija. Ta mintis, kad valstybė vystys ekonomiką ir žmonėms suteiks minimalų pragyvenimo lygį, buvo partijos legitimizavimo pagrindas", – aiškina politologė.

Taip komunizmo ideologiją tarsi pakeitė ekonominio vystymosi idėja. Šiandien kinai patys sako, kad jų šalyje egzistuoja socializmas su kiniškomis savybėmis. "Net pats žodis "komunizmas" nebefigūruoja – tai yra kiniškas socializmas. Kinijos vadinimas komunistine valstybe atėjęs iš istorijos: Sovietų Sąjunga buvo komunistinė, Kinija buvo komunistinė. Liko partijos pavadinimas, o jo atsisakymas reikštų istorinio paveldo atsisakymą. Viskas pastatyta ant istorijos. Tai pateisina kodėl ši partija valdo: visko buvo, buvo sunkių laikotarpių, bet mes vis dar valdžioje, mes vis dar Kiniją vedame į priekį", – dalijasi ekspertė.

Faktas, kad šiandieninės Kinijos valdžios struktūros išlaikė labai daug komunistinės sistemos bruožų: valstybės ir partijos sistemos yra integruotos, valstybė labai tvirtai laiko ekonomiką ir veda ją į priekį. Tačiau V.Mačikėnaitė-Ambutavičienė sako, kad apibūdinimą "komunistinė Kinija" reikėtų vartoti atsargiau: "Ideologinės prasmės tame beveik nebėra, vien tik pati valdymo ir kontrolės sistema. Juo labiau, vienos partijos autoritarinis valdymas nelygus komunistiniam režimui."

Kinijos modelis yra alternatyva vakarietiškai sistemai, vadinamajam Vašingtono konsensusui, kuris po SSRS griūties postkomunistinėms valstybėms nurodė dešimt punktų, kaip šalys turi vystytis toliau. "Iš pradžių įvedama rinkos ekonomika, ekonominė reforma eina kartu su politine reforma ir taip toliau. Jokių klausimų niekam nekilo, atrodė, kad yra vienas kelias ir jis nebus kitoks", – primena V.Mačikėnaitė-Ambutavičienė.

Kinai nesako, kad komunistų partijos valdymo modelis yra geriausias. Jie sako, kad toks modelis yra geriausias jiems, ir jeigu panašus modelis geriausias kokiai nors kitai valstybei, ji gali tai taikyti savo praktikoje.

"Kinija šiandien sako, kad nebūtinai turi būti ekonominė liberalizacija, rinkos ekonomika ir politinė liberalizaciją. 2005 m. JAV buvo sugalvotas toks terminas "Pekino konsensusas", kuris nėra apibrėžtas, bet parodo, kad nėra vieno kelio į ekonominį vystymąsi, o rinkos ekonomikai nebūtina demokratinė valdymo sistema", – tęsia ji.

"Kinai nesako, kad komunistų partijos valdymo modelis yra geriausias. Jie sako, kad toks modelis yra geriausias jiems, ir jeigu panašus modelis geriausias kokiai nors kitai valstybei, ji gali tai taikyti savo praktikoje. Tai yra pagrindinis iššūkis Vakarams. Autoritariniai režimai yra ant bangos, todėl, kad kinai rodo gerą pavyzdį, kaip būti autoritarine valstybe ir sėkmingai vystyti ekonomiką, jų supratimu eiti į priekį", – pabrėžia tyrėja.

Pavyzdys Afrikai

Neabejotinai ir kai kurioms Afrikos valstybėms Kinijos kilimas yra labai geras pavyzdys. Tai besivystančioms šalims tarsi sufleruoja: žiūrėkite, mums nereikia demokratinės valdžios, kad kiltume ekonomine prasme. "Studentai iš Afrikos man dažnai sako: Vakarų valstybės visada norėjo, kad mes priimtume jų primetamą demokratijos modelį, bet jis mums netinka", – pasakoja V.Mačikėnaitė-Ambutavičienė.

Pastaruoju metu Kinija išties sėkmingai tvarkosi Afrikoje, labai daug investuoja į šio žemyno infrastruktūros ir kitus projektus. Kiniškas oficialios pagalbos vystymuisi modelis yra visiškai kitoks nei Vakarų valstybių – todėl ir yra toks patrauklus.

"Pastarosios dažnai pagalbą skirdavo su papildomomis sąlygomis: duoda sumą kokiai nors sričiai plėtoti ir vystyti, bet taip pat finansavimą gaunančios Afrikos valstybės turi atlikti kokias nors reformas, pavyzdžiui, demokratines, pagerinti žmogaus teisių padėtį ar sumažinti korupciją. Kinijos sąlygos yra tokios: mums neįdomu, kokia yra jūsų valdžia, jūs gaunate aiškią sumą pinigų konkrečiam projektui vystyti", – dėsto analitikė.

"Vakarai dėl to kritikuoja Kiniją, o ši atsako, kad tai Vakarų modelis Afrikai neatnešė jokio vystymosi. Jie ir toliau daugelyje vietų gyvena be infrastruktūros, veikia korumpuota valdžia. Kinai savo praktiką pristato kaip naują ir pranašesnį modelį. Pati bendriausia schema Afrikoje yra, kad kinai su valdžia susitaria, kokiam konkrečiam projektui reikia pinigų: stadionas, ligoninė, keliai – bet kas. Dažniausiai infrastruktūra. Tada pinigai, priešingai negu Vakarų vystymosi plėtros pagalbos atvejais, nėra tiesiogiai pervedami atitinkamos Afrikos valstybės valdžiai. Jie lieka Kinijos banke, o Kinijos įmonė naudodamasi šitais pinigais kaip paskola įgyvendina projektą. Kinai sako, kad tai yra win-win situacija, visiems gerai: Afrikos valstybė gauna įgyvendintą projektą, vietinė valdžia laiminga, korupcijos šioje vietoje nėra, nėra pinigų nusavinimo, nes niekas jų nemato, o Kinijos įmonėms irgi gerai – jos taip ir išaugo pasaulyje, taip Kinija pramušinėjo savo įmones tarptautiniams kontraktams. Su savo darbuotojais, savo medžiagomis", – sako politologė.

Ji tikra – Vakarai, kaip įprasta, norėtų būti Afrikoje, bet kinai čia ateina palankesnėmis sąlygomis. Politiškai tai yra priimtiniau, greičiau įgyvendinami tokie projektai. "Demokratinėje valdžioje pasibaigus kadencijai ir Afrikos valstybės lyderis gali pasakyti: kai aš valdžiau, buvo pastatytas stadionas, buvo padaryti kiti dalykai. Kinai tai daro santykinai greitai ir labai paprastai", – priduria V.Mačikėnaitė-Ambutavičienė.

Tačiau yra ir negatyvi pusė, kai kalbama apie darbuotojų teises, kalbama apie aplinkos apsaugą – dažniausiai, kaip su ja nedraugaujama, – apie atliktų darbų kokybę, juk ir Kinijoje yra ištisa eilė labai prastų viso to pavyzdžių. "Paprastai Vakarų valstybės taip pat kaltina kinus, kad jie remia autoritarinius režimus. Iš tiesų, autoritariniam režimui, kuris galbūt iš Vakarų finansinių institucijų negautų finansavimo, tokiu būdu yra lengviau likti valdžioje, nes kinai ateis ir finansuos tuos projektus, kurie kitaip nebus įgyvendinti. O kinai sako, kad nesikiša į jų politiką, nes jiems tai visiškai neįdomu", – pasakoja ekspertė.

Tušti reikalavimai?

Tradicinė Vakarų vedlė Amerika su Kinija konfrontuoja ir pasauliniame prekybos kare. Pasak V.Mačikėnaitės-Ambutavičienės, kinai JAV pradėtą ekonominį karą vertina kaip puolimą prieš juos, nes Kinija pasiekė tokį išsivystymo lygį, kuris tapo grėsme. "Kinijoje tai pristatoma, kaip bandymas sulaikyti jų augimą. Iš tiesų, jų ekonominis stiprėjimas kelia grėsmę, kad Amerika nebėra stipriausia pasaulyje valstybė", – sako ji.

Vienas iš pirmųjų ir pagrindinių JAV argumentų šiame kare buvo susijęs su Kinijos neva itin dažnai praktikuojamomis intelektinės nuosavybės vagystėmis. O su intelektinės nuosavybės teisėmis Kinijoje visada buvo labai daug problemų, pripažįsta šios šalies raidą stebinti politologė.

"Ilgą laiką kinai tarsi išvis nesuprato, kas tai yra, nesuprato pačio intelektinės nuosavybės koncepto. Dabar kinai labai stiprina jos apsaugą, teisinę sistemą. Prieš daugmaž penkerius metus buvo įsteigti konkretūs teismai, kurie nagrinėja intelektinės nuosavybės apsaugos klausimus ir pažeidimus. Atliktos kelios studijos, kaip šie teismai veikia, ir, pasirodo, kad dažniausiai sprendimai priimami užsienio valstybės naudai. Tikrai nėra taip, kad Kinijos valstybė saugo intelektinę nuosavybę grobiančias įmones. Problema, į kurią Amerika beda pirštu, tikrai yra, bet kinai su ja tikrai stipriai dirba, progresas tikrai yra", – tikina tyrėja.

"Taip pat atlikta apklausa, kuri parodė, kad JAV įmonėms, dirbančioms Kinijoje, ši problema yra netgi viena iš mažiausiai reikšmingų", – paradoksalius duomenis pateikia ji.

Kinijos ekonomikos vystymosi modelis yra kitas labai svarbus dalykas, pabrėžia V.Mačikėnaitė-Ambutavičienė. Valstybinių įmonių protekcija, JAV akimis, yra viena pagrindinių problemų, bet tai ir yra Kinijos modelio paslaptis. "Tai ne ta valstybė, kuri paleidžia savo įmones veikti laisvai, bet ta, kuri saugo. Jeigu pasižiūrėtume, kaip buvo prieš 100 arba prieš 50 metų, ką tada reiškė įmonei eiti į tarptautinę rinką, ir kaip yra dabar, tai šiandien konkurencija yra žvėriška. Jeigu Kinija nebūtų stūmusi, subsidijavusi savo įmonių, jos niekada nebūtų šitaip iškilusios", – pasakoja ji.

2001 m. buvo oficialiai paskelbta Kinijos palaikoma "Going Global" programa. Jos tikslas – skatinti Kinijos įmones investuoti užsienyje. "Pažiūrėjus į didžiausius pasaulio įmonių sąrašus, pamatytumėte, kad 2001 m. Kinijos įmonės juose praktiškai neegzistavo. Pavyzdžiui, "Sinopec Group" – viena pagrindinių Kinijos naftos įmonių, valstybinė įmonė – 1999 m. šovė į "Fortune Global 500" sąrašą, kuris rikiuoja įmones pagal pajamas, iš niekur pastaraisiais metais jau buvo jo dešimtuke, o dabar – įmonė numeris du pasaulyje", – dalijasi V.Mačikėnaitė-Ambutavičienė.

"China National Petroleum Corporation" (CNPC, įkurta 1988 m. vietoje panaikintos Naftos ministerijos) – panaši istorija, prasidėjusi 2001 m., kai kitų šalių kompanijos daugiau ar mažiau pastoviai laikosi tarp didžiausių ne vienus metus. Kaip ir minėjau, prie to labai prisidėjo vadinamoji "Going Global" politika. Prie to prisidėjo ir infrastruktūros projektų įgyvendinimas Afrikoje, kur valstybė taip pat labai padėjo savo įmonėms. 2019 m. "Fortune Global 500" sąraše buvo 119 Kinijos įmonių, kai 2005 m. jų buvo tik šešiolika", – įspūdingus skaičius pateikia tyrėja.

Kinijos valstybės finansavimo modelis įmonėms užsienyje veikti, tiek kai kuriais atvejais minėtuose Afrikos projektuose, yra maišytas, kaip sako V.Mačikėnaitė-Ambutavičienė, drumzlinas". "Be abejo, iš amerikiečių ar kitų valstybių pusės žiūrint tai atrodo  įtartinai. Tačiau tos kinų įmonės užsitarnavo savo vardą būtent todėl, kad už jų visada stovėjo valstybė ir jos subsidijos", – akcentuoja ji.

Kitas svarbus dalykas: visų didžiausių Kinijos valstybinių įmonių vadovai priklauso biurokratinei sistemai, jie turi ministro ar viceministro rangą. "Tai yra listinguotos įmonės, veikia kaip privačios, bet jas valdo valdžioje esantys žmonės. Jie yra labai arti sistemos. JAV šiame prekybos kare priversti Kiniją pakeisti šitą politiką vargiai įmanoma – kinai to nekeis, jų visa ekonomika ant to stovi, jie taip užaugo", – neabejoja politologė.

"Antras momentas, sunku įsivaizduoti, kad sistemos viduje bus priimtas sprendimas, nustoti subsidijuoti, palaikyti savo įmones, kai visi įmonių vadovai yra sistemoje, jie dalyvauja priimant sprendimus, diskutuojant apie šiuos dalykus. Prašoma to, kas realiai yra praktiškai neįmanoma. Prašymas skamba maždaug taip: stabdykite savo ekonomiką arba iš naujo pergalvokite savo ekonomikos modelį ir tada mes būsime patenkinti", – tęsia ji.

Liūdnos perspektyvos

Skeptiški Vakarai Kiniją kritikuoja ne tik dėl jos tarptautinės ekonominės politikos, bet ir demokratinių procesų bei teisių pažeidimų. Autonomijos statusą turintis Honkongas pastaraisiais metais pasaulio akyse sužibo kaip užgniaužtos, bet laisvės trokštančios ir dėl jos pasiduoti neketinančios visuomenės simbolis. Didžiuosius protestus išprovokavo pasipiktinimas ekstradicijos į žemyninę Kiniją įstatymas, kurį galiausiai pavyko sustabdyti, tačiau tai tebuvo paskutinis lašas honkongiečių kantrybės taurėje.

"Vis kliūvantis klausimas buvo balsavimas, nes centrinė valdžia buvo pažadėjusi, kad duos Honkongui balsavimo teisę. Tai turėjo būti padaryta 2014 m. Taip, balsuoti galima, bet yra viena problema: balsuoti galima už kandidatus, kurie yra nominuoti centrinės valdžios Pekine. Centrinė valdžia sulaužė duotą pažadą, tai buvo tas skaudulys, kuris visą laiką augo, nors iš pradžių tai buvo ir viltis, kuri maitino. Tai ir liko viltimi, kuri visiškai nepasiteisino", – retrospektyviai žvelgia politologė.

Ji sako, kad neįmanoma, jog Honkongo lyderio linija nebūtų visiškai propekiniška – juk kitokiu atveju toks lyderis būtų iškart pašalinamas. "Tai žmonės, kurie yra visiškai palaiminti centrinės valdžios – kitaip galėtų įvykti nebent per žmogaus klaidą, visišką neapsižiūrėjimą. Taivano antikiniškos lyderės Tsai Ing-wen negalima lyginti su Honkongo lydere Carrie Lam, nes Taivanas techniškai yra valstybė. Nors Kinija sako, kad Taivanas yra jos dalis ir kitaip nebus, čia didysis skirtumas: Honkongas iš tiesų yra Kinijos dalis. Įdomu, kaip bus su Taivanu, nes Xi Jinpingas labai garsiai pareiškė, kad net jei prireiks karinės jėgos, Taivaną prijungs prie Kinijos. Nemanau, kad Amerika galėtų tai leisti, bet įdomu, kaip viskas vystysis", – neslepia Vida Mačikėnaitė-Ambutavičienė.

1997 m., pasibaigus britų kolonizacijai, Kinija ir Didžioji Britanija pasirašė sutartį, pagal kurią Honkongas 50 metų galės išlaikyti autonomiją, tačiau 2047 m. teritorija turės būti integruota į Kiniją. "Visi supranta, kad šviesesnės ateities nebus ir jeigu yra šansas tą ateitį padaryti šviesesnę, tai tik dabar, nes vėliau viskas bus dar labiau užspausta. Taivano politinė sistema yra gana vakarietiška, o Honkongui tokių perspektyvų nematau", – sako analitikė.

Kinijai tai yra istorinės atminties klausimas. Honkongas buvo ta teritorija, kuri po opijaus karų atiteko britams. "Tai, Kinijos akimis, yra ta istorinė neteisybė, kurią jie panaikino 1997 m. atsiimdami Honkongą. Xi Jinpingas kalba apie tai, kad yra didžioji Kinijos svajonė arba didysis Kinijos tautos atgimimimas, kuris reiškia Kinijos teritorinį vientisumą ir visų istorinių neteisybių ištaisymą. Šitame kontekste sunku įsivaizduoti, kad Kinija leistų Honkongui atsiskirti. Tokiu atveju yra ir Tibetas, ir Sindziangas su uigūrais – tai būtų lyg domino efektas, bet šiandien sunkiai įsivaizduojamas", – atvirauja V.Mačikėnaitė-Ambutavičienė.

Vakaruose sakoma, kad laisvės ir žmogaus teisės Kinijoje neegzistuoja. Tačiau, anot V.Mačikėnaitės-Ambutavičienės, kinai turi savitą suvokimą apie žmogaus teises. "Pirmiausia šalyje kalbama apie minimalaus ekonominio išsivystymo lygį. Kinijai atrodo, kad kalbėti apie žodžio laisvę, rinkimų teisę, jeigu žmonės realiai neturi ką valgyti, – ne laikas. Ir čia pamatinė žmogaus teisė yra teisė į ekonominį vystymąsi, tai, jų teigimu, ir yra pirma užduotis, kurią jie turi įgyvendinti savo valstybėje. Visa kita – paskui", – paaiškinti bando ji.

Niekas nekalba apie tai, kad niekada nebus rinkimų, demokratijos, tačiau šiandien mintis yra tokia, kad pamatinė teisė į minimalų ekonomikos vystymąsi vis dar nėra pasiekta.

"Niekas nekalba apie tai, kad niekada nebus rinkimų, demokratijos, tačiau šiandien mintis yra tokia, kad pamatinė teisė į minimalų ekonomikos vystymąsi vis dar nėra pasiekta. Aišku, iš skurdo ištraukta daug žmonių, bet turtinė nelygybė yra tiesiog žiauri. Per reformos laiką atotrūkis tarp skurdžiausių ir turtingiausių padidėjo labai žymiai. Ir centrinė valdžia sako, kad šiandien mums reikia centralizuotos, tvirtos valdžios tam, kad galėtume toliau vystyti ekonomiką, nes jei bus demokratija – bus ir visiškas chaosas. Visi supranta, kad jei nebus stiprios centrinės valdžios, ekonominiam vystymuisi ateis galas", – tęsia politologė.

Stebimi ir susvetimėję

Mitais ir legendomis apipinta vadinamoji socialinių kreditų sistema, kai pagal gyventojų elgesį sudaromas jų reitingas ir valstybė, nusprendusi, kad pilietis yra nepakankamai jai lojalus, jam suteikia prastesnes paslaugas ar gyvenimo sąlygas, kelia daug klausimų: kiek daug kinai yra stebimi? Ar šiame amžiuje orveliškas scenarijus tikrai gali sėkmingai funkcionuoti? Kur yra riba?

"Socialinių kreditų sistema išties apipinta mitais, netikromis istorijomis. Aš tikiu, kad Kinijos valstybės aparatas yra tikrai pajėgus tokią sistemą sukurti. Ten cenzūra – aukšto lygio. Turėjau Kinijoje kinų mokytoją, su kuriuo, būdama Lietuvoje, mokydavausi per skaipą. Atsimenu, vieną vasarą nuo bėgių Kinijoje nuvažiavo greitasis traukinys. Su šia krize kinai tvarkėsi prastai – užkasė traukinį. Kilo visuomenės nepasitenkinimas, visi norėjo sužinoti, kas atsitiko, rūpinosi savo saugumu važinėjant traukiniais. Kadangi kilo masinis nepasitenkinimas, ši tema internete buvo tiesiog uždrausta", – pasakoja V.Mačikėnaitė-Ambutavičienė.

"Kai su savo mokytoju kartą kalbėjau per skaipą, jis manęs klausė, ar aš žinau tą temą, kuri šiuo metu yra populiari. Atsakiau, kad ne – tiesą sakant, nelabai supratau, apie ką jis kalba. Jis nenorėjo minėti temos, tačiau, jam paminėjus traukinį katastrofos regione, mūsų pokalbis tiesiog nutrūko. Kai mes iš naujo susiskambinome ir prie tos temos sugrįžome vėl, pokalbis pradėjo trūkinėti ir ryšys nutrūko. Pradėjus kalbėti kokia nors jautria tema sistemos atžvilgiu taip atsitiko tikrai ne kartą. Tai reiškia, kad tokie pokalbiai yra fiksuojami. Faktas, kad jie stebi", – neabejoja Kiniją puikiai pažįstanti moteris.

Visi socialiniai tinklai taip pat yra stebimi, viskas, kas vyksta juose, registruojama. "Nėra tokio dalyko kaip anoniminis komentavimas, turi būti prisiregistravęs telefonu. Kai pirmą kartą atvykau į Kiniją, universitetą, kad gaučiau SIM kortelę iš Kinijos mobiliojo ryšio operatoriaus, turėjau pateikti savo pasą – šalia numerio užregistruojami mano asmeniniai duomenys. O kai registruojiesi į socialinius tinklus, visa tai darai per telefoną. Tai turi būti žvėriškas aparatas, tai turi kainuoti milžiniškus pinigus ir tai yra daroma. Per "WeChat" kinų socialinį tinklą yra sukauptas didžiulis kiekis vartotojų duomenų. Kadangi tai yra autoritarinė valstybė, tikrai gali būti, kad visos sistemos yra integruotos", – tiki politologė.

Faktas tas, kad, augant ekonomikai, Kinijoje atsirado kitų problemų: žmonių susvetimėjimas ir labai didelis nepasitikėjimas vienas kitu. "Pamenu, kaip vienas mano dėstytojas sakė, kad pagrindinis kino tikslas yra praturtėti ir pasidaryti pelno. Toks dalykas, kaip žmogiškumas, socialinė atsakomybė, tiesiog dingo", – pasakoja V.Mačikėnaitė-Ambutavičienė.

Šalyje kilo daugybė skandalų, kurie parodo, kad pelno siekimas yra aukščiausias tikslas. "Cheminės medžiagos melamino dėjimas į kūdikių pieno miltelius, kad jie būtų panašesni į pieną, atrodytų geresnės kokybės – buvo ir kūdikių mirčių. Arba daug kartų naudoto aliejaus – baisaus kancerogeno – perpirkimas iš restoranų, išfiltravimas, kad jo spalva atrodytų skaidresnė, ir pardavimas kaip nė karto nevartoto. Kiek būta atvejų, kai, pasibaigus šaldytų produktų realizacijos terminui, jie tiesiog buvo perdažomi ar kitaip vizualiai pagražinami ir toliau parduodami", – vardija ji.

"Tokie dalykai mums yra sunkiai suvokiami – juk žinai, kad, pardavus tokius produktus, kas nors tikrai apsinuodys. Kinijoje tikslas siekti pelno – aukščiau visko, taip atsiskleidžia socialinės atsakomybės nebuvimas, visuomenės susvetimėjimas. Socialinio pasitikėjimo trūkumas galbūt ir galėtų iš dalies paaiškinti tokią griežtą socialinę Kinijos politiką", – sako tyrėja.

Iš klaidų nepasimokė?

O pati valdžia irgi linkusi meluoti ir slėpti tiesą nuo savo tautos. Naujasis koronavirusas pademonstravo, kad 2002 m. prasidėjusios SARS epidemijos pateiktos pamokos nebuvo išmoktos. Nors Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) sveikina Kiniją, kad šį kartą ji gana sėkmingai dorojosi su protrūkiu, skeptiškieji Vakarai nuo pat pradžių nebuvo linkę pasitikėti kinais skaidrumo klausimų atžvilgiu. Ir išties juk iš pat pradžių buvo ne vienas signalas apie slepiamą tikrąją situaciją – apie tai bylojo ir kai kurių medikų liudijimai, ir už bandymą viešinti situaciją taikytos nuobaudos.

"SARS epidemijos metu Kinijos centrinė valdžia labai ilgai – net kelis mėnesius – slėpė informaciją ir ligos protrūkį viešai pripažino tik tada, kai liga jau buvo išplitusi ir kitose valstybėse. Nuo pirmo atvejo 2002 m. lapkritį iki 2003 m. vasario nebuvo jokio oficialaus pranešimo ir tik balandžio mėnesį premjeras oficialiai paskelbė nurodymus vietos valdžios pareigūnams. Iki šiol buvo kalbama apie tai, kad SARS krizė supurtė režimą iš pagrindų", – primena V.Mačikėnaitė-Ambutavičienė.

Koronaviruso atveju reakcija buvo daug spartesnė. Patys valdantieji gerai supranta, kokia didelė galėtų būti netinkamos reakcijos kaina. Tačiau negalima sakyti, kad Kinija pasimokė iš savo klaidų.

"Iš pradžių buvo bandoma informacijos sklaidą sureguliuoti draudžiant medikams kalbėti apie naują itin užkrečiamą infekciją. Net ir šalies viduje visuomenė kaltino valdžią, kad kurį laiką informacija buvo slepiama, ir tai sukėlė tikrai stiprią pasipiktinimo bangą. Todėl vasario viduryje Kinijos komunistų partija lyg ir bandė perpasakoti istoriją iš naujo, teigdama, kad priemonių buvo imtasi porą savaičių anksčiau, nei apie virusą prabilta viešai", – dėsto politologė.

Partijos valdomoje žiniasklaidoje pasirodė pranešimas, kad jau per susirinkimą sausio 7 d. Xi Jinpingas įvardijo konkrečius reikalavimus, kaip išvengti ir kovoti su infekcijos plitimu. Tačiau ankstesniuose pranešimuose nebuvo minėta, kad ši tema apskritai buvo aptariama tame susirinkime.

"Akivaizdu, kad Kinijos komunistų partija bando įtikinti visuomenę, jog buvo imtasi visų būtinų priemonių, o visuomenėje tikrai jaučiamas nepasitenkinimas valdžia ir net imta kalbėti apie būtinybę įvesti daugiau žodžio laisvės, kad, esant tokioms kritinėms situacijoms, informacija būtų laisvai prieinama", – teigia V.Mačikėnaitė-Ambutavičienė.

Pagrindinis klausimas, kurį užduoda Kiniją stebintys tyrėjai: ar tas režimas, kuris net ir atrodo labai stabilus, išsilaikys ar ne.

Rytojus – nežinia

Kas Kinijoje bus rytoj – nežinia. "Pagrindinis klausimas, kurį užduoda Kiniją stebintys tyrėjai: ar tas režimas, kuris net ir atrodo labai stabilus, išsilaikys ar ne. Niekas to nežino. Revoliucijos visada nutinka netikėtai, labai nustebina, o po kurio laiko atrodo, kad taip ir turėjo būti", – sako V.Mačikėnaitė-Ambutavičienė.

Dar vienas dalykas – Kinijos visuomenė yra labai dinamiška, labai greitai besikeičianti, labai gebanti prisitaikyti. "Ilgai buvo tas jausmas, kad mes, kinai, kažkokie atsilikę: 100 pažeminimo metų, vėliau – Mao Dzedongo beprotiškos ir dažnai beprasmiškos reformos, kampanijos. Kartu su ekonomine reforma apėmė jausmas, kad kinai eina į priekį. Dabar Kinija sugrįžo – ne pakilo į viršų, o jaučiasi sugrįžusi", – aiškina politologė.

Grįžtant prie ekonominių karų temos, V.Mačikėnaitė-Ambutavičienė nemano, kad jie bus išspręsti ir visas pasaulis gyvens, kaip gyvenęs. "Tai yra natūralus tektoninis lūžis pasaulyje, kai viena galia – Vakarai ar Amerika – dominavo iki šiol ir atėjo Kinija, kuri teigia, kad nebegali daugiau taip gyventi, nes ji irgi turi kažkokias teises, o visos taisyklės yra nustatytos Vakarų. Ir kitos šalys, pavyzdžiui, Indija, yra nepatenkintos Vakarų sistema. Visos finansinės institucijos, JT Saugumo Taryba veikia pagal tokias taisykles, kokias nustatė Vakarai. Amerikiečiai labai gerai jaučia, kad kažkas turi įvykti, bet jie vis dar bando tai sustabdyti. Tačiau yra natūralūs procesai, kurie visada vyko istorijoje. Nušluoti Kiniją ir palikti tarptautinę sistemą tokią, kokia ji yra šiandien, jau tiesiog neįmanoma", – teigia Kiniją stebinti tyrėja.



NAUJAUSI KOMENTARAI

ARVYDAS

ARVYDAS portretas
Diktatūra Kinijoje yra faktas,diktatorius komunistas valdys iki Giltinė ateis. Jie nužudė Tibetą..

Mikalda

Mikalda portretas
Panašu, kad pildosi Sabos karalienės Mikaldos pranašystės apie tai, kad geltonoji rasė valdys pasaulį...

Jonis

Jonis portretas
Vienu žodžiu Kinija nori užkariauti pasaulį ir paleido į pasaulį savo nuodus kad sunaikintų vakariečius
VISI KOMENTARAI 22
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių