Priklausomai nuo to, kuris kandidatas pasieks pergalę, veikiausiai keisis Lenkijos užsienio politikos orientyrai. R. Trzaskowskis aiškiai labiau linkęs į Briuselį ir didžiąsias Europos sostines, o K. Nawrockis, tikėtina, teiktų prioritetą ryšiams su Donaldo Trumpo administracija.
Dabartinių Lietuvos ir Lenkijos vadovų santykiai yra tiesiogine žodžio prasme puikūs ir pradedamas užduoti klausimas, ar jie liks tokiais po šių rinkimų? Įžvalgomis su Kauno diena.lt dalijosi Kauno Vytauto Didžiojo universiteto politologo Andžejus Pukšto.
– Valdantieji surengė vidinius rinkimus, kuriuose rinkosi tarp „kieto“ Radoslawo Sikorskio ir charizmatiško R. Trzaskowskio. Kodėl išrinktas pastarasis?
– Šie kandidatai pelno skirtingų rinkėjų simpatijas. Jei R. Sikorskis labiau „dengia“ dešinįjį elektoratą ir net galėtų atiminėti balsus iš „Teisės ir teisingumo“ (PiS) stovyklos, tai R. Trzaskowskis „dengia“ kairįjį sparną, ypač tas rinkėjų grupes, kurioms rūpi žmogaus teisių, seksualinių mažumų klausimai ir panašiai. Faktiškai jis „užgriebia“ visą kairį spektrą iki pat radikalų. Donaldo Tusko politika jau kurį laiką krypsta į kairiąją auditoriją, todėl R. Trzaskowskio pasirinkimas valdantiesiems yra visai natūralus.
– K. Nawrockis pristatomas kaip nepartinis kandidatas. Jis iš tiesų „nepriklausomas“ kandidatas ar nepartinis tik formaliai?
– De jure nėra PiS narys ir tiek. Visiškai toks pat atvejis, kaip Ingrida Šimonytė ir TS-LKD. Lenkijoje mažai kam kils klausimų dėl jo politinės orientacijos. Jo užduotis – konsoliduoti dešinįjį elektoratą nuo nuosaikios dešinės, galbūt šiek tiek „užgriebiant“ centrą, iki ultradešiniųjų. Pastarieji, beje, kurį laiką „kolekcionuoja“ balsus sėkmingiau, nei jų kolegos kairiojo sparno pakraštyje.
Tai, kad K. Nawrockis iki šiol nedalyvavo politiniame gyvenime, kaip tik yra privalumas, nes paskui jį nesivelka „nuodėmių“ šleifas.
– R. Trzaskowskis daug žinomesnis kandidatas, o K. Nawrockis pirmą kartą pasirodo politikoje, o tai lyg ir vertintina kaip trūkumas. Pirmosios apklausos taip pat rodo, kad R. Trzaskowskis pirmauja su dideliu atotrūkiu. Ar dešinieji čia nepadarė techninės klaidos?
– Nemanau, nes lenktynės tik prasideda ir viskas priklausys nuo artimiausių šešių mėnesių. Pirmoji jo kalba įvertinta kaip intelektuali ir sėkminga – jis dar telks dabar jo nežinančius rinkėjus. „Išsukti“ nežinoma kandidatą – įprasta PiS taktika. Tas pats buvo daroma ir su Andrzejumi Duda. Rinkimų kampanijos pradžioje jis buvo niekam nežinomas Jogailaičių universiteto teisės profesorius, o galiausiai laimėjo dvejus rinkimus.
Tai, kad K. Nawrockis iki šiol nedalyvavo politiniame gyvenime, kaip tik yra privalumas, nes paskui jį nesivelka nuodėmių šleifas. Be to, Lenkijos rinkėjai yra labai poliarizuoti ir PiS rinkėjas praktiškai niekada nebalsuos už D. Tusko kandidatą ir atvirkščiai. Svyruojančių rinkėjų skaičius yra labai mažas – ne daugiau penkių procentų.
Andžejus Pukšto. / Asmeninio archyvo nuotr.
– Tokiu atveju maža prasmės svarstyti, ką kuris kandidatas žada lenkams vidaus politikoje – ir kairė, ir dešinė stovyklos puikiai žino, ko iš jų tikėtis?
– Taip ir yra, ir švytuoklė Lenkijoje labiau pakrypusi į dešiniųjų pusę.
– Kokios abiejų kandidatų preferencijos orientuojantis į tarptautinius galios centrus?
– Tos pačios, kokias matėme ir Seimo rinkimuose. R. Trzaskowskis, kaip ir visa D. Tusko koalicija, orientuosis į glaudžius ryšius su Briuseliu ir Berlynu. Daugeliui lenkų tai visiškai priimtina ir nesunku suprasti, kodėl. D. Tuskas giriasi gerais santykiais su Ursula von der Leyen, o ši neslepia savo simpatijų dabartiniams valdantiesiems. Tikėtina, kad mėgins stiprinti ryšius ir Varšuvos – Berlyno – Paryžiaus (Romos) ašyje. Žinoma, jei bus išrinktas, R. Trzaskowskis ieškos sąlyčio taškų ir su D. Trumpu.
– Kairė labiau linkusi kalbėtis su D. Trumpu, kaip vieningo europinio bloko dalis, o dešinieji labiau linkę atskirti santykius su Briuseliu nuo santykių su Vašingtonu?
– Tai dar švelniai pasakyta. Labai tikėtina, kad K. Nawrockis rinkimų kampanijos metu ne tik atskirs šias užsienio politikos kryptis, bet net mėgins pozicionuoti save kaip D. Trumpo sąjungininką priešpriešoje su Briuseliu.
K. Nawrockis greičiausiai tęstų A. Dudos politiką ir pozicionuosis kaip mažesnių valstybių draugas ir telkėjas.
– Su kuriuo prezidentu būtų lengviau susikalbėti mums, lietuviams?
– Sunku pasakyti. D. Tusko kampanija seniai pasižymėjo didesne arogancija mažų valstybių atžvilgiu. Nematau priežasčių, kodėl R. Trzaskowskis turėtų būti kitoks. Iš pusantros R. Trzaskowskio kadencijos Varšuvos mero poste nesigauna nieko pasakyti apie jo santykį su Lietuva. Antra vertus toks „vakuumas“ taip pat yra indikatorius. Jis nė karto nesilankė Vilniuje, teikdamas pirmenybę didžiosioms Europos sostinėms. Nors teisybės dėlei reikia pripažinti, kad tiek dabartinis Vilniaus meras, tiek jo pirmtakas elgėsi panašiai, – iš pažiūros atrodo, kad jiems taip pat „ne lygis“ bendrauti su kuo mažesniu nei Londonas ar Paryžius. Žodžiu, dar neaišku, kieno arogancija čia labiau „sužaidė“.
– K. Nawrockis megs artimesnius ryšius su D. Trumpu, kuris reikalauja europiečius užsiimti gynybos stiprinimu, kas savo ruožtu labai svarbu Lietuvai. Be to, lenkų dešinieji tradiciškai palaikė geresnius santykius su Vilniumi. Skamba taip, lyg K. Nawrockis mums būtų „mielesnis“ kandidatas?
– K. Nawrockis greičiausiai tęstų A. Dudos politiką ir pozicionuosis kaip mažesnių valstybių draugas ir telkėjas. A. Duda labai pagerino dvišalius santykius Dalios Grybauskaitės kadencijos metu ir žinia, dabar A. Dudą ir Gitaną Nausėdą sieja ne šiaip geri, o tiesiog bičiuliški santykiai. Matysime, kaip bus toliau.
Kalbant apie ryšius su D. Trumpu, tai gali būti mums naudinga, bet didele dalimi priklauso ir asmeniškai nuo išrinktojo JAV prezidento – kiek jam įdomu prasidėti su mažomis mūsų regiono šalimis? Be to, mūsų prioritetas – vokiečių brigados dislokavimas Lietuvoje ir čia jau užduodame klausimą sau patiems: gal bendradarbiavimas su Berlynu mums vertingesnis? Klausimas už milijoną.
Naujausi komentarai