Šalis, kurią taip gausiai lanko turistai, išgyvena didžiulę ekonomikos krizę. Gyventojų streikai, prarastos darbo vietos, karpomi atlyginimai, didinami mokesčiai, į užsienį emigruojantis jaunimas ir nežinomybė dėl ateities – visa tai portugalams kasdienybė. Nesugebėję pakeisti situacijos, vienas po kito atsistatydino užsienio reikalų ir finansų ministrai. Nedaug trūksta, kad žlugtų ir visa Portugalijos vyriausybė. Kas kaltas dėl ekonomikos krizės ir kada ji turėtų pasibaigti?

Portugalų padėtis vis blogėja

„Kokia aš kvaila“ – dainuoja portugalų grupė „Deolinda“ ir klausia, kiek dar ilgai reikės vergauti savo šalyje. Su šia daina prieš keletą metų socialiniame tinkle „Facebook“ „Deolinda“ portugalus kvietė išeiti į gatves ir streikuoti. Į melodingą kvietimą tąkart atsiliepė 300 tūkst. nusivylusių ir bent kiek geriau gyventi norinčių žmonių.

„Per šią krizę kiekvienas mėnuo mums vis blogesnis už praėjusį. Supranti, kad negali prarasti darbo, nes, jei taip nutiks, nėra jokių galimybių išgyventi. Susirasti naują darbą labai sunku“, – sako aktorius ir prodiuseris Joao Piresas ir priduria, kad yra laimingas, nes bent jau kol kas turi darbą. Vienas iš penkių Portugalijos gyventojų tuo pasidžiaugti negali. Visiškai ramus nėra ir Joao – jis jaučia krizę, nes kartais žmonės jo ir jo draugų paprašo dirbti be jokio užmokesčio.

„Jie sako – mes neturime pinigų, o čia tavo galimybė pasireikšti ir panašiai. Šalyje didelis nedarbas – jei atsisakysi, tikrai atsiras bedarbis, kuris pasakys „taip“. Taigi vis sunkiau. Pernai kalbėdavome apie krizę, bet jos dar nejautėme. O šiandien ji akivaizdi – pavyzdžiui, mažėja atlyginimai“, – kalba portugalas. Jis tikina, kad to nebuvo patyręs per visą savo gyvenimą – dar jo tėvai ir vyresni žmonės sakydavo, kad ekonomika vis stiprėja (kartais – labiau, kartais – mažiau), tačiau atlyginimai didėdavo. Tačiau šiandien, pasak Portės mieste gyvenančio J. Pireso, jie mažėja, o kainos parduotuvėse vis auga.

Krizę lėmė per dažnas skolinimasis

Pasaulio turistai, itin pamėgę Portugaliją ir atvykę čia, dažnai krizės požymių nepastebi. J. Piresas tai aiškina paprastai – turistams čia nereikia gyventi ir dirbti, o vis daugiau portugalų priversti galvoti, kaip pragyventi.

„Krizė neatsirado iš niekur nieko. Iš tiesų ji prasidėjo prieš gerą dešimtmetį, kai ekonomika neaugo ir buvo apimta stagnacijos“, – sako LRT radijo bendradarbė Lisabonoje Ernesta Žukauskaitė. Ji pasakoja, kad visos bėdos prasidėjo, nes portugalai per daug skolindavosi, pavyzdžiui, buvo atlikta daug įvairių statybos darbų: gerinama infrastruktūra, tiesiami keliai, statomi tiltai, viešieji baseinai, kultūros centrai ir kiti statiniai. E. Žukauskaitės teigimu, dalį šių darbų finansavo Europos Sąjunga (ES), kita dalis buvo padengiama iš valstybės biudžeto.

Pasak žurnalistės, šis įsiskolinimas lėmė nuolatinį ekonomikos deficitą, o ES netaikė jokių nuobaudų, nes tuo metu Prancūzija ir Vokietija irgi pažeidė tas normas, tai yra jų biudžeto deficitas irgi buvo aukštesnis, nei numatyta. „2009 m. ES paprašė savo šalių telkti viešąsias investicijas ekonomikai gaivinti, kad būtų aplenkta prieš tai JAV ištikusi finansų krizė. Tada Portugalijos biudžeto deficitas išaugo iki 9,4 proc. ir gerokai viršijo euro zonos vidurkį. Tai buvo paskutinis lašas, lėmęs Portugalijos krizę ir privertęs šalį sudaryti stabilumo ir augimo paktą, reguliuojantį šalies fiskalinę politiką“, – primena LRT radijo bendradarbė.

Kalbama apie revoliuciją

Tuo metu ministru pirmininku buvo Jose Socrates`as, vadovavęs socialistų partijos suformuotai vyriausybei. Skyles valstybės biudžete bandyta mažinti net keturiais stabilumo ir augimo paktais, tačiau visi jie sulaukė nesėkmės. Tarptautinė rinka, tai matydama, Portugalijai vis didino įsiskolinimo kainas ir palūkanas. Galop ministras pirmininkas J. Socrates`as atsistatydino, o šaliai neliko nieko kito, kaip tik kreiptis pagalbos į Bendrijos trijulę (portugalų vadinamą „Troika“) – Europos Sąjungą, Europos centrinį banką ir Tarptautinį valiutos fondą.

Šis trejetas šaliai skyrė 78 mlrd. eurų paramą. Žinoma, ne už dyką – mainais pareikalauta vykdyti griežtą taupymo politiką. O tai niekada nebūna malonu žmonėms ir dabar reiškia iki 20 proc. sumažintus valstybės tarnautojų atlyginimus, pakilusį PVM, padidėjusius mokesčius, išaugusias prekių bei paslaugų kainas ir sumažintą darbo vietų skaičių. Kaip į tai reaguoja portugalai, atspėti nesunku.

„Per šiuos metus buvo surengta kaip niekad daug mitingų, demonstracijų. Prisiminkime, kad kažkada Portugalijoje buvo fašistinė diktatūra, 1974 m. nuversta per Gvazdikų revoliuciją. Tada šalies gyventojai sukilo ir Portugalija tapo respublika“, – pasakoja E. Žukauskaitė. Dabar, jos teigimu, labai taikūs, į riaušes nesiveliantys ir gana ramiai mitinguojantys portugalai ėmė kalbėti, kad vėl reikia revoliucijos, nes paskutiniai mitingai ir demonstracijos nesutraukė tiek žmonių, kiek pernai ar užpernai – žmonės, matydami, kad tai neduoda jokių rezultatų, jau pavargo. Žurnalistės teigimu, vyriausybė, rodos, nereaguoja į žmonių nuomonę ir pasisakymus, tad niekas nesikeičia.

Finansininkų klaidos akivaizdžios

„Tiek metų studijavau tik tam, kad būčiau bedarbis ar dirbčiau menkai apmokamą, purviną darbelį...“ – skundžiasi repo grupė „Boss AC“. Apie krizę ne tik dainuojama – portugalai ją aptaria kasdien ir apie politiką kalba dažniau negu lietuviai. J. Piresas mano, kad krizę sukėlė „aukštesnio lygmens“ žmonės, dirbantys finansinėse institucijose ir pan.

„Mums vis buvo pasakojama ta pati istorija: „Atvykome su pinigais iš TVF. Jums reikia šitų pinigų, mes turime tinkamą teoriją, ekonominius modelius.“ O dabar jie kalba apie padarytas klaidas. Ir toliau einame į darbą, kompanijos ir toliau dirba, tačiau tą daryti vis sunkiau dėl tų pačių aukštesnių struktūrų ir finansinių institucijų. Kai kurios finansų institucijos mėgina praktiškai išbandyti naujas ekonomines teorijas“, – kalba J. Piresas.

Portugalas sako, kad iš žmonių, studijuojančių šią sritį, jam teko girdėti apie neoliberalųjį judėjimą, turintį savas teorijas ir norintį jas išbandyti. Pasak pašnekovo, šalies finansų ministras, kuris, beje, prieš kelias dienas neteko posto, prieš tai priklausė šiam judėjimui ir juo labai domėjosi. „Dabar visi kalba, kad, eidamas ministro pareigas, jis išbandė keletą naujų ekonomikos formulių. JAV ir keliose kitose šalyse jos buvo išbandytos, tačiau ne Europoje. Šio judėjimo šalininkai nusitaikė į keletą valstybių (žinoma, ne iš galingos Centrinės Europos, bet iš pakraščio regionų) ir pabandė savo teorijas įgyvendinti“, – piktinasi aktorius ir prodiuseris J. Piresas ir pabrėžia, kad klaidos akivaizdžios, pavyzdžiui, į privačias rankas buvo atiduoti įvairūs sektoriai, netgi paštas.

Valdžia nebetikima

Streikuoti susirenka vis mažiau Portugalijos gyventojų, nes vis mažiau tikima, kad valdžia kažką pakeis. Taip pat nelabai aišku, už ką reikėtų balsuoti, jei dabartinė vyriausybė žlugtų. E. Žukauskaitė pastebi, kad vis dėlto ieškoma sprendimų, kaip gelbėtis iš vis didesnės ekonominės duobės. Jie pateikiami trys.

„Politiniai komentatoriai, apžvalgininkai ir ekonomistai nesutaria, kaip reikėtų spręsti šią situaciją. Viena iš minčių yra pasitraukti iš euro zonos ir grįžti prie savo senos valiutos. Tada, žinoma, šalyje daug kas nuvertėja. Kita kryptis būtų tęsti griežto taupymo politiką – taip, kaip iki šiol. O trečia – persiderėti įsiskolinimą pratęsiant skolos atidavimo terminą bei palūkanas, nes pasaulyje nėra tokio kito atvejo, kad būtų šalis sugebėjusi išsimokėti panašią skolą“, – komentuoja žurnalistė. Jos teigimu, jau įvyko septyni trejeto įvertinimai ir pasiekti taupymo rezultatai visus kartus buvo įvertinti teigiamai, bendrasis vidaus produktas pirmąkart per paskutinį trimestrą išaugo (tai nutiko dėl išaugusio eksporto ir žemo importo).

Grasinama paleisti vyriausybę

Kada baigsis ši ekonomikos ir politinė krizė, klausia ir Bendrijos trijulė, kurios atstovai tarsi mokesčių inspekcijos darbuotojai reguliariai apsilanko šalyje ir gadina vietiniams nuotaiką. Nedaug lieka iki dar vieno šios kompanijos vizito. Tą suprasdamas, Portugalijos prezidentas Anibalas Cavaco Silva šią savaitę kreipėsi į valdžią. Ir, pasak E. Žukauskaitės, viešai pareiškė, kad visos trys vyriausybės partijos turėtų susitarti ir rasti sprendimą, kokių taupymo priemonių imtis per likusį laikotarpį, kitu atveju imsis Konstitucijoje numatytų priemonių.

„Jis turėjo galvoje, kad turi galių atstatydinti šią vyriausybę ir išrinkti laikinąją. O jeigu partijos sutars, rinkimai įvyks kitąmet, kai trejetas pasitrauks iš Portugalijos. Iš tiesų susiklostytų neigiamas scenarijus, jei šalis nesugebėtų grįžti į rinkas 2014 m., kaip buvo planuota. Greitai bus aštuntasis trejeto įvertinimas – bus reikalaujama, kad Portugalijos vyriausybė rastų būdą visam laikui sumažinti biudžeto išlaidas 400 tūkst. mln. eurų“, – padėtį Portugalijoje komentuoja LRT radijo bendradarbė.

Žurnalistė pabrėžia, kad tai labai didelė suma ir nežinia, ar uždavinys išsprendžiamas, bet šiuo metu padėtis būtent tokia: viešojo ir valstybinio sektoriaus darbuotojų atlyginimai bei pensijos sudaro 75 proc. biudžeto išlaidų, taigi greičiausiai bus atleista daug valstybinio sektoriaus darbuotojų.

Portugalai nėra tinginiai

Gal kai kam kils klausimas, kodėl tokios krizės vyksta Pietų Europoje. Gal pietiečiai tinginiauja? Juk jų nekankina sąskaitos už šildymą, be to, daug uždirba iš turizmo... J. Piresas atsako, kad toks įspūdis klaidingas, nes portugalai dirba 40 val. per savaitę, pensijos sulaukia 66 metų. Jo nuomone, to užtenka norint parodyti, kad portugalai nesiskiria nuo Šiaurės Europos gyventojų.

„Galėčiau atsakyti klausimu. O kodėl Lietuvos ekonomikos rodikliai žemesni už Norvegijos ar Švedijos? Juk Lietuva nėra Pietų Europos šalis ir nesakyčiau, kad Švedijoje žmonės dirba daugiau. Skandinavai taip pat daug moka už šildymą, o Portugalijoje, ypač pietuose, vasarą žmonės daug sumoka už vėdinimo sistemas. O ir įvairių patogumų kainos čia gerokai didesnės negu Lietuvoje. Tuo metu atlyginimai nėra tokie dideli. Žmonės streikuoja ne todėl, kad nenori dirbti, o dėl to, kad nori. Tad nepoilsiaujame, bet krizė vis tiek atėjo“, – svarsto aktorius ir prodiuseris J. Piresas.

Ką gi, prie Atlanto vandenyno esančiai Portugalijai dar teks atlaikyti įvairias sunkmečio bangas. Šalies gyventojai jau mažiau valgo restoranuose, maistą šildosi darbe, parduotuvėse ieško prekių, pažymėtų akcijos ženklu, o studijas baigęs jaunimas gyvenimo kelionę tęsia kitose valstybėse. Ir tai – tik maža dalis to, kas vyksta. Tačiau yra ir, nors mažytė, bet geroji krizės pusė – per ją portugalai tapo vieningesni, skuba padėti nelaimės ištiktiems draugams. Jų nuomonė politikos klausimais sutampa – eiliniai gyventojai supranta, kad šiandienos sunkumus sukelia ne jų pačių blogi darbai, o „aukštesnių“ ponų finansiniai žaidimai.