Devyniolikos eurą naudojančių šalių finansų ministrai ir Europos Centrinio Banko (ECB) pirmininkė Christine Lagarde (Kristin Lagard) sutiko, kad minėtos Europos Sąjungos narės tęstų pasiruošimus įsivesti bendrąją valiutą, nustatant joms valiutų kurso mechanizmo veikimo būdus Ekonominės ir pinigų sąjungos trečiuoju etapu (VKM II).

Prieš ES narei prisijungiant prie euro zonos, jog valiutos kurso euro atžvilgiu svyravimai turi neviršyti 15 procentų.

Bulgarija, tapusi ES nare 2007 metais, jau yra susiejusi savo valiutą levą su euru. Bendrijos nare 2013 metais tapusi Kroatija taiko valdomąjį valiutų kurso svyravimo mechanizmą, kai centrinis bankas atlieka intervencijas į valiutos rinkas, kad užkirstų kelią per dideliems kurso euro atžvilgiu svyravimams.

Susitarimas pradėti taikyti VKM II Bulgarijos levui ir Kroatijos kunai pagrįstas abiejų valstybių „tvirtais įsipareigojimais“ vykdyti tvarią ekonomikos sanglaudos politika iki anksčiausios galimos euro įvedimo datos, sakoma ECB pranešime spaudai.

Abi kandidatės taip pat sutiko vykdyti kovos su pinigų plovimu priemones, taikyti verslo nemokumo reglamentus ir valstybinių įmonių valdymo priemones, kurias jos paskelbė pradėdamos stojimo į euro zoną procesą. Bulgarija ir Kroatija taip pat turėjo valdyti infliacijos, biudžeto deficito ir valstybės skolos lygius.

„Euras yra dalis mūsų bendros tapatybės ir akivaizdaus ryšio tarp 340 mln. žmonių visoje Europoje, – sakė Ch. Lagarde. – Bulgarija ir Kroatija žengė didelį žingsnį kelyje link prisijungimo prie euro zonos. Sveikinu jas ir remiu jų tęsiamas politikos pastangas.”

ECB nurodė, kad Bulgarija „tęs didelio masto reformų įgyvendinimą teisės ir kovos su korupcija bei organizuotu nusikalstamumu srityse“, nes tai yra svarbu šalies finansų sistemos tvarumui ir stabilumui.

Abiejų šalių valiutoms buvo nustatyti centriniai kursai: vienas euras kainuos 7,53450 kunos ir 1,95583 levo.

Sofija ir Zagrebas tebesiekia įsivesti bendrąją valiutą, nepaisydamos 2010–2015 metų skolų krizės, kai euro zonos narės ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF) turėjo suteikti finansinio gelbėjimo paketus Graikijai, Airijai, Portugalijai, Kiprui ir Ispanijos bankams. Šios paskolos buvo suteiktos skausmingomis sąlygomis, įpareigojusiomis vyriausybes laikytis griežto taupymo.

Nuo to laiko tarp euro zonos narių vyko platūs debatai, kaip sustiprinti pinigų sąjungą ir išvengti panašios krizės pasikartojimo.

Jos ėmėsi konkrečių priemonių, įskaitant nuolatinio finansinės pagalbos fondo įkūrimą ir ES lygiu vykdomą bankų priežiūrą. Europos Centrinis Bankas taip pat sukūrė priemonę, leidžiančią suteikti pagalbą šalims, kurioms skolinimasis finansų rinkose smarkiai pabrangsta.

Šiuo metu euro zonos narės taip pat siekia sukurti centrinį ekonomikos gaivinimo fondą, turintį padėti joms atsigauti po gilios recesijos, sukeltos koronaviruso pandemijos.

Lietuva šiuo metu vėliausiai prie euro zonos prisijungusi šalis – tai ji padarė 2015 metais. Danija, jau seniai esanti VKM II narė, bet vis dar delsianti įsivesti eurą, dalyvavo priimant penktadienio sprendimą.

Iš pradžių euro zoną, įkurtą 1999 metais, sudarė 11 šalių, o dabar bendrąją valiutą naudoja 19 iš 27 Europos Sąjungos valstybių.