Visai neseniai Lenkijos ministrų kabinetas parengė įstatymo projektą, kuriuo numatyta, kad už termino „lenkų koncentracijos stovyklos“ panaudojimą žmogui gali grėsti laisvės atėmimas iki trejų metų arba gali būti skirta bauda. Taip pat ši nuostata būtų taikoma bet kam, kas kalbėtų apie lenkų prisidėjimą prie Holokausto ir kolaboravimą su naciais. Įstatymui dar turi pritarti šalies parlamentas, tačiau jau dabar pasauliniai Holokausto tyrimo centrai, kaip Izraelyje įsikūręs „Yad Vashem“, išreiškė susirūpinimą.
– „Yad Vashem“ pareigūnai sukritikavo įstatymo projektą. Kokia jų ir Izraelio istorikų pozicija?
– „Yad Vashem“ yra labai rimta ir sąžininga institucija. Ji žino, kaip reaguoti tokiose situacijose. Pavyzdžiui, 2007 m., kai Lenkija UNESCO prašė pakeisti oficialų Aušvico pavadinimą į Vokietijos nacių koncentracijos ir naikinimo stovyklą, „Yad Vashem“ visiškai palaikė Lenkijos vyriausybę.
Šį kartą (ir tikrai ne be priežasties) Izraelio mokslininkai kritikuoja Lenkijos vyriausybę ir teigia, kad tokio projekto priėmimas gali vesti šalį į Holokausto, pogromų ar istorikų patvirtintų faktų neigimą. Pavyzdžiui, profesorius Yehuda Baueris iš „Yad Vashem“ Izraelio „Haaretz“ dienraščiui sakė, kad naujasis projektas yra labai arti Holokausto neigimo. Kiti tyrėjai taip pat pabrėžė, kad šis įstatymas sustabdytų tolimesnius Lenkijos mokslininkų tyrimus.
Vis dėlto reikia pasakyti, kad įstatymo projekte teigiama, kad bausmės nebūtų taikomos Lenkijos mokslininkams. Susidaro įspūdis, kad šis įstatymas nukreiptas prieš užsienio žurnalistus ir viešus asmenis tiek Lenkijoje, tiek užsienyje.
– Kokios reakcijos šis įstatymo projektas sulaukė Lenkijoje? Ar dėl to kilo kokių nors diskusijų?
– Diskusija kilusi, bet, sakant atvirai, ne tokia didelė, kokios tikėjausi. Galbūt taip yra dėl to, kad šis įstatymo projektas buvo parengtas ir patvirtintas ministrų kabineto visai neseniai. Dabar laukiama balsavimo parlamente. Galbūt kiek vėliau užvirs aštresnės diskusijos.
Vis dėlto provyriausybiška Lenkijos dešinioji žiniasklaida teigia, kad šis įstatymas pagaliau padės tašką šiam dideliam, kaip jie sako, istoriniam melui dėl lenkų dalyvavimo vykdant Holokaustą. Kairioji Lenkijos žiniasklaida sunerimusi, kad šiuo įstatymu diskusijose apie lenkų ir žydų santykius bus suvaržyta žodžio laisvė.
Taigi, sakyčiau, kad vertinimas priklauso nuo to, kokius laikraščius skaitai. Jei dešiniuosius, jie visiškai palaiko vyriausybę ir pamiršta antrąją kontraversišką įstatymo dalį, kuri siekia užtildyti bet kokius teiginius apie lenkų kolaboravimą su naciais.
– Lenkijos švietimo ministrė neseniai paneigė, kad lenkai dalyvavo, vykdant kai kuriuos pogromus prieš žydus. Atrodo, kad Lenkijos vyriausybė siekia perrašyti istoriją ir paneigti savo pačių istorikų tyrimus.
– Taip, neseniai švietimo ministrė Anna Zalewska davė interviu televizijai ir klausimą apie lenkų dalyvavimą vykdant pogromus Jedvabnėje 1941 m. ir Kelcuose 1946 m. pavadino žurnalistės nuomone. Jaroslawas Szarekas, naujasis Lenkijos nacionalinio atminties instituto pirmininkas, taip pat neseniai pareiškė, kad naciai vokiečiai, bet ne lenkai, vieninteliai kalti dėl Jedvabnės žudynių. Netgi siūloma atidengti masines Jedvabnės kapavietes ir nustatyti, kas įvykdė žudynes, nors toks tyrimas jau buvo padarytas 2000 m.
Taigi galima matyti, kad Lenkijos vyriausybė siekia pabrėžti pozityviąją Lenkijos istorijos pusę, o tai gana sunku padaryti, kalbant apie lenkų ir žydų santykius. Ten galima pamatyti pozityvių, bet taip pat ir labai negatyvių dalykų. [...] Yra dalis istorikų, kurie teigia, jog tokių negatyvių detalių žymiai daugiau. Taigi atrodo, jog šis įstatymo projektas sukuria atmosferą, kad tolimesni tyrimai, deja, nebūtų vykdomi.
– Per paskutiniuosius metus Lenkija iš tiesų dėjo daug pastangų, kad kalbėtų apie nacių nusikaltimus ir žydų praeitį Lenkijoje, įamžintų jų atminimą. O kaip yra dabar? Kokių pokyčių atnešė naujoji vyriausybė?
– Taip, po komunistinės santvarkos žlugimo Lenkijoje dėl Holokausto kilo didelės ir ryškios diskusijos, apie tai imta kalbėti įvairiose sferose: istoriniuose tyrimuose, literatūroje, teatre ar kine bei visuomenėje. Diskusijos buvo gilios ir nepaviršutiniškos. Tuo, kaip lenkė, galiu didžiuotis.
Tai, kas vyksta dabar, tikrai verčia sunerimti. Pavyzdžiui, Švietimo ministerija kartu su Lenkijos nacionalinės atminties institutu dabar kuria naują programą Lenkijos istorijos pamokoms. Kyla klausimas, ar šios istorijos programos bus sukurtos sąžiningai, ar vis dėlto jose bus bandoma paslėpti tokias temas, kaip Jedvabnė.
Kitas pavyzdys, galėtų būti tai, kaip Lenkija skatina kalbėti apie lenkų Pasaulio tautų teisuolius. Šių metų pradžioje, nedideliame Pietų Lenkijos Markovos miestelyje buvo atidarytas muziejus, kuriame įamžinamas vienos lenkų šeimos atminimas. Šios šeimos nariai, gelbėdami žydus, paaukojo savo gyvybes. Tai tikrai labai graži ir svarbi iniciatyva.
Lenkijos vyriausybė visiškai palaikė muziejaus atidarymą, o jame lankėsi ir šalies vadovas su pirmąja ponia. Bet tas pats prezidentas neatvyko į Jedvabnės pogromo minėjimą. Nežinau, ar tai tik sutapimas, bet tai nesukuria pozityvios atmosferos. Negalima sakyti, kad Jedvabnė mažiau svarbi už mažą Markovos miestelį Lenkijoje.
– Kas yra žinoma ir istoriškai patvirtina apie lenkų dalyvavimą vykdant Holokaustą?
– Jau minėjau keletą vardų, apie kuriuos vertėtų pakalbėti plačiau. Tai Jedvabnės ir Kelcų pogromai. Jedvabnės pogromas įvykdytas 1941 m. liepą. Per jį buvo nužudyta daugiau nei 300 Lenkijos žydų. 2000 m. Lenkijos vyriausybė nurodė įvykdyti tyrimą dėl Jedvabnės. Jis atskleidė, kad žydai buvo suvaryti į tvartą, jis buvo padegtas. Tai iniciavo ir padarė lenkai po to, kai nacių valdžia davė leidimą žudynėms.
Antrasis, Kelcų, pogromas tik sustiprino lenkų antisemitų stereotipą visame pasaulyje. Pogromas įvykdytas 1946 m. liepą, jau po karo. Viskas kilo dėl labai stereotipiškos, dar iš viduramžių laikų atėjusios istorijos. Žydai buvo apkaltinti pagrobę lenkų berniuką ritualiniais tikslais – neva išsikepti macų. Lenkai, komunistų policija ir kariai nužudė karą išgyvenusius žydų pabėgėlius. Vėliau, beje, paaiškėjo, kad tas neva dingęs berniukas niekur nebuvo dingęs. Tada buvo nužudyta apie 40 žydų.
Abu šie atvejai jau buvo patikrinti ir istoriškai patvirtinti Lenkijos nacionalinės atminties instituto. Būtent dėl to šis įstatymo projektas ar švietimo ministrės pareiškimas, po kurio daug kas manė, kad ji neteks posto, kelia nerimą. Situacija rodo – net jei istoriniai faktai jau buvo patvirtinti, tai nereiškia, kad jų negalima „patikrinti“ dar kartą. Tai turbūt yra didžiausią nerimą keliantis dalykas.
Naujausi komentarai