Naujajame teisės akte sakoma, kad laipsniai gali būti atimti iš visų asmenų, tarnavusių kariuomenėje 1943–1990 metais ir veikusių. Ši tvarka taikoma tiek tebegyvenantiems, tiek mirusiems asmenims.

„Ar norime gyventi kitoje komunistinėje Lenkijoje, ar nepriklausomoje Lenkijoje?“ – įstatymų leidėjų klausė gynybos ministras Mariuszas Blaszczakas (Marjušas Blaščakas).

„Mes norime gyventi laisvoje Lenkijoje. Štai kodėl nesitaikstysime su sovietiniais generolais“, – pridūrė jis. Tuo metu PiS deputatai skandavo „Šalin komunistus!“

Tačiau opozicinės Šiuolaikinės partijos („Nowoczesna“) įstatymų leidėjas Krzysztofas Mieszkowskis (Kšyštofas Meškovskis) sakė, kad šis teisės aktas yra „politinė nekrofilija“.

Opozicija taip pat kaltina PiS, kad konservatoriai nedrįso pateikti šios iniciatyvos, kol tebebuvo gyvas generolas Wojciechas Jaruzelskis (Voicechas Jaruzelskis) – 1981 metais karo padėtį Lenkijoje įvedęs komunistinis lyderis.

Jis mirė 2014-aisiais, būdamas 90 metų. Buvęs W. Jaruzelskio kabineto vidaus reikalų ministras generolas Czeslawas Kiszczakas (Česlavas Kiščakas) mirė 2015-aisiais.

Jiedu buvo 1981 metų karo padėties dekreto pagrindiniai kūrėjai. Šiuo dokumentu siekta nuslopinti laisvosios profesinės sąjungos „Solidarumas“ rengtus streikus ir protestus, kėlusius pavojų režimui.

Iki 1983 metų trukusią karo padėtį temdė tūkstančių žmonių areštai ir persekiojimai, taip pat incidentas, kai per streiką vienoje anglių kasykloje saugumo pajėgos pradėjo šaudyti į darbininkus ir devynis jų nukovė.

Abu generolai 1989 metais galiausiai atsisakė valdžios pagal vadinamąjį Apskritojo stalo susitarimą su „Solidarumu“. Šis žingsnis vėliau padėjo paspartinti komunistinių režimų griūtį kitose Rytų Europos šalyse.

W. Jeruzelskis ir Cz. Kiszczakas pasitraukė iš viešojo gyvenimo. Jie buvo teisiami, bet taip ir nenubausti už režimo nusikaltimus.

Priėmė antisemitizmą smerkiančią rezoliuciją

Lenkijos Seimas antradienį, per 50-ąsias buvusios komunistinės valdžios antisemitinės kampanijos metines, priėmė antisemitizmą smerkiančią rezoliuciją, pranešė visuomeninis transliuotojas.

1968 metų kampanija prasidėjo po grumtynių dėl valdžios komunistų partijoje, kurias iš dalies išprovokavo visoje šalyje vykusios studentų demonstracijos prieš žiniasklaidos cenzūrą ir reikalavimai užtikrinti akademines laisves. Dėl tos kampanijos iki 20 tūkst. Lenkijos žydų buvo priversti emigruoti.

Lenkijos Seimo rezoliucijoje reiškiama pagarba visiems, kas prieš 50 metų kovojo už laisvę ir demokratiją.

Rezoliucijoje taip pat smerkiami komunistai, suorganizavę 1968 metų kovo antisemitinį persekiojimą, ir dėkojama tiems, kas anuomet parodė solidarumą su persekiotais žmonėmis.

Rezoliucijoje sakoma, kad prisimindamas “dramatišką Lenkijos žydų, kuriuos komunistų valdžia 1968 metais privertė emigruoti iš Lenkijos, padėtį“, Seimas „reiškia savo tvirtą nepritarimą visoms anstisemitizmo apraiškoms“.

Žemieji parlamento rūmai taip pat išreiškė savo solidarumą su Lenkijos piliečiais, kuriuos persekiojo komunistų režimas, nepriklausomai nuo jų tautybės, religinių įsitikinimų ir gyvenamosios vietos.