Levitacija – mitas ar realybė

Levitacija yra psichokinezės fenomenas, kai daiktai, žmonės ir gyvūnai yra pakeliami į orą be jokių matomų fizinių priežasčių. Anksčiau buvo sakoma, kad levituoti gali mediumai, šamanai, apsėsti ir transą pasiekę žmonės.

Kai kurie levitacijos atvejai yra spontaniški, kiti yra siejami su spiritizmu ar magija ir buvo valdomi sąmoningai.

Nukrisdavo paliesti

Išnagrinėjus daugelį levitacijos atvejų, galima rasti bendrų tendencijų ir panašumų. Fenomeno trukmė - nuo kelių minučių iki kelių valandų ar net dienų. Dažniausiai levitacijai reikia didžiulio susikaupimo ir transo būsenos. Kai levitaciją išgyvenančius mediumus kas nors paliesdavo, jie dažniausiai nukrisdavo ant žemės. Šventaisiais paskelbtų žmonių levitavimas dažniausiai būdavo lydimas švytėjimo aplink kūną.

Šventasis surikdavo

Daugybė levitacijos atvejų buvo užfiksuota tiek krikščionybės, tiek islamo religinėse istorijose. Vienas krikščionybės šventųjų Juozapas iš Kupertino buvo žymus tuo, kad dažnai sklandydavo. Pasakojama, kad prieš pakildamas jis keistai surikdavo. Vieno fiksuoto levitacijos atvejo metu jis išsilaikė ore daugiau nei 2 valandas.

Šventoji Teresė iš Avilos yra dar viena gerai žinoma asmenybė, kuri levitavo. Ji sakėsi pakildavusi nuo žemės ištikta religinės ekstazės. Liudininkai pasakojo, jog ji kybojo ore maždaug 45 centimetrų aukštyje nuo žemės beveik pusę valandos. Pati Teresė pasakojo, kad ji lyg ir bandydavo pasipriešinti nežinomai jėgai, tačiau ši iškeldavo ją virš žemės. Ji nežinojo su kuo palyginti tą jausmą, tačiau, pasak jos, tai buvo žymiai stipresnis jausmas nei ją nuolat lankiusių dvasių pasirodymai. Teresė sakė, kad levitacija ją labai gąsdindavo, ir ji niekaip negalėjo savęs kontroliuoti. Vis dėlto ji neprarasdavo sąmonės ir pakilusi į orą matydavo save iš šono.

Panašių atvejų sutinkama ir tarp induistų bei budistų. Mpilarepa, XIII amžiaus Tibeto jogas, turėjo daug okultinių sugebėjimų, kaip gebėjimas vaikščioti, ilsėtis ir miegoti levitacijos metu. Tokius pat sugebėjimus vėliau įvaldė ir Indijos brahmanai bei fakyrai. Kai kurie Japonijos nindzės irgi turėjo levitacijos dovaną.

Panašus į Budą

Rytiečiai levitacijos tradicijas tęsia mokydami savo vaikus slaptos kvėpavimo ir įsivaizdavimo technikos. Naudojantis šiuo būdu, pasijungiama universali gyvybės jėga, kurią rytiečiai vadina daugeliu vardų, kaip „prana“, „či“ ir „ki“.

Luisas Džakoliotas, devyniolikto amžiaus teisėjas iš Prancūzijos, keliavo per Rytų žemes ir aprašė savo įspūdžius. Savo knygoje „Okultiniai mokslai Indijoje ir senovėje“ jis mini fakyro levitaciją: „Jis paėmė į rankas medinę lazdą, kurią aš buvau atvežęs iš Ceilono. Tuomet fakyras stipriai pasilenkė ir tartum atsirėmė į lazdą, o akių neatitraukė nuo žemės. Paskui jis pradėjo tyliai melstis ir staiga netikėtai pakilo nuo žemės apie 60 centimetrų. Kojas jis laikė sukryžiavęs po savimi ir jų pozos nekeitė. Jis kybojo ore ir buvo labai panašus į bronzinę Budos statulą. Beveik 20 minučių aš bandžiau įžiūrėti, kaip jis kybo ore prieštaraudamas visiems žinomiems gravitacijos dėsniams. Lazda, kurią jis laikė rankose, nedavė jam jokios atspirties, nes ji neturėjo kito kontakto su fakyro kūnu, tik per jo dešinę ranką.“

Vėliau Džakoliotui buvo paaiškinta, kad fenomeno priežastis yra „akaša“, gyvybės skystis, išjudinantis universalios sielos mintis ir sutelkiantis visas sielas jėga, kurią išrinktieji išmoksta kontroliuoti.

Apsėsti demonų

Per visą istoriją levitacija buvo skirstoma į gerą ir blogą pagal tai, koks žmogus levitavo. Saimonas Magusas buvo paskelbtas velnio įsikūnijimu, o šventoji Teresė neva levitavo dieviško apsireiškimo metu. Viduramžiais ir Renesanso epochoje levitacija buvo laikoma velnio apsireiškimu. Buvo sakoma, kad šis fenomenas kuriamas raganų, laumių, fėjų, vaiduoklių ir demonų.

Ir mūsų laikais levitacija dažnai siejama su demonų apsėdimu. Dažnai lovos, stalai, kėdės ir kiti namų apyvokos daiktai pakyla į orą be kitų jėgų įsikišimo. Tuomet į pagalbą yra kviečiamas egzorcistas ir jo padėjėjai.

1906 metais Klara Germana Celė, šešiolikmetė moksleivė iš Pietų Afrikos, buvo neva apsėsta demonų. Ji pakildavo į orą 1,5 metro kartais vertikaliai, kartais horizontaliai. Kai ją apšlakstydavo švęstu vandeniu, ji vėl nusileisdavo ant žemės. Todėl kunigas paskelbė, kad mergaitė yra apsėsta demonų. Akivaizdu, kad tai tebuvo eilinė krikščionių apgaulė, mergaitė būtų nusileidusi ant žemės nuo bet kokio prisilietimo.

Pakilo iki trečio aukšto

Kai kurie mediumai taip pat tvirtino levitavę savo valia. Žymiausias iš jų yra Danielis Duglas Houmas, kuris, pasak daugybės liudininkų, tai darė daugiau nei 40 metų. 1868 metais jis buvo pastebėtas levituojantis prie trečio aukšto lango, vėliau jis vėl įskrido į pastatą pro kitą langą. Levituodamas Houmas ne visuomet būdavo ištiktas transo, todėl vėliau galėdavo smulkiai nupasakoti savo potyrius.

Levituodamas jis jausdavo „elektrinį pilnumą“ savo pėdose. D.D.Houmo rankos tapdavo nejudrios ir sustingdavo jam virš galvos, lyg jis bandytų sugriebti nematomą jėgą. Jis galėdavo skraidinti baldus bei kitus objektus.

Katalikų bažnyčia ekskomunikavo Houmą kaip burtininką. Dar vienas įdomus dalykas yra tai, kad jis niekuomet nebuvo pagautas sukčiaujant, kaip daugelis kitų mediumų. Apgavikai dažniausiai naudodavo vielas, strypus, gumas ir kitus įrankius pakelti kūnus nuo žemės. Italų mediumas Amedejus Zukarinis buvo nufotografuotas kybantis 6 metrus virš stalo.

Skraidė baldai

Kontroliuojami eksperimentai, susiję su levitacija, yra pakankamai reti. Per šeštąjį ir septintąjį praėjusio amžiaus dešimtmečius tyrėjai sakėsi pasistūmėję į priekį. Jie užfiksavo ir smulkiai aprašė keletą levitacijos atvejų, kai į orą kilo baldai ir kiti objektai. Sovietų Sąjungos mediumė Nina Kulagina buvo nufotografuota levituojanti nedidelį objektą tarp savo rankų.

Levitacijos skeptikai prigalvojo įvairiausių teorijų, kad levitacija tėra haliucinacija, hipnozė ar apgaulė. Vis dėlto yra atvejų, kai šių teorijų jokiu būdu pritaikyti neįmanoma. Tikriausiai įtikimiausia yra rytietiškoji levitacijos aiškinimo teorija. Galbūt iš tiesų egzistuoja jėga, kuri priklauso kitai, nematerialiai erdvei ir įsiterpia į materialųjį pasaulį. Ši teorija visai priimtina, tuo labiau kad magnetinių laukų egzistavimo mes taip pat negalime paaiškinti, nors visi pripažįsta, kad jie yra.

Perskrido kanjoną

Jogai propaguoja reiškinį, vadinamą „jogos skraidymu“, kuris susideda iš sėdėjimo lotoso poza ir nedidelių šuoliukų. Čis reiškinys sulaukė visuotinio susidomėjimo. Aiškinama, kad stipriai išvysčius smegenų bangų aktyvumą, jos priverčia smegenis susijungti į „suvienytą kosminės energijos lauką“. Iš šono šis reiškinys atrodo taip: lotoso poza sėdintis žmogus keliais atsispiria nuo žemės ir iššoka į neįtikėtiną aukštį. Skeptikai sako, kad „jogos skraidymas“ pasiekiamas vien raumenų jėga ir fanatišku tikėjimu savo galiomis.

Net ir mūsų dienomis, kai mokslas yra pasiekęs neregėtų aukštumų, žmonės su didžiuliu susidomėjimu stebi fakyrus ar pasaulinio garso magus, kaip Deividas Bleinas ar Deividas Koperfildas, levituojančius virš žemės. Deividas Bleinas mėgsta žmones stulbinti tiesiog gatvėje pakildamas į keliasdešimties centimetrų aukštį. Deividas Koperfildas ne tik daugelį kartų skraidė scenoje, pranėrė pro degančius lankus, netgi įskrido į akvariumą, kuriame neprarado nesvarumo, o vėliau sėkmingai iš jo išskrido. Dar daugiau: kartą jis ėmė ir perskrido Didįjį kanjoną Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jeigu tokį triuką jis būtų atlikęs viduramžiais, be jokios abejonės, būtų paskelbtas šventuoju arba sudegintas ant laužo.

Iliuzijos kaina nedidelė

Dabar internete galima nusipirkti nesudėtingos įrangos, leidžiančios jums patiems sukurti levitacijos iliuziją. Iš šono atrodys, kad jūs pakylate nuo žemės keliolika centimetrų, truputį pasklandote ore ir lėtai, aidint kurtinančioms ovacijoms, nusileidžiate ant žemės. Tam užtenka sumokėti nuo keliasdešimties iki kelių šimtų JAV dolerių ir tarp draugų išgarsėsite kaip nepaprastų sugebėjimų turintis žmogus.

Parengė Žygimantas Pauliukevičius