Europos centrinio banko vadovui Mario Draghi pavyko beveik neįmanoma: pasakęs, kad „padarys viską, ko tik reikės“, jis išsaugojo eurą, taip ir neišsprendęs nė vienos nuo pat vieningos valiutos įkūrimo ją lydėjusios problemos. Tačiau bent kelios finansų krizės pamokos buvo išmoktos ir, Europos Sąjungos institucijoms leidus, Lietuva kitąmet prisijungs prie kitokios euro zonos, nei tą būtų padariusi 2007 metais.

Nuo pat euro projekto idėjos gimimo jo kritikai kartojo, kad bendra valiuta Europoje veikti negali – žemyno valstybės tiesiog yra per daug skirtingos. Ekonomistai tvirtino, jog dėl nevienodų kredito reitingų, atskirų biudžetų ir kultūrinių skirtumų anksčiau ar vėliau neišvengiamai kils problemų. 2008 metais prasidėjusi finansų krizė parodė, kad šie nuogąstavimai nebuvo iš piršto laužti.

Netvirtas pagrindas

Šiandien daugelį Pietų Europos šalių kamuoja chroniškas nedarbas: Graikijoje – 26,7 proc., Ispanijoje – 25,3 proc., Kipre – 17,4 proc., Portugalijoje – 15,2 proc., Italijoje – 12,7 proc. Investicinis bankas „Natixis“ prognozuoja, kad grįžti į 2007 metų lygį šioms šalims gali užtrukti dešimtmečius, o pagrindinė to priežastis yra būtent priklausymas euro zonai.

Kai 1999 metais krūva Europos valstybių atsisakė nacionalinių valiutų, investuotojai pašėlo. Daugelis tikėjo, kad stiprioji Vokietija padės savo silpnesnėms partnerėms, todėl jų skolinimosi kaina stipriai sumažėjo.

Įgijusios pasitikėjimo šalys ėmė skolintis neatsakingai, kol galų gale po pasaulinės finansų krizės pateko į recesiją. Pasirodė, kad Vokietija, kitaip nei galvojo investuotojai, visai nenori būti atsakinga už pietinių valstybių skolas. Po pirminio šoko tai lėmė dar didesnes palūkanų normas ir dar labiau pūtė biudžetų deficitus.

Tokios pasekmės eilinį sykį įrodė investuotojų neracionalumą. Iš pradžių nepagrįstai susidomėję dar dažais kvepiančius eurus įsivedusiomis pietinėmis valstybėmis jie į jas pumpavo pinigus – skolino juos vietiniams bankams, tikėdami, kad šie žinos, kur juos panaudoti geriausia.

Tačiau pasisotinę užsienio kapitalo bankai tapo neatsargūs. Niekas į tai nekreipė dėmesio iki akimirkos, kai investuotojus aplankė nušvitimas ir jie suprato, kad jų entuziazmas yra visiškai nepagrįstas. Pinigų srautas nuslopo, daug kur netgi ėmė trauktis atgal.

Tokia veiksmų seka nėra neįprasta ir dažniausiai išsprendžiama valiutos nuvertėjimu. Tada brangsta importinės prekės, tačiau užsieniečiams šalyje viskas tampa labai pigu – daugėja turistų, didėja eksportas. Ilgainiui šiuose ekonomikos sektoriuose atsirandančios darbo vietos kompensuoja praradimus.

Tačiau Ispanijai ar Italijai šio kelio pasirinkti neleido euras, kurį naudoja ir Vokietija bei kitos stiprios euro zonos valstybės, o pastarosios niekada nebuvo nepagrįsto investuotojų optimizmo taikiniu ir joms nereikia spręsti jo sukeltų problemų.

Paprašė pakentėti

Negalinčioms pasinaudoti valiutos nuvertėjimu pietinėms valstybėms liko tik laukti, kol didžiulis nedarbas savaime sumažins nominalius atlyginimus jų ekonomikose. Savo darbo vietų nepraradusiems gyventojams tai nėra taip skausminga, kaip bedarbiams, tačiau vis tiek kur kas nemaloniau už valiutos nuvertėjimą. Labiausiai nukenčia ilgalaikius įsipareigojimus turintys žmonės.

Tai, kad skirtingomis kalbomis kalbantys europiečiai negali migruoti taip lengvai, kaip amerikiečiai, ir tai, kad per biudžetą perskirstomi turtingų vokiečių pinigai padeda tik vargšams vokiečiams, bet ne italams, tik dar labiau prisideda prie problemos.

Šia prasme euro išgelbėjimas buvo labiau politinis nei ekonominis sprendimas, praktikoje pasireiškęs valstybių vyriausybių įsipareigojimu laikytis taupymo politikos – didinti mokesčius ir mažinti išlaidas.

Kas pasikeitė

Ar Lietuvai 2015 metais prisijungus prie euro zonos šis scenarijus gali pasikartoti? „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis mano, kad ne. Jis su teiginiu, kad euro zona neišsprendė savo esminių problemų, sutinka tik iš dalies, nes bent trys struktūrinės reformos buvo įgyvendintos.

Pirmoji – fiskalinės drausmės susitarimas. Juo siekiama išlaikyti patikimus ir tvarius viešuosius finansus ir užkirsti kelią perviršiniam bendrojo valdžios sektoriaus deficitui, siekiant užtikrinti visos euro zonos stabilumą.

Antroji – Europos stabilumo mechanizmas. Šis fondas skirtas tam, kad su finansinėmis problemomis susidūrusios valstybės  turėtų paskutinės vilties skolintoją, superkantį jų trumpalaikes obligacijas.

Trečioji – bankų sąjunga. Joje dalyvaujančios valstybės susitarė, kad į nacionalinius pertvarkymo fondus surinktas bankų įmokas nuo 2016 metų perves į bendrą ES fondą.

Visgi N. Mačiulis sutinka, kad šie sprendimai kelio neracionaliems investuotojų lūkesčiams neužkerta. Todėl visos atsakomybės sukrauti vien ES negalima.

„Yra bendri saugikliai, bet yra ir nacionalinė politika“, – sakė ekonomistas.

Jis taip pat pastebėjo, kad jau dabar pastebimas nepagrįsto pasitikėjimo pietinėmis valstybėmis sugrįžimas. Vis dėlto pašnekovas užtikrino, kad Lietuvai įstojus į euro zoną būsime saugesni.