SOFIJA ROTARU SUGRĮŽO Į SCENĄ. Pirmoji Sofijos Rotaru plokštelė pasirodė 1972-aisiais. Tuo metu išėjo filmai „Kabarė“ ir „Paskutinis tango Paryžiuje“. Arabų teroristai per Miuncheno olimpiadą sušaudė Izraelio sportininkus. Džonas Lenonas ką tik įrašė „Imagine“, grupė „Queen“ svajojo apie pirmąjį albumą, o Madona tuo metu dar tik lankė mokyklą.

Stalas lūžta nuo gėrybių. Sofija Rotaru susirūpinusi apžvelgia lėkštes. Jos tuščios ir Rotaru tai nepatinka. Atnešama persikų, obuolių, sūrio, vynuogių. Ji mūsų nepažįsta, tačiau priima kaip gimines. Vaišina obuolių pyragu. Aplink arbūzą skraidžioja muselės. „Paprastai mes jas susiurbiame dulkių siurbliu“, - kovos su vabzdžiais patirtimi dalijasi Rotaru. Jos sūnus Ruslanas atneša didžiulį konjako butelį. Marti Sveta ant stalo pastato taures. Anūkas Anatolijus kiekvienam stipriai paspaudžia ranką. „Aš negeriu“, - įspėja Rotaru ir kiekvienam įpila po didžiulę porciją. Konjakas nepaprastai geras. Atrodo, kad šiuose namuose viskas puiku. Šypsosi šeimynykščiai, skanūs pyragai, liejasi vynas, vaizdas už lango nuostabus - jį dar pagyvina granatas.

„Jūsų seniai nebuvo girdėti“, - atsargiai pradedu pokalbį. „Mano grafikas įtemptas, nėra kada atsikvėpti, - porina Rotaru. - Pavasarį buvau Vokietijoje, šiuo metu penki koncertai Ukrainoje, dešimt koncertų Rusijoje, paskui Baltijos šalys, „Metų daina“, žiburėliai, gastrolės Amerikoje… „Figaro vedybas“ filmuosime, man teko Marcelinos vaidmuo. Skaitau Bomaršė“.

Už nugaros į kompiuterį įnikęs anūkas. Fotografas Fridkesas apžiūrinėja nuotraukas ir nustemba, kad vienos autorius - jis pats. Vėliau mes nusileidžiame į sodą. Rotaru plačiu mostu rodo medžius ir krūmus. „Čia viskas mano, viskas mano rankomis pasodinta. Čia figmedis, čia migdolas, ten granatai, persikai, churma… Viešpatie, kad kas padarytų taip, kad Kryme galėtum gyventi ištisus metus! Čia toks klimatas! Tačiau žiemą gali numirti iš nuobodulio. Tai nuo ko pradėsime?“

Rotaru imasi iniciatyvos: sodina mane ant suolo ir ima pasakoti apie savo gimtąjį Maršincų kaimą, brolius, seserį Ziną, kuri apako dar vaikystėje. Dabar Zina gyvena Kišiniove, Aklųjų draugijoje. „Esu dėkinga seseriai. Ji vis kalbėdavo tėvams: jūs ką, norite, kad Sofija taip pat visą gyvenimą dirbtų laukuose?“ Aš slapčia apžiūrinėju sodą ir mąstau, kad prieš akis - visų pavydui idealus fitneso centro variantas. Vietoj įvairiausių procedūrų, kurioms Rotaru kolegos didmiesčiuose išleidžia milžiniškas sumas, ji - čia pasilenkia, čia šokteli, dar kitur išrauna žolę - ir šie pritūpimai po persiko medžiu drauge su jūros oru duoda neįtikėtiną efektą. Rotaru nepaprastai gerai atrodo. „Dar japonų bedruskė dieta ir po šeštos vakaro nevalgyti, - priduria ji. - O sode kartą per metus padengiu stalą savo gerbėjams. Pas mane atvažiuoja iš daug kur. Tai labai malonu, tiesiog palaiko! Jei ne jie, nežinau, kaip viską būčiau išgyvenusi“.

2002-ieji Rotaru tapo beveik sunkiausiais gyvenimo metais: spalį po ilgos ligos mirė jos vyras, Anatolijus Jevdokimenka, su kuriuo ji pragyveno trisdešimt ketverius metus. Be kita ko, Jevdokimenka buvo jos nepakeičiamas administratorius ir ansamblio „Červona ruta“ vadovas. Didžiausius dienraščius pasiekė tik skurdūs gandai: Rotaru užsidarė savo bute Kijeve, nieko nenori matyti, atsisako koncertuoti.

Vis dėlto jau vasarį ji surado jėgų ir išvyko į Sankt Peterburgą filmuotis naujame klipe, o kovą vyko keturi jos fantastiški koncertai Maskvoje, koncertų salėje „Rosija“. Maskvos žurnalistai iš įpročio šiuos koncertus ignoravo, tačiau apsilankiusieji liko sužavėti: „Tokios jėgos koncerto neteko matyti. Jai penkiasdešimt penkeri, o scenoje ji šėlsta kaip jauna mergina. Bėgioja po salę ir dainuoja taip, tarsi tai būtų paskutinis kartas gyvenime. Tikra tiesa, streso ištikta moteris gali kalnus nuversti“, - rašė laikraščiai.

„Nesuprantu, kaip aš ištvėriau tą koncertą, - prisipažino Rotaru. Tuo metu buvau ištikta šoko, apskritai nieko nesuvokiau. Jis man buvo viskas, tiek metų išgyvenom kartu. Aš nieko nedarydavau pati, viską jam patikėdavau. Iki Naujųjų metų man iš viso buvo labai blogai, maniau, išprotėsiu, tada vaikai man pasakė: mama, susiimk, užsiimk darbais, kitaip pražūsi. Vien todėl, kad be Anatolijaus… Be Anatolijaus nesinorėjo gyventi“.

SOFIJA ROTARU IR VOKALINIS INSTRUMENTINIS ANSAMBLIS „ČERVONA RUTA“ grojo tai, ką dabar galėtume vadinti „world music“.

1965-aisiais ji pasirodė ant žurnalo „Ukraina“ viršelio: mergina perlų baltumo dantimis, gėlėmis siuvinėta palaidine. Nižnij Tagile žurnalas atsitiktinai pateko į rankas Anatolijui Jevdokimenkai, karo prievolininkui iš Černovcų, fizikui pagal profesiją ir džiazo muzikantui pagal pašaukimą. Bėgo jis tuo metu į kareivines: „Štai kokių gražuolių yra mūsų kaimuose!“ - pasikabino iškarpą virš lovos. Kareivio, pasirodo, atkaklaus būta. Neįtikėtina, tačiau merginą jis surado ir 1968-aisiais, praėjus mėnesiui, kai sovietų kariai įžengė į Prahą, ją vedė. Vestuvių scenos galėtų pavydėti bet kuris režisierius: veiksmas vyko Maršincų kaime linksmuolių maždaug dviejų šimtų vyndarių kompanijoje, prieš jaunavedžius ritosi vestuvių ir laidotuvių orkestras, grodamas tai moldaviškas, tai ukrainietiškas melodijas.

JEVDOKIMENKA ROTARU PADARĖ, KO GERO, SVARBIAUSIĄ JOS GYVENIME PASLAUGĄ: įkalbėjo nuo liaudies dainų pereiti prie estradinių. Liaudiško stiliaus moldavė labai sėkmingai būtų dainavusi ir netoli savo daržinės, ir respublikiniuose konkursuose, tačiau tik vokaliniame instrumentiniame ansamblyje ji atsiskleidė visiškai. Tuo metu kiekviena Sovietų Sąjungos respublika privalėjo turėti vokalinį instrumentinį ansamblį. Taip atsirado „Červona ruta“. Po socialistinės etnografijos ženklu muzikantams buvo leidžiama kurti: „Červona ruta“ sielai atgauti mėgdžiojo Džeimsą Brauną, Džordijo Moroderą, „Boney M“ ir netgi Maiklą Džeksoną.

Už beveik užmirštas, tačiau genialias šokių kompozicijas, įrašytas nuo 1975-ųjų iki 1985-ųjų, Sofiją Rotaru galima būtų pavadinti Dona Samer. Tačiau nei Dona Samer, nei kuri kita dainininkė neturėjo tokio stipraus balso, tokios jėgos. Rotaru į žėruojančių ugnių pasaulį įžengė plačiais Karpatų kalnietės žingsniais ir praskriejo per partijos koncertus, perpildytus stadionus ir naftos šachtas taip užtikrintai, kad apie tokią sėkmę šiuolaikiniai atlikėjai galėtų tik pasvajoti. Su ja tuo metu troško dirbti daugybė autorių - ji skleidė tokią gaivą ir jaunystę. O tuo metu tai buvo tikra retenybė. Ji sugebėjo trykšti milžiniška energija, ja uždegdavo mases žmonių. Jos ukrainietiškasis „fank“ ir patriotiškasis disko ir dabar sutraukia minias šokėjų.

„Estrada“ vietoj „pramogų verslo“, „hudsovietai“, „partkomai“, konstitucijos dienos… Įdomu, kokie tuo metu buvo sovietinių žvaigždžių tarpusavio santykiai? „Mes tuo metu draugiškai gyvenome, - pasakoja Rotaru. - Po koncertų visada banketus organizuodavome. Nesipykome, o ir neturėjome ko dalytis“. Ir tikrai. Šalis didelė, o žvaigždžių iš viso gal dešimt. „O tos kalbos apie mus su Ala…“ - tęsia Rotaru. Taip, tuo metu daugelis apie tai girdėjo. Pugačiova prieš Rotaru - svarbiausias sovietų popkultūros siužetas, kaip „The Beatles“ prieš „Rolling Stones“: kaimietė ir miestietė, brunetė ir raudonplaukė, mėnulis ir saulė. Jos, kaip ir dera, atseit nepastebi viena kitos, ir netgi filmai apie jas vienas kitą atkartoja: iš vienos pusės - „Siela“ su Rotaru, iš kitos - „Moteris, kuri dainuoja“ su Pugačiova. Prieš kelis mėnesius Konstantinas Ernstas sumanė pažaisti su ugnimi: Maksimo Galkino benefisui Kremliuje svajoja įkalbėti Rotaru ir Pugačiovą suvaidinti duetą „Tatu“, žinoma, pabaigoje privalo būti ir bučinys. Neaišku, kuo viskas baigsis, tačiau Ernstas privalo suvokti visą mistiškojo bučinio pavojų: bet kas gali nutikti.

Šiuo metu „pugačiovininkų“ ir „rotarininkų“ kovos persikėlė į internetą, tačiau esmė nepakito. „Vis dėlto tarp mūsų su Ala nieko nebuvo! - atkakliai protestuoja Rotaru. - Žinoma, draugėmis mūsų nepavadinsi: per daug mes skirtingos. Aš visą gyvenimą turėjau tik vieną vyrą, aš nemėgstu vakarėlių. Mūsų santykiai… - Rotaru ieško žodžio, - draugiški“. „Tačiau jūs buvote įžymiausia šalies dainininkė, ir labai ilgai! O paskui Pugačiova jus aplenkė, ar ne skaudu?“ Rotaru mus nustebina. „Na ką jūs? Kaip galima lyginti. Žinoma, Pugačiova buvo populiaresnė. Paprasčiausiai aš anksčiau pradėjau. Tačiau kai atsirado „Arlekinas“, tai buvo - bomba!“

Negaliu susilaikyti ir perpasakoju žinomus gandus, kad Ala Pugačiova, pasinaudodama savo ryšiais, spaudė ją dešimtajame dešimtmetyje ir spaudžia iki šiol - negali atleisti rungtyniavimo. Dabar Rotaru vėl galima išgirsti per radiją - o dar visai neseniai kaip buvo? Rotaru apie tai kalba nenoriai. „Ką gi… po mamos mirties metus nedirbau, paskui penkerius metus sirgo mano vyras, aš pati daug ko atsisakydavau. Taip, manęs nebuvo, nežinau kodėl? Nežinau ir žinoti nenoriu. Jie ten, Maskvoje, o aš čia, Jaltoje. Ir ačiū Dievui“.

Rotaru tyli. „Kažkada Ala pas mane atvažiuodavo nepaskambinusi, dabar kažin ar taip būtų. Dabar kiekvienas už save. Tačiau tų laikų aš nesiilgiu. Kiek mes teuždirbdavome? O juk būdavo po tris keturis koncertus per dieną, ir tik sporto rūmuose, stadionuose! Dabar…“ Ji žvelgia į namo kieme stovintį visureigį. „Dabar aš esu laisva ir galiu savimi pasirūpinti - ir kiek, ir už kiek, ir kur. Žinote, - Rotaru pagyvėja, - kaip uždirbau savo pirmuosius pinigus? Tai buvo Kijeve, per konkursą. Už pirmąją vietą - šimtas dvidešimt rublių. Dideli pinigai! Man, dešimtklasei iš kaimo… Iki šiol prisimenu tas dešimtines. Dvylika vienetų. Nubėgau į viešbutį, užsirakinau kambaryje ir ėmiau jas dėlioti: viena mamai, kita tėtei, mes šeši… Dar lieka. Tada iš naujo: dvidešimt čia, dvidešimt ten, o mums po dešimt. O už likusius visiems suvenyrų. Sau, žinoma, nieko nenusipirkau“.

Kaip dabar dirba Rotaru, mes sužinosime tik rytojaus dieną tarp keisto pastato sienų - iš priekio primenančio Bekingemo rūmus, iš galo - arabų minaretą, viduje turinčio seno angliškojo stiliaus svetainę, kinišką kambarį ir mažytį žiemos sodą. Pastatas vadinasi Alupkos rūmais ir pastatytas XIX amžiaus pabaigoje madingo anglų architekto Odesos generalgubernatoriui Voroncovui. Dabar po jį nuo devintos iki šeštos trypčioja minia turistų. O antrą valandą dienos balkonėlyje, kaip tik nuskambėjus gido žodžiams „nugalėtojas“ ir „Alachas“, pasirodo Sofija Rotaru ir svajingai žvelgia žemyn. Ekskursija tą pačią minutę netenka žado, pamiršta gidą ir ima ploti. Rotaru širdingai moja ranka.

„Žinote, kas per tuos trisdešimt metų buvo sunkiausia? - klausia ji. - Sunkiausia buvo išsilaikyti. Man atrodo, aš išsilaikiau. O dabar norėčiau, kad Dievas duotų sveikatos. O ko dar norėti?“

„Vogue“ U.D.