Tokių komplimentų Sabina nebuvo girdėjusi. „Tavo nuostabios akys, – suokė naujasis jos bičiulis, – galėčiau valandų valandas žiūrėti tik į jas.“ O po trijų pažinties dienų pasakė: „Tu gražiausia moteris, su kokia kada nors esu buvęs.“

Sabina prisimena, kad tada pirmą kartą gyvenime pasijuto geidžiama ir mylima. „Su manimi elgėsi taip, tarsi tikrai būčiau svarbi.“

Išblyškusi. Šviesiai dažyti plaukai sušukuoti atgal. Languoti vyriški marškiniai, džinsai. Hamburgo kalėjimo kameroje trisdešimtmetė negailestingai suveda sąskaitas su savimi pačia. „Kokia buvau kvailė, kokia lengvatikė ir naivi,“ – pro sukąstus dantis kalbėjo Sabina vokiečių žurnalui „Der Spiegel“.

Pasiuntinės niekam nerūpi

Sabina negali sau atleisti per vėlai pastebėjusi, kaip rafinuotai buvo išnaudojami jos jausmai. Iš meilės draugui nigeriečiui ji kontrabanda vežė kokainą iš Pietų Amerikos į Europą.
Ji ne vienintelė, užkibusi ant galantiškų suvedžiotojų iš Nigerijos, vadinamųjų Romeo, meškerės. Taip galvas pametė daug jaunų vokietaičių. Tapusios smulkiomis kurjerėmis merginos prisidėjo prie to, kad labiausiai vertinamo sunkiojo narkotiko atsargos Europoje neišsektų, nors hermetiškai supakuotų kokaino paketėlių (nuo 2 iki 8 kg), paslėptų specialiai paruoštuose lagaminuose, jos netgi nėra mačiusios.
Nigeriečių klanas – tarpininkų afrikiečių grupuotės Pietų Amerikoje ir Europoje, prekiaujančios kiekviena sau – tikslingai ieško kurjerių moterų. Vienišos moterys dažniausiai ne taip jau labai gviešiasi pinigų –labiau trokšta emocinės šilumos, todėl jas kur kas lengviau įkalbėti.
Manipuliuotojai skaičiuoja paprastai: iš dešimties moteriškų lagaminų aštuoni muitinėje nesukelia jokių įtarimų, o žinant, kad kilogramas kokaino, Pietų Amerikoje kainuojantis 5 tūkst. eurų (per 17 tūkst. litų), Europoje parduodamas už 30 tūkst. eurų (103,5 tūkst. litų), rizika tikrai apsimoka. Konfiskuoti paketai nurašomi į nuostolius, o kas laukia suimtų pasiuntinių, užsakovui nerūpi.
Dauguma moterų paprasčiausiai nesupranta, kaip smarkiai jos rizikuoja. Net jei pavyksta keli reisai, visos kada nors vis tiek patenka į kontrolierių spąstus. Kalėjimuose dabar sėdi arti dešimties meilės kurjerių vien iš šiaurės Vokietijos: dvi Paryžiuje, dvi Madride, dvi Tenerifėje, viena Lisabonoje, viena Hamburge.

Kelionė į gyvenimo dugną

2006-ųjų pavasarį Sabinai buvo tik trisdešimt, tačiau gyvenime ji jau buvo mačiusi šilto ir šalto. Įžeidinėjimai, smurtas, prievarta vis dėlto neužgesino noro būti vertinama ir mylima. Ji užaugo Greifsvalde, buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, ryšėjo mėlyną pionierių kaklaraištį. Viskas buvo aišku: baigs mokyklą, įgis specialybę, dirbs. Bet susijungus Vokietijoms, kai Sabinai tebuvo vienuolika, šeima pradėjo žlugti. Tėvas statybininkas neteko darbo, ėmė gerti, o įtūžį ir nusivylimą išliedavo šeimoje. Mušė ir žmoną, ir abu vaikus, kol įsikišo jaunimo reikalų tarnyba.
Keturiolikmetė Sabina pabėgo iš namų, mokyklą irgi metė. Ją priglaudė keliaujantis cirkas. Prieš pasirodant artistams ji paleisdavo reikalingą muzikos įrašą – už maistą ir lovą namelyje su ratais.
Susipažinusi su politinio prieglobsčio prašančiu vyriškiu iš buvusios Jugoslavijos išgelbėjo jį nuo grąžinimo į tėvynę – už jo ištekėjo. Gimė trys vaikai, vyras į Vokietiją pasikvietė visą savo giminę. Sabina visiems gamino valgį, tvarkė namų ūkį ir, kad būtų daugiau pinigų, vakarais dar ėjo valyti įstaigų. Bet nesijautė gerbiama, o kai ją dar ėmė uiti ir mušti, susirinkusi vaikus prisiglaudė moterų krizių centre Hamburge.
Pagaliau neištvėrusi išsiuntė vaikus pas tėvą, o pati leidosi nešama į dugną – tapo viena iš liūdnai pagarsėjusio Hanzos aikštės kvartalo Hamburge lankytojų.

Princas iš Salamankos

Kasdienybę moteriai pamiršti padėjo interneto kavinė, kur viena valanda kainuoja eurą. Ji rašė draugams, visame pasaulyje ieškojo pažinčių, kurios padėtų išsivaduoti iš tokios būties.
Su patraukliu jaunu nigeriečiu, gyvenančiu Ispanijoje ir angliškai rašančiu nuostabius laiškus, Sabina susitiko 2006-ųjų rugpjūtį, vienoje pažinčių svetainėje. Netrukus po to, sukrapščiusi paskutinius pinigus, ji patraukė į Ispaniją, Salamankos miestą.
Vyriškio vardas buvo Princas, jis ir elgėsi kaip princas. Priėmė moterį pas save, nupirko elegantiškų drabužių, vesdavosi vakarieniauti į brangius restoranus, gimtadienio proga padovanojo sidabrinį laikrodį. Vėliau policijos protokole bus įrašyti tokie Sabinos žodžiai: „Jis mane ant rankų nešiojo.“
Netrukus Sabina pasikvietė bičiulę Anją iš Hamburgo. Toji iškart įsimylėjo Princo draugelį ir pas jį apsigyveno. Ši irgi negalėjo atsižavėti Nigerijos vyrais – visai kitokiais nei tie, su kuriais turėjo reikalų Hanzos aikštėje. Jie linksmi, draugiški, optimistiški ir aistringi.
Bet netrukus jie lengvai ir nerūpestingai paprašė abiejų moterų draugiškos paslaugos – įvežti iš Brazilijos du lagaminėlius, su kokainu.
„Nieko bloga atsitikti negali, – dievagojosi Princas. – Iki šiol visada viskas baigdavosi gerai.“

Gera pabaigos pradžia

Nigeriečių pažadai išties pagrįsti: blondinės su vokiškais pasais, atrodančios kaip turistės, kur kas mažiau traukia muitinės pareigūnų dėmesį nei afrikiečiai. Sabina prisipažįsta, kad labai bijojo, tačiau buvo taip įsimylėjusi Princą, kad nieku gyvu nenorėjo jo prarasti.
Ta kelionė 2006-ųjų gruodį turėjo trukti tik savaitę. Tačiau vokietaitės San Paule praleido ištisus du mėnesius – ir apšepusiuose pensionuose, ir prabangiuose viešbučiuose. Galų gale per Lisaboną išskridusios į Barseloną abi patyrė didžią sėkmę – muitininkai nieko neįtarė ir jas praleido nė netikrinę. Tokia buvo pabaigos pradžia.
Už sėkmingą kurjerės misiją Sabina iš nigeriečių gavo 6,8 tūkst. eurų (23,5 tūkst. litų) – daugiau nei buvo turėjusi per visą gyvenimą. Tiesa, dalį iškart atidavė Princui. Jis, žinoma, nepasakojo, kad už kiekvieną „neužkabintą“ kurjerę jam tenka 5 tūkst. eurų.

Saulė, pinigai, linksmybės

Grįžusiai į Hamburgą Hanzos aikštėje jai pavydėjo visos apie didelę meilę ir didelius pinigus svajojančios moterys. Sabina tyčia visur atsiskaitydavo stambiomis kupiūromis – Princas jos prašė paieškoti daugiau kurjerių. Tokia užduotis glostė savimeilę: „Jis leido man pasijusti, kad esu svarbi.“
Susidomėjimas buvo didžiulis. Svajonės atrodė tokios pasiekiamos: Rio de Žaneiras, Tenerifė, Barselona, Karakasas, saulė, pinigai. Apie tai, kad Ispanijos policijai sugavus su 750 g kokaino gresia iki devynerių metų kalėjimo, niekas neprasitarė.
Viena po kitos moterys autobusu keliavo į Salamanką ar Madridą, o tada jų maršrutai jau driekėsi kaip tarptautinės oro linijos: Barselona–Gran Kanarija–Tenerifė, Mad-
ridas–Rio de Žaneiras, San Paulas–Lisabona, Dakaras–Paryžius–Londonas, Lima–Madridas.
Beveik visos moterys iš Vokietijos, vežusios kvaišalus, iš tiesų mylėjo savo „kontaktinius asmenis“ nigeriečius. Jie be vargo išvaikė paskutines abejones ar skrupulus.

Nigeriečiai dingo be pėdsakų

Iliuzijos ėmė griūti jau po poros savaičių. Pirmą sulaikė Anją – Lisabonoje, vežančią 8,155 kg kokaino dviejuose lagaminuose. Per kelias dienas susėmė beveik visas.
Sabina muitinės spąstų išvengė, ją pražudė pokalbis telefonu. Narkotikų kontrolės operatyvininkai išgirdo, kaip 2007-ųjų lapkritį ji Princo pavedimu bandė pasamdyti tokią Niną. Sabiną suėmė viešbučio numeryje. Nuosprendis jau paskelbtas: šešeri metai kalėjimo.
Princas ir jo nigeriečiai dingo be pėdsakų.