Pereinamasis valdovas

Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojo Ginto Karaliaus paklausus, koks apibrėžimas geriausiai apibūdintų Karolį III, britų karališkąją šeimą stebintis politologas ilgai nedvejodamas atsakė: pereinamasis valdovas. Jis yra tarpinį vaidmenį tarp motinos Elžbietos II ir sūnaus Williamo valdymo užimantis karalius. „Visas dėmesys skiriamas Williamui, koks jis bus karalius, nes Karolis III – gana garbaus amžiaus, 73-ejų“, – sako ekspertas.

Karalienė Elžbieta II demonstravo subtilų atsiribojimą, oficialiai nesikišdama į politiką ir bent jau viešai nerodydama savo pozicijos. Tačiau jos įpėdinis ne tik Berlyne ar kitose šalyse sako politines kalbas, bet ir susitinka su pabėgėliais, lankosi pas ukrainiečius, kuriuos apmoko Jungtinės Karalystės (JK) karybos ekspertai. Atrodo, kad Karolis III renkasi kitokį kursą.

Monarchija, anot G. Karaliaus, – tūkstančius metų gyvuojanti santvarka, o šiuolaikinėms demokratijoms tėra keli šimtai metų. Ši santvarka visada gebėjo adaptuotis prie kintančios visuomenės. Kiekvienas, ypač ilgesnį laikotarpį valdantis, monarchas turi savo specifiką reaguodamas į tuo metu egzistuojančius visuomenės reikalavimus.

„Iš Karolio III galime tikėtis visiškai kitokio nei jo motinos valdymo, kuris turėjo labai specifines istorines aplinkybes: vyko imperijos byrėjimas, transformacija į modernią demokratinę daugiatautę valstybę, vyko ir šaltasis karas. Karolio III valdymas irgi bus nulemtas XXI a. realijų ir galime tikėtis didesnio jo aktyvumo“, – neabejoja G. Karalius.

Jo teigimu, monarcho kaip institucijos, ne tik kaip asmens, autoritetas užsienyje didesnis nei premjerų ar prezidentų – ypač esant dabartinei poliarizuotai politinei erdvei. „Kai Emmanuelis Macronas nuvažiuoja į Kiniją, jo autoritetas mažesnis, nes visi žino, kad jis laikinas – po E. Macrono bus kas nors kitas, po JK premjero Rishi Sunako taip pat bus kas nors kitas. Tai, dėl ko su šiais politikais susitariama, gali būti laikini dalykai. Monarchas – stabilesnė institucija, todėl tai, ką jis pasako, net jei tai yra simbolinis dalykas, yra svarbiau“, – pabrėžia analitikas.

Anot G. Karaliaus, Karolis III renkasi kitokį amplua, nes yra visuomenės lūkestis, kad suverenas (Lietuvoje tai yra tauta, o Jungtinėje Karalystėje – karalius) atlieps XXI a. kontekstą.

„Labai įdomu, ką jis per karūnavimą pasakys, kam jis duos priesaiką. Visi klausys šios kalbos, nes jo motinos priesaika 1953 m. buvo labai įdomi: ji prisiekė ne tautai, o valdyti tautas“, – sako TSPMI dėstytojas.

Pasak jo, suverenas net ir su ribotomis galiomis – nors neskiria ministrų, netvirtina biudžeto – šiandienos visuomenės realijų fone vis tiek turi būti aktyvus.

Aktyvesni Karolio III pasisakymai nėra prieštaravimas monarchijai kaip santvarkai. Monarchija yra tęstinė, išlieka, nes geba adaptuotis.

„Iš Karolio III tikimasi, kad jis pasisakys valstybei aktualiais klausimais, o santykiai su Europa yra vienas esminių tarptautinių santykių momentų“, – pastebi G. Karalius.

Kad Karolis III bus aktyvesnis valdovas nei Elžbieta II, liudija ir jo biografija – dar tada, kai buvo princas, apie įvairias visuomenės aktualijas pasisakydavo daug aktyviau nei jo motina. Jis kalbėjo ir apie ekologiją, pabėgėlių klausimus, įvairius kitus dalykus, dėl to sulaukdavo ir nemažai kritikos.

„Galima tikėtis orientavimosi į vadinamąjį skandinavišką monarchijų modelį: mažiau pompastikos, mažiau paauksuotų karietų, o daugiau veikimo įvairiais vienijančiais universaliais klausimais, kaip žmogaus teisės, ekologija – tai daugiau ar mažiau visiems priimtina, bet šiais klausimais iš suvereno tikimasi pozicijos, aktyvumo“, – aiškina G. Karalius.

„Elžbietos II era buvo unikalus periodas ir sunku tikėtis, kad dabartinėje visuomenėje galėtų veikti toks monarchas kaip ji. Tačiau aktyvesni Karolio III pasisakymai nėra prieštaravimas monarchijai kaip santvarkai, tai daugiau natūralus reiškinys. Monarchija yra tęstinė, išlieka, nes geba adaptuotis: buvo imperinė valstybė – buvo monarchija, dabar yra demokratinė moderni visuomenė – tebėra monarchija“, – tęsia jis.

Valstybės atspindys

Karolis III nesibaimina, kad sulauks kritikos, jog oficialių fotosesijų metu laiko ranką švarko kišenėje. Pasak G. Karaliaus, tokių gestų analizė yra atskira tema: „Jungtinėje Karalystėje bet kuriame knygyne yra atskiras knygų skyrius, skirtas karališkajai šeimai, yra ir etiketo klausimus gvildenančių knygų. Aptarinėti karališkąją šeimą yra vietinės kultūros reiškinys.“

Kodėl įvairūs gestai, ženklai monarchijose yra tokie svarbūs? Pašnekovas primena Prancūzijos monarchijos laikų karikatūrinius pavyzdžius, karalius su perukais, kitas jų pamėgtas pompastiškas detales ir akcentuoja: monarchas savo asmenybe turi vizualizuoti savo valstybę. Į savo monarchą žvelgianti visuomenė turi matyti savo pačios atspindį. „Monarcho darbas yra įkūnyti gerąsias valstybės savybes“, – dėsto G. Karalius.

„Gestais monarchijoje patvirtinamas kolektyvinės visuomenės tapatumas – tai nėra tik glamūrinis domėjimasis detalėmis. Tie, kurie analizuoja įvairius gestus, galbūt ir gali pasakyti, kad ranka kišenėje gali atspindėti, kaip keičiasi visuomenė, jos požiūris“, – sako G. Karalius.

Svarbūs ir simboliai, kuriuos matysime per Karolio III karūnavimo ceremoniją: kaip ir kuo karalius atvyks į ceremoniją, kokia muzika bus parinkta, kokių svečių pakviesta. G. Karalius įsitikinęs, kad visi šie simboliai buvo plačiai analizuojami ir iš to bus galima susidaryti vaizdą, kaip kinta britų visuomenė.

Trys frontai

Karalienei Elžbietai II teko išgyventi imperijos byrėjimą. Kaip vystysis tolesnė Karalystės geografija?

Anot G. Karaliaus, reikia atskirti tris esminius momentus. „Vienas dalykas yra Jungtinė Karalystė, kuri turi keturis istorinius regionus. Antras dalykas – Tautų Sandraugos šalys, tai 56 labai skirtingos valstybės, tokios kaip Indija, Pakistanas, Pietų Afrika, daugybė mažų salų. Tai labai platus skirtingų režimų, skirtingų kultūrų klubas, gyvavęs buvusios britų imperijos sudėtyje, ir jis vis dar egzistuoja. Šiame klube buvo nedaug politikos, daugiau vyko ekonomikos, kultūros, sporto mainai“, – detalizuoja politologas.

„Trečia – Tautų Sandraugos valdos. 2021 m. pasitraukus Barbadosui, šiuo metu jų yra keturiolika. Prisimenant Barbadoso pasitraukimą, tuo metu dar tik princas Charlesas, o ne karalius Karolis III, dalyvavo ceremonijoje. Vadinamasis šalių išsiskyrimas įvyko draugiškai“, – primena jis.

Šios nepriklausomos valstybės laiko JK monarcho instituciją savo suverenu. Pvz., Kanados parlamente stovi simboliškas tuščias sostas. Britų monarchai oficialiai vis dar skiria generalgubernatorius Kanadoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir likusiose valdose, juos ir išsirenka patys šalių atstovai.

„Todėl diskusijos dėl referendumų yra labai aktyvios Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Kanadoje, Jamaikoje – tai didesnės šalys, kuriose kalbama apie respublikų paskelbimą. Australijoje pastarąjį kartą referendumas dėl net ir simbolinės monarchijos atsisakymo įvyko 1999 m. Tuo metu per plauką laimėjo tie, kurie buvo už monarchijos išlikimą, bet šios diskusijos tęsiasi“, – tikina G. Karalius.

„Naujojoje Zelandijoje daug kalbama apie kolonializmo laikotarpio nemalonų šleifą, ypač vietinėms tautoms, maoriams. Net ir simbolinės monarchijos buvimas jų konstitucijoje jiems yra nemalonus, kalbant apie modernią tapatybę – tai emociniai dalykai ir tai yra suprantama“, – sako jis.

Greta šių svarstymų pateikiama ir ekonominių apskaičiavimų: visos su monarchija susijusios procedūros kainuoja papildomai. „Trečia – visi britų monarchijos skandalai, kaip princo Harry ar dar liūdnesnė princo Andrew istorija, taip pat neprisideda prie teigiamos visuomenės nuomonės tose šalyse“, – teigia analitikas.

„Brexit“ kaina

Vis dėlto tikrieji sunkumai Karolio III laukia pačioje Karalystėje.

„Jam reikės išlaikyti JK su visais keturiais jos istoriniais regionais, o didžiausi iššūkiai susiję su Škotijos nepriklausomybės klausimu ir Šiaurės Airijos noru susivienyti su Airija. Istoriškai, be Škotijos, nėra JK kaip monarchijos, o Anglijos monarchija yra visai kas kita. Istoriškai Anglijos karaliai yra ne tas pats kas JK karaliai – JK atsirado, kai susivienijo Škotijos ir Anglijos karūnos. Tad, jei Škotija atsiribotų, iškiltų rimtas klausimas dėl monarchijos ateities“, – aiškina G. Karalius.

Šventė: karūnacijos laukia ne tik Britų salose gyvenantys JK piliečiai, bet ir Kanados, kitų užjūrio teritorijų gyventojai. ZUMA Press/ „Scanpix“ nuotr.

Pasak politologo, būtent „Brexit“ aktualizavo šias problemas. „Karalystė dabar išgyvena tapatybės krizę – panašiai kaip paaugliai. „Brexit“ buvo lūžis, kai ši ekonominė-politinė avantiūra jiems patiems sukūrė nuotykių labai ilgam laikui. Ekonomiškai – klausimas, kiek britams apsimokėjo, o kiek ne. Atrodo, Paryžius ir Frankfurtas finansų prasme Londoną jau aplenkė, nors būtent pastarasis buvo laikomas Europos finansų sostine. Politine prasme – visi probleminiai klausimai aktyvavosi būtent po „Brexit“, visa tai išryškino JK tapatybės problemas“, – sako jis.

G. Karaliaus įsitikinimu, karas Ukrainoje šį klausimą nustūmė šiek tiek į šalį, bet į pagrindinę areną jis dar grįš ir tada monarcho funkcija bus svarbi. „Elžbieta II labai sėkmingai klijavo regionines tapatybes. Karoliui III tai bus didelis iššūkis“, – priduria jis.

„Kalbant apie Ukrainą, Karolio III aktyvumas paramos šiai šaliai klausimais yra tarsi bandymas pakeisti temą ir valstybės energiją pakreipti pozityvesne linkme. Man atrodo, jam gana sėkmingai pavyko tai padaryti. Tai viena iš taktikų, kaip išlaikyti Karalystės vienybę, duoti moraliai pateisinamą misiją atkurti JK autoritetą Europoje, bent jau mūsų regione, Centrinėje Europoje. Ukrainoje JK yra labai vertinama“, – sako G. Karalius.

Tai tarsi pareiga rasti savo valstybei naują misiją, be kurios ji imtų byrėti.

Europinės tradicijos

JK monarchija yra bene žinomiausia pasaulyje, tačiau Europoje jų yra ir daugiau, jos visos turi savitų bruožų. Liuksemburgas, pasak G. Karaliaus, yra kunigaikštytė, bet ją irgi galima priskirti šiai kategorijai. Egzistuoja ir labai mažos valstybės, kaip Andora, Lichtenšteinas, Monakas ir kt.

„Yra ir skandinaviškas modelis, jis yra labai stabilus, šios šalys yra konstitucinės monarchijos, labai pažangios demokratinės valstybės, jų monarchai gyvena gana kukliai. Britams, ko gero, Skandinavijos šalys šiame kontekste yra pavyzdys“, – teigia jis.

„Yra Belgijos monarchija, jauniausia Europoje, sukurta XIX a. pradžioje. Tai regioniniu požiūriu tarp valonų ir flamandų susiskaldžiusi valstybė, o monarchija yra būtent ta institucija, kuri palaiko vienybę“, – akcentuoja G. Karalius.

Jo požiūriu, daugiausia problemų šiuo metu turi Ispanijos monarchija. Didžiausia problema – istorinis jos kontekstas: monarchija buvo panaikinta du kartus ir dabartinė jos forma atkurta fašistinės diktatūros metu. „Tai buvo tarsi priedas prie Franko diktatūros su visais nusikaltimais. Šis šleifas velkasi iki pat šių laikų ir vargu ar Ispanijos modelis vienija visuomenę, veikiau labiau skaldo. Visi, kurie pavažinėja po Kataloniją, Ispanijos šiaurės regionus, pamato, kad ten dauguma labai neigiamai nusistatę šitos institucijos atžvilgiu“, – teigia politologas.

Tęstinumo vertė

G. Karalius pabrėžia, kad europietiško konstituciškai apriboto monarchijos modelio funkcija visada buvo suklijuoti margą visuomenę regioniniu, o anksčiau – religiniu pagrindu. „Dabar demokratinėse valstybėse matome didelę politinę poliarizaciją. Nors, pavyzdžiui, JAV nėra monarchija, bet susiskaldymas ten didelis. JK politinės partijos irgi vis sunkiau susikalba tarpusavyje, visuomenė skirstosi į blokus“, – pastebi G. Karalius.

Įpėdinis: esama nuomonės, kad Karolis III soste neužsibus, – perleis jį princui Williamui. T. Salci / ZUMA Press / „Scanpix“ nuotr.

„Iš tiesų žiūrėdami ir į Ukrainos pavyzdį matome, kad kolektyvinis tapatumas vis dar svarbus. Grįžtant prie monarcho, svarbiausia ne jo galios, o tai, kad jis vien savo buvimu įtvirtina stabilumą, esant didelei poliarizacijai. Respublikų idėja – tuo ilgą laiką labai gyrėsi Amerika – yra ta, kad šią funkciją gali atlikti konstitucija. Tačiau dabar matome, kad tai neveikia, pasirodo, jog ir konstitucija politizuota – JAV pusė visuomenės netiki, kad rinkimai buvo sąžiningi“, – išskiria TSPMI dėstytojas.

Monarchija ne tik konsoliduoja, joje užtikrinamas sprendimų tęstinumas. G. Karalius įsitikinęs, kad demokratinei valstybei itin naudinga turėti instituciją, kuri į valstybės interesus žvelgia toliau, nei trunka viena politinių valdančiųjų kadencija. „Ateina nauja valdžia ir viską pakeičia, tai  demokratinių valstybių problema“, – sako jis.

„Institucija, kuri palaiko tęstinumą tarp kintančių valdžių, kuri nereaguoja į kiekvieną visuomenės nuomonės pokytį ar madas ir tiesiog paiso valstybės interesų, kartais yra labai naudinga. Europoje matome, kad monarchijos yra gana stiprios demokratinės valstybės“, – tęsia politologas.

Jo manymu, ateityje monarchijas galime pamatyti kaip stabilizuojantį veiksnį. Tiesa, yra ir tam tikrų pavojų, pavyzdžiui, britų monarchijos skandalai, kurie į populiariosios kultūros lauką vis labiau įtraukia ir karališkąją šeimą, arba abejotini Ispanijos karaliaus ryšiai su Saudo Arabija. „Monarchijoms kyla pavojus, kad, kai mėginama reaguoti į kintančią visuomenę, galima iššvaistyti savo autoritetą“, – pabrėžia G. Karalius.

Jis šypsodamasis ryžtasi prognozuoti, kad šiandienos geopolitiniame kontekste gali atsirasti ir naujų monarchijų. Kalbėdami apie nepriklausomybę, škotai irgi omenyje turi kažkokią dinastiją. „Tai nėra dominuojanti nuomonė, bet yra tokių pasvarstymų. Katalonija, kalbėdama apie atsiskyrimą nuo Ispanijos, irgi kalba apie savą dinastiją“, – pasakoja G. Karalius.

Monarchija mačiusi daugybę transformacijų, o visuomenės nuomonė apie ją irgi nepastovi: vieną dieną karalius patinka, kitą – jau ne.

„Stebint britų visuomenės nuomones neatrodo, kad artimiausiu metu monarchijai gresia krizė – nebent dėl vidinių skandalų patys prisidarys problemų“, – teigia G. Karalius.