Laikas atsiprašyti

Po George'o Floydo nužudymo JAV kilę protestai „Black Lives Matter“ (liet. Juodųjų gyvybės svarbios) vis dar drebina kolonializmo epochos paminklus ne tik už Atlanto, bet ir Europoje. Kai 2020-aisiais amerikiečiai liejo įtūžį dėl baltaodžio policininko mirtinų veiksmų prieš juodaodį vyrą, Belgijoje įniršio židiniais pirmiausiai tapo karaliaus Leopoldo II statulos. Šio monarcho valdžia buvo žiauri net ir pagal XIX amžiaus imperializmo standartus: karalius sugebėjo perimti Kongo – teritorijos, kuri yra 77 kartus didesnė už Belgiją, – kontrolę, pavergė tenykščius gyventojus, grobė vietos išteklius ir buvo atsakingas už milijonus žuvusiųjų.

„Jis taip pat buvo mano senelio dėdė“, – neseniai į tabu laužančią diskusiją apie Belgijos kolonijinius žiaurumus įsitraukė Esmeralda de Réthy, taip pat žinoma kaip Belgijos princesė Esmeralda, arba dar kitaip – Marie-Esmeralda.

Ji ragina mokyti tikrosios istorijos, atsiprašyti už ją ir atsakingai apsvarstyti reparacijų Kongui klausimą.

Kritikos senelio dėdės režimui negailinčiame atvirame laiške ji primena, kad nors Kongo Demokratinė Respublika (KDR) yra nepriklausoma nuo 1960 m., čionykštėse mokyklose vaikai esą tebėra mokomi apie Belgijos civilizacinę misiją buvusioje kolonijoje. Tačiau Leopoldas II turėjo ir kitą misiją: pralobti iš dramblio kaulo, medienos ir kaučiuko, o senos kongiečių su nukirstomis rankomis fotografijos byloja apie šiurpius čiabuvių darbo našumo didinimo metodus.

„Matau ryšį tarp kolonializmo, rasizmo ir klimato krizės, nes besivystančiose šalyse tarptautinės kompanijos vis dar grobia gamtos išteklius turtingų šalių vartotojų labui”, – savo laiške rašo princesė Esmeralda.

Ji ragina mokyti tikrosios istorijos, atsiprašyti už ją ir atsakingai apsvarstyti reparacijų Kongui klausimą. Tiesa, praėjusiais metais Belgijoje jau buvo sudaryta parlamentinė Tiesos ir susitaikymo komisija, kurios tikslas ir yra pažvelgti į šalies kolonijinę istoriją.

Teisingesnio pasaulio vizija belgų princesės gyvenime visada užėmė svarbią vietą, nors ji puikiai žinojo, kad aukščiausias monarchijos sostas, iš kurio teisingumą pasiekti galbūt ir būtų paprasčiau, jai nepasiekiamas ne tik dėl lyties, bet ir dėl fakto, kad buvo paskutinė iš visų šešių karaliaus Leopoldo III vaikų ir trečioji iš antrosios jo santuokos atžalų. Nė vienas po šių vedybų gimęs vaikas neturėjo teisės į sostą.

(Ne)aristokratiška realybė

Tauta princesės Esmeraldos tėvą vertino kritiškai, nes per Vokietijos invaziją 1940-aisiais jis užleido savo šalį atėjūnams, o tuometis premjeras Hubertas Pierlotas ir jo kabinetas, kuris persikėlė į Londoną siekdamas sudaryti tremties vyriausybę, paskelbė karaliaus aktą prieštaraujančiu Konstitucijai.

Leopoldui III ir jo šeimai buvo skirtas namų areštas, būtent jo metu ir įvyko antroji karaliaus ir Belgijos Réthy (ndr. Retie) princesės Lillian santuoka. Leopoldas III po Antrojo pasaulinio karo galiausiai buvo priverstas atsisakyti sosto Marie-Esmeraldos pusiau brolio Baudouino, kuris vėliau tapo karaliumi, naudai.

„Aš buvau paskutinis iš šešių savo tėvo vaikų. Atsiradau tuo metu, kai jis jau buvo visiškai nesusijęs su valdžios reikalais. Tuo ramybės laikotarpiu jis nusprendė atsidėti mano išsilavinimui“, – viename interviu VRT televizijai pasakojo princesė.

Ji, kaip tikra Europos aristokratė, mokėsi namuose, ir nors šeimos ryšys visada buvo stiprus, o vaikystę Marie-Esmeralda prisimena labai šviesią, princesė jautėsi vieniša – jai trūko bendraamžių kompanijos.

Atėjus laikui stoti į universitetą, mergina iš pradžių pasirinko teisę, tačiau greitai ją metė ir pasuko link žurnalistikos. „Mano tėvas žinojo, kad noriu studijuoti žurnalistiką. Nors spauda su juo elgėsi labai negražiai, keista, bet jis neprieštaravo, kad aš, kaip žurnalistė, elgčiausi sąžiningai ir stengčiausi rasti tiesą“, – dalijosi ji.

Universitete Marie-Esmeralda nebuvo priimta išskėstomis rankomis: studentai ir dėstytojai dažnai ją palydėdavo šaltu ir smerkiamu žvilgsniu. Tačiau tai tapo tikrąja pažintimi su pasauliu ir visiškai nesukliudė baigti mokslų ir pasinerti į darbus ir stažuotes žurnaluose „Figaro Magazine“ ir „La Libre Belgique“, kur ji rašė Esmeraldos de Réthy vardu.

Būdama žurnaliste ir rašytoja, ji taip pat skyrė laiko kūriniams apie savo šeimą, pavyzdžiui, knygoms apie tėvą, mamą ir senelius. Ji bendradarbiavo ir kuriant du dokumentinius filmus apie savo šeimą.

Mirus tėvui Leopoldui III, Esmeraldos mama Lillian nepalaikė dukters ir 12 metų už ją vyresnio Salvadoro Moncados draugystės, kadangi tikėjosi tinkamesnio žento. Tačiau Esmeralda, kaip galima nuspėti, nenusileido ir galiausiai ištekėjo, būdama penktą mėnesį nėščia, o jos vestuvėse Londone greta stovėjo ir brolis, tuometis karalius Albertas II, ir mama.

Marie-Esmeraldos vyras galiausiai gavo riterio titulą už indėlį į mokslo pažangą – jis farmakologas, Mančesterio universiteto vėžio srities tyrimų direktorius, todėl belgų princesė šiandien taip pat yra žinoma ir kaip ledi Moncada.

Areštuota maištininkė

Aristokratiškos kilmės, išsilavinusi ir realistišką žvilgsnį į pasaulį visada turėjusi dviejų vaikų mama Esmeralda tapo moterų teisių, čiabuvių bendruomenių ir kovos su visuotiniu klimato šiltėjimu šalininke. Ji netgi buvo suimta 2019 m. lapkritį Londono Trafalgaro aikštėje organizuotame proteste kartu su aplinkosaugos judėjimo „Extinction Rebellion“ (liet. Sukilimas prieš išnykimą) aktyvistais.

Sulaikyta, ji aiškiai išreiškė savo poziciją: atėjo laikas panaudoti pilietinį nepaklusnumą kaip pagrindinį įrankį kovoje su klimato kaita ir taip priversti politikus imtis veiksmų.

Sulaikymo metu jai buvo 63 metai, o paklausta, kokios jos mintys apie areštą, princesė sakė, kad tuo didžiuojasi: „Jauni žmonės atliko neįtikėtiną darbą, iškėlė klimatą į politinės darbotvarkės viršūnę ir tęsia savo judėjimą nepaprastai atkakliai, bet negali to padaryti vieni.“

Princesės Esmeraldos pareiškimai galimai prieštarauja Belgijos karališkosios šeimos požiūriui į panašias demonstracijas. Tais pačiais metais penki judėjimo „Extinction Rebellion“ nariai buvo areštuoti, kai bandė patekti į Karališkuosius rūmus ir įteikti Belgijos karaliui Philippui – princesės Esmeraldos sūnėnui – laišką, raginantį imtis ryžtingų veiksmų dėl klimato kaitos.

Tąkart princesė atsisakė komentuoti rūmų tylą. „Nesiruošiu to komentuoti, žinau, kad karalius labai nerimauja dėl klimato ir aplinkos, bet paremti demonstraciją – jam tai yra visai kas kita“, – sakė ji.

Esmeralda de Réthy yra Pasaulio gamtos fondo ambasadorė ir Leopoldo III gamtos tyrinėjimo ir išsaugojimo fondo prezidentė.