Atidavęs jaudinančią duoklę Šv. Jurgio katedrai, jis priglaudė galvą prie altoriaus ir pravirko.

„Pasiekiau tokį gyvenimo etapą, kai esu arčiau išvykimo, o ne atvykimo salės“, – sakė D. Tutu, praėjusio mėnesio pabaigoje išrašytas iš ligoninės. Čia jis buvo gydomas dėl infekcijos.

„Aš jau paprašiau, kad kai ateis laikas, norėčiau atgulti čia, su jumis“, – sakė jis susirinkusiems maldininkams.

Po penktadienio pamaldų jis su tikinčiaisiais išgėrė arbatos.

D. Tutu, meiliai vadinamas Archu (Arku), nuo praeitų metų jau keliskart buvo hospitalizuotas dėl sunkiai gydomos infekcijos.

Viena iš jo patekimo į ligoninę priežasčių – uždegimas, išsivystęs dėl jau apie dvidešimt metų trunkančio gydymo nuo prostatos vėžio.

Su gimtadieniu D. Tutu pasveikino prezidentas Jacobas Zuma (Džeikobas Zuma) ir paskutinis apartheido laikų PAR lyderis Frederikas Willemas de Klerkas (Frederikas Vilemas de Klerkas).

Savo pranešime J. Zuma sakė, kad D. Tutu „nepaprastai prisidėjo prie laisvės ir demokratijos skleidimosi“ Pietų Afrikos Respublikoje.

„Jis ir toliau įkvepia tautą ir pasaulį gindamas žmogaus teises, teisingumą ir visų gerovę – ypač tų, kurie skursta“, – sakė J. Zuma.

F.W. De Klerkas ir jo fondas palinkėjo D. Tutu „geriausios sveikatos ateinančiais metais“ ir pripažino „jo svarbų taikytojo vaidmenį, indėlį visų pietų afrikiečių gerovei ir PAR konstitucinei demokratijai“.

D. Tutu į kunigus buvo įšventintas, kai jam buvo trisdešimt metų, o 1986-aisiais tapo pirmuoju juodaodžiu, paskirtu Keiptauno anglikonų vyskupu.

Jis naudojosi savo padėtimi ir prašė tarptautinių sankcijų baltųjų mažumos valdžiai PAR, o vėliau kovojo už žmogaus teises pasaulio mastu.

Nobelio taikos premija jam buvo paskirta 1984 metais.