H. Clinton jau įėjo į istoriją, kai tapo pirmąja moterimi, kurią viena iš dviejų didžiųjų JAV politinių partijų nominavo kandidate į prezidentus, o šį lapkritį ji turi daug galimybių tapti naująja Baltųjų rūmų šeimininke.

„Tai istorinis įvykis, toks pat istorinis kaip ir su Baraku Obama. Čia nėra jokių abejonių“,– pareiškė Ester R. Fuchs, Kolumbijos universiteto visuomeninių reikalų ir politikos mokslų profesorė, užsimindama apie pirmąjį juodaodį JAV prezidentą.

Kitapus Atlanto „geležine ledi“ tituluojama Margaret Thatcher (Margaret Tečer) stiklines lubas pramušė dar prieš kelis dešimtmečius, kai 1979 metais tapo pirmąja Didžiosios Britanijos ministre pirmininke. Praėjusį mėnesį T. May tai vėl pakartojo.

Kanclerė Angela Merkel vadovauja Vokietijai jau daugiau kaip dešimtmetį - nuo 2005 metų. Pietų Korėjai, Čilei, Brazilijai, Bangladešui ir Liberijai irgi vadovauja moterys – lygiai kaip ir Tarptautiniam valiutos fondui (TVF).

Tačiau tokių vadovių vis tiek yra mažuma ir jų skaičius auga labai lėtai.

Pew (Pju) tyrimo centro duomenimis, praėjusiais metais tik apie 10 proc. šalių, priklausančių Jungtinėms Tautoms, vadovavo moterys.

Jame teigiama: „Nors nuo 2005 metų moterų vadovių skaičius išaugo daugiau nei dvigubai, valdžioje dalyvaujanti moteris vis dar toli gražu nėra norma, priimta pasaulyje.“

„Plieno lakštas“

Atskiruose regionuose padėtis įvairuoja: Suomija, Norvegija ir Islandija, pavyzdžiui, yra pripratusios prie moterų vadovavimo, o duomenys, kuriuos pateikia lyčių lygybę ginantis JT padalinys „JT Moterys“, rodo, kad situacija Pietų ir Pietryčių Azijoje bei Pietų Amerikoje esanti žymiai geresnė nei kitur.

Tarp buvusių šių regionų lyderių paminėtina Indira Gandhi (Indira Gandi) Indijoje, Benazir Bhutto (Benazir Bhuto) Pakistane ir Cristina Kirchner (Kristina Kiršner) Argentinoje, o Aung San Suu Kyi (Aung San Su Či) šiuo metu de facto vadovauja Mianmarui.

Afrika pirmosios moters šalies vadovės sulaukė tik 2005 metais, kai Liberijos prezidente buvo išrinkta Ellen Johnson Sirleaf (Elen Džonson Sirlif). Tiesa, ministrių skaičiumi šio žemyno rodikliai yra geresni.

2015 metų pradžioje tik 17,7 proc. visų pasaulio vyriausybių ministrų buvo moterys, o Žaliajame Kyšulyje, Ruandoje ir Pietų Afrikoje jų skaičius viršijo 30 procentų.

Japonė Yuriko Koike (Juriko Koikė) praėjusį mėnesį tapo pirmąja Tokijo gubernatore moterimi - tai yra retas pasiekimas visuomenėje, kurioje tradiciškai dominuoja vyrai.

Viena iš pagrindinių 64 metų Yuriko Koike užduočių bus pašalinti kliūtis Japonijos sostinėje 2020 metais surengti olimpines žaidynes, kurias jau dabar lydi skandalų virtinė ir sparčiai didėjančios išlaidos.

Ji pripažino, kad buvo sudėtinga patekti ten, kur ji dabar yra, nes Japonijoje egzistavo net ne „stiklinės lubos“, o greičiau „plieno lakštas“, kurį moterys turėjo pralaužti.

Italijoje, dar vienoje šalyje, kur daugiausia įtakos turi vyrai, Virginia Raggi (Virdžinija Radži) ir Chiara Appendino (Kjara Apendino) šiemet buvo išrinktos atitinkamai Romos ir Turino merėmis.

Tačiau Bolonijos universiteto politikos ir socialinių mokslų profesorė Sofia Ventura (Sofija Ventura) pareiškė, kad jų išrinkimas dar negali būti laikomas lūžio tašku.

„Esame sudėtingame tarpsnyje, laukia dar daug svarbių žingsnių, be to, čia stiprūs kultūriniai įpročiai“,– sakė ji.

Taigi, kada moteris valdys Jungtines Valstijas?

„1937 metais, kai „Gallup“ atliko pirmąją apklausą šiuo klausimu, tik 33 proc. JAV gyventojų teigė, kad jie balsuotų už moterį“, - sakė E.R. Fuchs.

2012 metais šis skaičius išaugo iki 95 procentų. Ar šie skaičiai virs tikrais balsais, paaiškės jau visai netrukus.