Prieš porą metų viename žydams ortodoksams skirtame JAV žurnale buvo išspausdinta istorija, kad vienas Adolfo Hitlerio šeimos palikuonių perėjo į judaizmą ir gyvena Izraelyje. Be to, ir tarp žydų vis sklandė gandai, neva kai kurie nacių vaikai tapo žydais, kad nusiplautų tėvų nuodėmes.

Negi tai galėtų būti tiesa? Pasak "The Guardian" tyrimo, žmogus, turintis giminystės ryšių su Hitleriu, iš tiesų gyvena Izraelyje. Jis tapo žydų stačiatikiu.

Dėdė A.Hitleris

Vieno Jeruzalės universiteto žydų studijų fakulteto profesorius pats pakėlė ragelį, o sužinojęs, kad renkama medžiaga apie vokiečių atsivertėlius į judaizmą, iškart pasisiūlė atvykti. Duris atidarė moteris, ryšinti skarele, kokia įprasta visoms ištekėjusios žydėms stačiatikėms. Netrukus į kambarį atėjo stebėtinai aukštas ir liesas vyriškis akinamai geltonais marškiniais. Labai guvus, iš jo kalbos tiesiog tryško vokiško, angliško ir hebraiško akcentų mišinys. Rankoje jis laikė du popieriaus lakštus. Viename – genealogijos medis, kitame – Aloiso Hitlerio jaunesniojo – Adolfo Hitlerio įbrolio – gyvenimo aprašymas.

Profesorius sutiko papasakoti savo istoriją, tik jei nebus minima jo pavardė.
Pilnametystės sulaukė du Aloiso Hitlerio sūnūs – Adolfas (Vokietijos diktatorius) ir Aloisas jaunesnysis. Šis fiurerio įbrolis susilaukė nesantuokinio sūnaus Hanso. Hansas ir Emą, kuri tuomet iš kito santuokos jau buvo turėjo dukrą – pašnekovo motiną.

Profesorius iškart pabrėžė nekenčiantis visos savo giminės Hitlerio atšakos. Be to, jis sakė neturintis nė lašo kraujo, nė vieno DNR fragmento, būdingo Adolfui Hitleriui ar jo šeimai. Senelį Hansą buvo sutikęs tik kartą, būdamas dvylikametis. Tada Hitleriai buvo užėję arbatos. Hansas buvęs išvaizdus – nė atspindžio žiaurumo. Užtat Ema aiškiai demonstravo, kad džiaugiasi atitekėjusi į Hitlerių klaną, ir išliko nacė iki pat mirties.

Karas įsitikinimų nepakeitė

Profesoriaus motina gerais ryšiais su Hitleriais niekada negalėjo pasigirti. Paauglystėje ją bausdavo atsisakius eiti į hitlerjugendo šokius, o kai pagimdė šios istorijos herojų, būsimą profesorių – neteisėtą vaiką, pradėtą per romaną su vedusiu vyru – motina ir įtėvis jos išsižadėjo. Profesorius prisimena vaikystę visokiausiuose nuomojamuose kambariuose, o Hitleriai gerove tikrai nesiskundė. Po karo senelė pakeitė pavardę, bet įsitikinimų – toli gražu ne.

Per karą Aloiso Hitlerio motina dirbo  vermachto mašininke Lenkijoje, matė miestų aikštėse pakartus žydus. Karo sūkurys ją tiesiog įtraukė, tačiau profesorius dėkingas, kad motina jam pasakojo tiesą, o ne įprastinį melą, kurį paisto tos kartos vokiečiai: "Mes nieko nežinojome, tik atlikome savo pareigą."

Pasak jo, seneliai taip niekada ir nesuprato, ką pridarė jų karta. Užtat motina suprato – pajuto savo kailiu. Nugalėjus sąjungininkams kažkas apskundė, kad ji nacė. Paskui su kitomis vokiečių moterimis valė griuvėsius. Vienintelė vertybė, parsinešta iš karo, buvo du tada rasti sidabriniai šaukštai. Pašnekovas tebesaugo juos kaip šviesų prisiminimą.

Izraelyje – kaip namie

Paauglystėje tada dar būsimas profesorius susipažino su mergina, kuri domėjosi judaizmu. O skaitydamas "Mein Kampf" jis negalėjo atsitokėti: kaip žmonės galėjo būti tokie kvaili, kad išsirinktų žmogų, rašantį panašius dalykus.

Atėjus metui, kai šaukiama į armiją, jis pasirinko teologijos studijas. Studijuojant teko šešias savaites pagyventi Izraelyje. Ten pasijuto kaip namie, nereikėjo gyventi konfliktuojant – nuolat atsiribojus nuo vyresniosios kartos. Nevokiečiams sunku įsivaizduoti tą tylų konfliktą, kai visai kartai knietėjo išsiaiškinti, ką jų mokytojai veikė prieš 20 metų. Negi tokiais mokytojais galima tikėti?

Profesorius prisipažįsta, kad jei ne holokaustas, tikriausiai nebūtų keitęs nei gyvenimo, nei tikybos.

"Jei holokaustas ir Trečiasis reichas ir padarė kokią nors įtaką formuojantis mano asmenybei – dėl jų tapau prisiekusiu demokratu. Esu įsitikinęs, kad demokratija turi įsitvirtinti remdama mažumų teises", – sako jis.

Du jo sūnūs – šovinistai, o vienas netgi rasistas. "Negaliu klausytis tų fašistinių išvedžiojimų, neištveriu", – prisipažino profesorius.

Hitlerių šeimos palikuonis gardžiuodamasis cigarete iš balkono žvelgia į priemiesčio gatvelę pačioje žydų valstybės širdyje. Nejučiom jis prabyla apie pasąmonėje iškylančius vaizdinius: "Matau kareivius, trypiančius vaiką ir galiausiai jį nužudančius. Prisimenu, ką tas vaikas jaučia. Netgi matau ten savo tėvą ir senelį."

Tik atvykus į Izraelį tokie slogūs vaizdiniai liovėsi jį persekioti.