Nors antro Hugo Chávezo Venesuela neturės, XXI a. socializmą Lotynų Amerikoje laidoti dar anksti. Tokios nuomonės laikosi Kauno Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė Gintarė Žukaitė.

– Kas laukia Venesuelos po H.Chávezo mirties ir naujų prezidento rinkimų? – dienraštis pasiteiravo Lotynų Amerikos politika besidominčios ekspertės.

– Būsimus pokyčius Venesueloje prognozuoti gana sunku. Balandžio 14 d. įvyksiančiuose prezidento rinkimuose susitinka septyni kandidatai, tačiau reali kova vyksta tarp dviejų iš jų – H.Chávezo viceprezidento, laikinai prezidento pareigas einančio Nicoláso Maduro, ir opozicijos lyderio, kuris buvo rimčiausias H.Chávezo konkurentas 2012 m. prezidento rinkimuose, Henrique Caprileso.

Remiantis įvairių apklausų duomenis, atrodo, didesnė tikimybė, kad rinkimus laimės H.Chávezo dešinioji ranka N.Maduro. Jis kartu su H.Chávezu dirbo 20 metų ir deklaruoja, kad tęstų velionio prezidento įgyvendintą Bolivaro revoliuciją, toliau plėtotų XXI a. socializmo kryptį. Jis pasitelkia tokią pačią retoriką kaip ir H.Chávezas – pabrėžia kovą su imperializmu ir kapitalizmu. Taigi, jam laimėjus prezidento rinkimus, politikos kursas neturėtų keistis. Kita vertus, N.Maduro nėra tokia charizmatiška ir stipri asmenybė kaip jo pirmtakas, todėl jam gali būti sunku išsaugoti visuomenės palaikymą ir atsispirti tarptautinės bendruomenės, ypač JAV, spaudimui keisti politikos kursą. Taip pat tikėtina, kad jis neužsitikrins tokių stiprių vienvaldžių pozicijų kaip buvęs prezidentas ir prasidės vidinės kovos dėl lyderystės partijoje bei įtakos valstybės politiniame gyvenime. Taigi, jam laimėjus prezidento rinkimus, valstybėje artimiausiu metu drastiškų pokyčių nebūtų, tačiau vėliau tikėtina, kad prasidės elito skaldymasis, didės tarptautinės bendruomenės spaudimas.

Remiantis apklausų duomenimis, yra tikimybė, tik jau mažesnė, kad rinkimus gali laimėti ir opozicijos lyderis H.Caprilesas. Tokiu atveju galima tikėtis greitesnių permainų šalyje. Jis akcentuoja kovą su nusikalstamumu, korupcija, Venesuelos užsienio politikos peržiūrėjimą. Jis teigia, kad jeigu laimėtų rinkimus, siektų geresnių santykių su JAV, mažiau dėmesio skirtų bendradarbiavimui su tokiomis valstybėmis kaip Iranas, Baltarusija, Kinija bei Kuba, peržiūrėtų valstybės ekonomikos politiką ir sugrįžtų prie neoliberalaus ekonomikos kurso. H.Caprileso pergalė turėtų rimtų padarinių ir visam Lotynų Amerikos regionui. Tikėtina, kad būtų nutrauktas beveik nemokamas naftos tiekimas Kubai ir kitoms mažesnėms Karibų jūros saloms, taip pat kitos valstybės netektų svarios sąjungininkės kovoje su JAV įtaka regione.

Tačiau H.Caprileso pergalės galimybės nedidelės. Jis per rinkimų kampanija padarė daug klaidų – suabejojo H.Chávezo mirties data (anot jo, H.Chávezas galėjo mirti ir anksčiau), pasišaipė iš N.Maduro ankstesnės profesijos (prieš pradėdamas politiko kelią N.Maduro buvo autobuso vairuotojas), išvadino jį nekompetentingu vadovu, sukritikavo H.Chávezo vykdytą politiką. Tai buvo neapgalvoti H.Caprileso žingsniai, nes taip jis prarado bet kokią galimybę pervilioti buvusius H.Chávezo rėmėjus į savo pusę.

– Ar naujajam prezidentui pakaks parako priešintis JAV?

– Jeigu rinkimus laimės H.Caprilesas, matysime tikrai besikeičiantį politikos kursą JAV atžvilgiu. H.Caprilesas atvirai deklaruoja, kad siektų gerinti santykius su šia valstybe, kurie buvo stipriai pašliję prezidentaujant H.Chávezui.

Jeigu rinkimus laimės N.Maduro, tikėtina, kad jis, kaip ir H.Chávezas, tęs antiamerikietišką politiką, galbūt net dar labiau išnaudos tokią retoriką, siekdamas nukreipti dėmesį nuo šalies vidaus problemų, – infliacijos, kuri siekia 20 proc. ir šiuo metu yra didžiausia Lotynų Amerikoje, valiutos devalvacijos, korupcijos ir nusikalstamumo.

– Kokios yra socialistinio judėjimo Lotynų Amerikoje perspektyvos?

– XXI a. pirmame dešimtmetyje Lotynų Amerikoje įsivyravo kairiųjų pažiūrų vyriausybės bei prezidentai. Viskas prasidėjo 1999 m., kai Venesueloje buvo išrinktas H.Chávezas, vėliau – Evo Moralesas Bolivijoje, Danielis Ortega Nikaragvoje, Michelle Bachelet Čilėje, Néstoras Kirchneris, o vėliau jo žmona Cristina Fernández de Kirchner Argentinoje, Luizas Inácio Lula da Silva Brazilijoje ir kiti. Tada buvo garsiai diskutuojama ir baiminamasi, kad Lotynų Amerika "raudonuoja", kad regione liko vienintelė dešinės pakraipos ir JAV politiką palaikanti valstybė – Kolumbija.

Šiuo metu socialistinė ir antiamerikietiška retorika pamažu silpsta. 2010 m. Čilėje išrinktas dešiniųjų pažiūrų prezidentas Sebastiánas Piñera, 2012 m. Meksikos prezidentu tapo Enrique Peña-Nieto. Tačiau vienareikšmiškai kalbėti apie XXI a. socializmo pabaigą regione dar anksti. Peru, Bolivijoje, atrodo, ir Venesueloje po artimiausių rinkimų veikia stiprios kairiųjų pažiūrų vyriausybės, Argentinoje, Brazilijoje vyrauja nuosaikios kairės vyriausybės, todėl apie staigius pokyčius regione kalbėti dar nereikėtų.