Uždaro būdo JAV rašytojas Jerome'as Davidas Salingeris (nuotr.), sukūręs Amerikos pokario literatūros klasika tapusį romaną "Rugiuose prie bedugnės", mirė savo namuose Naujajame Hampšyre dėl natūralių priežasčių būdamas 91 metų.

J.D.Salingeris gimė 1919 m. sausio 1 d. Niujorke sūrių importuotojo Solo Salingerio ir Marie Jillich šeimoje. Jis mokėsi trijuose koledžuose, tačiau nė vieno iš jų nebaigė.

J.D.Salingeris pradėjo rašyti noveles žurnalams 1940 m., o vėliau buvo paimtas į armiją. 1944-aisiais jis dalyvavo sąjungininkų jūrų desanto operacijoje Normandijoje, taip pat atremiant vokiečių kontrpuolimą Ardėnuose.

2001 m. išleistoje prieštaringai vertinamoje biografijoje "Sapnų gaudytojas" J.D.Salingerio dukra Margaret nurodė, kad jos tėvas buvo vienas iš pirmųjų karių, įžengusių į išvaduotą koncentracijos stovyklą.

Toje knygoje rašytojas vaizduojamas kaip prieš žmoną smurtaujantis egocentrikas. Margaret pasakoja, kad jai pastojus tėvas liepęs pasidaryti abortą, nes ji "neturinti teisės paleisti vaiko į šį sumautą pasaulį."

J.D.Salingeris buvo vedęs tris kartus. Pirmoji jo santuoka su moterimi, kurią jis buvo suėmęs Europoje dėl priklausymo Nacionalsocialistų partijai, tetruko aštuonis mėnesius. 1953 m. J.D.Salingeris Naujajame Hampšyre susipažino su jauna Radklifo koledžo studente Claire Douglas. Juodu susituokė 1954 m. ir susilaukė dviejų vaikų – dukros Margaret ir sūnaus Matthew. Ši santuoka iširo 1966 m. Trečiąja rašytojo žmona tapo apie 40 metų jaunesnė už jį slaugė Colleen.

Po to, kai pasirodžius knygai "Rugiuose prie bedugnės" užklupo šlovė, J.D.Salingeris nuo 1953 m. gyveno atsiribojęs nuo pasaulio Kornišo miestelyje Naujojo Hampšyro šiaurės vakaruose ir atkakliai gynė savo privatumą.

Jis išleido tik kelias kitas knygas ir novelių rinkinius, tarp jų – "Devynios istorijos", "Frani ir Zujis", "Aukščiau gegnes, dailidės" ir "Seimuras. Įžanga". Bet nuo 1965 m. jis neparašė nė vienos knygos.

Kaimynai Korniše retai kada matydavo rašytoją, o šis niekada neatsiliepdavo į telefono skambučius ir neatsakydavo į skaitytojų ir gerbėjų laiškus. Visuomenė apie jo gyvenimą žinojo tik iš nuogirdų, nedažnų susitikimų, taip pat retų ir trumpų interviu.

1974 m. dienraščiui "The New York Times" duodamas interviu J.D.Salingeris sakė, jog neleisdamas naujų knygų patiria nuostabią ramybę.

"Jauti ramybę. Tylą. Leidyba – siaubingas įsibrovimas į mano privatumą. Man patinka rašyti. Dievinu rašyti – tačiau rašyti tik sau, savo paties malonumui", – sakė jis.

J.D.Salingeris dažnai kreipdavosi į teismus, kad šie padėtų apsaugoti jo privatumą. 1982 m. rašytojas pareikalavo, kad nebūtų spausdinamas išgalvotas jo interviu su vienu populiariu žurnalu. Pernai jis kreipėsi į teismą su reikalavimu, kad Jungtinėse Valstijose nebūtų spausdinamas švedų rašytojo Fredriko Coltingo romanas, kuriame Holdenas Kolfeldas vaizduojamas kaip pagyvenęs vyras.

"Rugiuose prie bedugnės"

Romanas "Rugiuose prie bedugnės" buvo išleistas 1951 m. Ši susvetimėjimo ir maišto istorija sulaukė didelio atgarsio, ypač tarp skaitytojų paauglių. Pirmuoju asmeniu pasakojamoje istorijoje perteikiami pagrindinio veikėjo Holdeno Kolfildo išgyvenimai Niujorke po to, kai jis buvo pašalintas iš mokyklos Pensilvanijoje. Daugelio kartų jaunieji skaitytojai žavėjosi paaugliško pykčio ir nerimo simboliu tapusiu Kolfildu, kurio istorija puikiai atskleidė daugelio jų išgyvenimus. Daugelis mokyklų ir bibliotekų šią knygą buvo uždraudusios dėl vulgaraus pasakojimo stiliaus ir pornografinių elementų arba ginčijo romane sukurtą paauglystės įvaizdį. Knyga "Rugiuose prie bedugnės" išversta į daugelį kalbų, o pasaulyje parduota daugiau nei 65 mln. šių knygų. Daugelis kritikų jį laiko vienu geriausių XX a. romanų.