Kašubas iš Gdansko

D. Tuskas gimė 1957 m. Gdanske – profesinių sąjungų judėjimo „Solidarumas“ lopšyje. Politikas ne kartą yra pabrėžęs, kokią įtaką jam padarė miesto ir jo šeimos patirtis, kilmė: save vadina lenku, kašubu ir europiečiu vienu metu. Jo politiniai oponentai prikiša jam ryšius su vokiečiais – dėl to, kad D. Tusko senelė iš motinos pusės šeimoje kalbėjo vokiškai.

„Vaikystėje aplink mano namus buvo tiek daug kapinių: musulmonų, žydų, vokiečių, lenkų, ortodoksų“, – interviu „Financial Times“ yra sakęs D. Tuskas, pabrėždamas jį ugdžiusią daugiakultūriškumo aplinką. Šiandien atrodo logiška ir simboliška, kad užaugęs jis tapo kosmopolitu, neatsisakančiu savo kilmės, politiku, pranokstančiu nacionalinį rangą, tačiau dėl platesnių vandenų neišsižadančiu karjeros Lenkijoje.

Kai 1970 m. Gdanske prasidėjo pirmieji staigaus maisto kainų šuolio išprovokuoti masiniai protestai, D. Tuskui buvo tik trylika metų. Tačiau tai, ką matė, negalėjo nesukrėsti: „Mačiau, kaip policija šaudo į žmones, kareiviai šaudo į žmones. Puikiai prisimenu šį jausmą: nebuvo jokių abejonių, kas teisinga, o kas blogai. Nuo tos akimirkos žinojau, kad sumušti žmonės beveik visada teisūs. Tie, kurie muša, klysta. Tą akimirką tai buvo labai akivaizdu.“

Gdansko universitete studijuodamas istoriją įkūrė studentų komitetą, remiantį „Solidarumą“. Kai įkūrė pogrindinį žurnalą „Political Review“, kuriame tvirtino rinkos ekonomikos ir ekonominio liberalizmo naudą, jis buvo suimtas. Būsimam politikui pasisekė: praėjus trims dienoms, politiniams kaliniams buvo paskelbta amnestija.

Politiko stažas

1991 m., kai Lenkijoje įvyko pirmieji demokratiniai parlamento rinkimai, D. Tuskas pirmą kartą buvo išrinktas į Seimą – kaip Liberalų demokratų kongreso partijos narys. 1997 m. jis tapo Seimo vicemaršalu, o 2001 m. įkūrė savą politinį projektą – Pilietinę partiją platformą. Tais pačiais metais partija rinkimuose užėmė trečią vietą, D. Tuskas antrą kartą tapo parlamento vicepirmininku. Kaip vėliau paaiškės, šis polinkis į dvigubas kadencijas buvo nesvetimas jo politinei karjerai.

Po ketverių metų platforma rinkimuose užėmė antrą vietą, o D. Tuskas ėmė žvalgytis į aukščiausią politinį postą šalyje.

2005 m. prezidento rinkimuose D. Tuskas stojo į dvikovą su tuomečiu Varšuvos meru Lechu Kaczynskiu, jo brolio Jaroslavo vadovaujamos partijos „Teisė ir teisingumas“ (PiS) garbės pirmininku. D. Tuskas laimėjo pirmąjį prezidento rinkimų turą, bet antrajame pralaimėjo. Jau tuose rinkimuose D. Tuskas pasirodė turįs solidžiam politikui svarbių savybių, o konservatoriai identifikavo jį kaip pavojingą konkurentą.

Rinkimų kampanijoje prieš D. Tuską buvo pasitelktos ir senos istorijos, priminta senelio Józefo Tusko biografija. Naciams okupavus Lenkiją, J. Tuskas buvo kalintas koncentracijos stovykloje, vėliau mobilizuotas į Vermachtą, tačiau labai greitai iš jo pasitraukė ir prisijungė prie su naciais kovojusių lenkų pajėgų.

2007 m. „Pilietinė platforma“ laimėjo parlamento rinkimus, nustūmė PiS į antrą vietą ir įgijo teisę formuoti vyriausybę. Pirmą kartą premjeru tapęs D. Tuskas poste išbuvo net dvi kadencijas – iki 2014 m.

Tarp D. Tusko darbų vadovaujant ministrų kabinetui dažnai minima tai, kad jis sugebėjo išvesti Lenkiją iš sudėtingo 2008 m. pasaulinės ekonomikos krizės laikotarpio, kad jo vyriausybės siekė didesnio politinio ir ekonominio bendradarbiavimo su ES. Be to, D. Tuskas suteikė naują kvėpavimą dar 1991 m. sukurtam Lenkijos, Vokietijos ir Prancūzijos bendradarbiavimo formatui.

Iki Briuselio ir atgal

2014 m. prasidėjo naujas D. Tusko politinės karjeros etapas: iš nacionalinio politiko jis virto ES lygio pareigūnu.

Tarp D. Tusko darbų vadovaujant ministrų kabinetui dažnai minima tai, kad jis sugebėjo išvesti Lenkiją iš sudėtingo 2008 m. pasaulinės ekonomikos krizės laikotarpio.

Tų metų rugpjūtį D. Tuskas buvo išrinktas Europos Vadovų Tarybos (EVT) vadovu – tapo antruoju šias pareigas einančiu žmogumi ir pirmuoju Rytų Europos atstovu. Jau tuomet jis bandė suvienyti ES, akcentuodamas, kad Ukrainoje vyksta tikras karas, o ne konfliktas. Rusija yra mūsų strateginė problema“, – sakė D. Tuskas.

EVT D. Tuskas išbuvo dvi kadencijas iš eilės iki 2019 m., o tuomet stojo vadovauti Europos liaudies partijai.

Lenkijos valdžia nepritarė D. Tusko perrinkimui Europos Vadovų Tarybos vadovu. PiS kaltino jį remiant Briuselio sprendimą blokuoti Lenkijai skirtus, tačiau dėl kėsinimosi į teisinės valstybės principus įšaldytus 75 mlrd. eurų iš pandemijos padarinių šalinimo fondo. Abiejų politinių jėgų konfrontacija kilo su nauja jėga, kai D. Tuskas grįžo į gimtinę atnaujinti nacionalinės karjeros.

Žurnalas „Politico“ lenką įtraukė į įtakingiausių žmonių, lemsiančių Europos likimą kitąmet, sąrašą ir išreiškė viltį, kad jo išrinkimas Lenkijos premjeru reiškia, jog Vengrijos premjeras Victoras Orbanas nuo šiol negalės kliautis Varšuvos parama ES priimant bendrus sprendimus. Be to, naują kvėpavimą neabejotinai įgaus ir Veimaro trejetukas.

D. Tusko autoritetas ir ryšiai Europoje, jo planuojamos reformos turėtų padėti Lenkijai atgauti dešimtis milijardų europinių lėšų.

Lenkijos kelias atgal į Europą veda per minų lauką, kurį sukūrė J. Kaczyńskis. Atkurti teismų sistemos nepriklausomumą, kurį panaikino pirmtakų vyriausybė, nebus taip paprasta. D. Tuskas nepakeis Lenkijos per vieną naktį, rašo „Politico“ ir primena, kad jis vadovauja koalicinei Vyriausybei, o prezidento poste, suteikiančiame galimybę vetuoti Seimo sprendimus, mažiausiai iki 2025 m. vyksiančių prezidento rinkimų yra PiS atstovas Andrzejus Duda.

Jei D. Tuskas norėtų dalyvauti šiuose rinkimuose, jam teks pagalvoti apie potencialią koalicijos partnerio Szymono Hołownios konkurenciją. Pastarasis – gerokai konservatyvesnis ir todėl turi daugiau šansų laimėti dėl kaimiškųjų vietovių rinkėjų balsų. Tad artimiausius metus D. Tuskas negalės daryti staigių judesių. „Pirmieji D. Tusko žingsniai nebūtinai turi būti dideli – svarbiausia, kad kryptis būtų teisinga“, – pastebi „Die Presse“ apžvalgininkas.

D. Tuskas paskelbė apie 180° pasikeisiančią Lenkijos užsienio politiką ir santykius su Briuseliu. Europos reikalų ministras Adamas Szłapka, matyt, atliks labiau pagalbininko vaidmenį, mano „Die Presse“. Vadovauti Užsienio reikalų ministerijai sugrąžintas Radosławas Sikorskis labiau rūpinsis transatlantiniais santykiais. D. Tuskas taip pat užsiminė, kad Lenkija išlieka neabejotinai proamerikietiška, tačiau esą neketina tarnauti Donaldui Trumpui, jei jis laimėtų kitamet vyksiančius JAV prezidento rinkimus.

Vienas artimiausių D. Tusko darbų diplomatiniame fronte – išspręsti ginčą su Ukraina dėl grūdų tranzito ir vilkikų vairuotojų darbo.