Rusijos valstybė yra Vladimiras Putinas, o V. Putinas – valstybė, sako politikos ekspertas Kirilas Petrovas. Žurnalas „Time“ atkreipia dėmesį, kad tokia situacija susiklostė po to, kai pastaraisiais metais vis keitėsi V. Putino patarėjai. Dabar šiuos postus užima seni prezidento draugai iš Sankt Peterburgo.

Glebas Pavlovskis įprastą darbo dieną 2011-ųjų pavasarį ėjo į darbą. Jis praėjo laikrodžio bokštą, kuris yra ir įėjimas į Kremlių. Tai buvo jo rutininis veiksmas, trukęs pirmąsias dvi prezidento V. Putino kadencijas, per kurias G. Pavlovskis ėjo vidaus reikalų ir propagandos patarėjo pareigas. Tačiau tą balandžio dieną G. Pavlovskis dar nepasiekęs darbo suprato, kad jo identifikacijos kortelė nebeveikia ir jis negali atidaryti apsaugos vartų.

„Jie mane tiesiog užrakino“, – prisimena G. Pavlovskis. Jis nėra toks vienintelis. Po jo tokiu pat būdu iš V. Putino kabineto buvo pašalintas ne vienas, ypač liberalesni patarėjai, kurie nenorėjo, kad Rusija vėl pradėtų šaltąjį karą su Vakarais.

Pareigūnai, laikomi prijaučiantys Vakarams, buvo pašalinti. Tai labai sumažino skirtingų perspektyvų skaičių, kurias V. Putinas turėtų žinoti apie pasaulinį nacionalinį saugumą. Dar prieš ketverius metus Kremliaus kabinetas buvo daug įvairesnis – nebuvo tiek karingai nusiteikusių patarėjų.

Rusijoje jie žinomi kaip „siloviki“, arba jėgos struktūrų atstovai. Generolai, KGB veteranai, naftos ir dujų magnatai Kremliaus politiniame biure dominuoja jau mažiausiai pusantrų metų nuo tada, kai konfliktas Ukrainoje sudrebino Rusijos ir Vakarų santykius. Šių žmonių iškilimas, pasak daugelio buvusių patarėjų, Kremliuje prisideda prie paranojos ir agresijos atmosferos bei santykių su Vakarais atšalimo. „Kartais suveikia seni instinktai“, – „Time“ žurnalistui sako vienas iš V. Putino vyresniųjų patarėjų, turėdamas galvoje su šaltojo Karo laikais susijusius asmenis, kurie dabar dominuoja Kremliuje.

Sergejus Naryškinas, artimas V. Putino sąjungininkas, rugpjūčio pradžioje Rusijos žiniasklaidai kalbėjo, kad Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) bando išprovokuoti Rusijos karinius veiksmus.

Rusijos saugumo tarybos vadovas Nikolajus Patruševas, turintis 17 metų darbo stažą KGB, interviu, išspausdintame birželį, kalbėjo, jog JAV nori, kad Rusija nustotų egzistavusi kaip tauta: „Nes mes turime nežmoniškų turtų, o amerikiečiai mano, kad mes to neverti ir neturime į tai teisių.“

Ir N. Patruševas, ir kiti „siloviki“ nariai neatsakė į daugybę „Time“ kvietimų interviu. „Siloviki“ nariai nėra kalbėję su užsienio žiniasklaida jau ne vienus metus, todėl dar sunkiau įvertinti, kas dedasi už nepermatomų Kremliaus sienų.

Beveik visus dabartinius V. Putino politinio biuro narius vienija bendras dalykas – juos ir V. Putiną sieja glaudūs ryšiai, užsimezgę V. Putino gimtajame Sankt Peterburge. Visą V. Putino karjeros kelią Maskvoje jį lydėjo jam artimi asmenys. Pagrindiniai aukščiausi postai ir priklauso šiems Sankt Peterburgo laikų V. Putino draugams.

Tačiau visus juos, skirtingai nei Komunistų partijos valdymo laikais, V. Putinas suskirstė į skirtingas grupes ir frakcijas taip, kad jie niekada negalėtų susitikti visi kartu. Taip V. Putinas apsisaugo, kad prieš jį nebūtų sukurta koalicija ir kad jis būtų nepakeičiamas siekiant išlaikyti politinį balansą.

Tai turi ir nemažų trūkumų. Kai skirtingos frakcijos konkuruoja dėl V. Putino dėmesio, jos neretai linkusios perdėti problemas, kurios kyla Rusijai. Pavyzdžiui, saugumo tarnybos gali sutirštinti užsienio šnipų grėsmę, o naftos ir dujų magnatai – energetikos varžovų keliamus pavojus. Taigi, anot politikos eksperto Kirilo Petrovo, V. Putinas kassyk, susitikdamas su viena iš frakcijų, girdi, kad Rusijai gresia pavojus.

Žurnalui „Time“ sutikęs anonimiškai kalbėti vienas iš vyriausiųjų V. Putino patarėjų pabrėžia, kad tokia neformali santykių sistema sukuria paranojos aplinką. Jis teigia, kad valdžioje, be institucijų, be V. Putino, daugiau nėra jokio tvirto pagrindo. Pasak K. Petrovo, valstybė yra V. Putinas, o V. Putinas yra valstybė.

Rugpjūčio viduryje instituto „Europe Leadership Netwrok“, stebinčio saugumo grėsmes Europoje, paskelbtoje ataskaitoje teigiama, kad po to, kai Rusijos remiami separatistai Ukrainoje užėmė didžiulę dali teritorijos, tiek Rusijos, tiek Vakarų jėgos dramatiškai padidino karinių pratybų skaičių. To pasekmės – Rusijos išprovokuotos pavojingos situacijos ir daugybė Rusijos bei NATO pajėgų netiesioginių susidūrimų. Labai gali būti, kad prie to nemažai prisidėjo V. Putino politinio biuro veikėjai.

Straipsnį, publikuotą žurnale „Time“, apžvelgė Vita Ličytė.