Pavyzdžiui, sako bendrovės „Mebelain“ vadovas Eimuntas Jankauskas, visi įpratę girdėti, ką konkrečiai reikia daryti, ir, jei nebus pasakyta, jie nedarys nieko kita. Bet, jei kažką nurodys aukšto rango pareigūnas, trūks plyš tai reikės įgyvendinti.

Darbuotojai vis dar bijo

Ar Baltarusija patraukli Lietuvos verslui? Skaičiai rodo, kad taip. Tačiau ši valstybė – neįprasta, darbdaviai kalba apie darbuotojų baimę.

„Darbuotojai bijo, todėl stengiamės tai pakeisti“, – tokias pirmas mintis apie baltarusius darbuotojus išsako bendrovės „Mebelain“ vadovas Eimuntas Jankauskas. „Mebelain“ – Mogiliavo ekonominėje zonoje įsikūrusi SBA grupės bendrovė, nuo Minsko nutolusi apie 200 kilometrų. Čia gaminami baldai keliauja į Rusijoje esančią „Ikea“.

Susitikę su E. Jankausku pradedame kalbėtis, kuo darbas Baltarusijoje skiriasi nuo darbo Lietuvoje. Trims šimtams darbuotojų vadovaujantis lietuvis pasakoja, kad, pakeitus darbuotojų požiūrį, jie pradės dirbti savarankiškai. Anot jo, susiduriama su specifika, kai kiekvienam darbui paskiriama konkreti pareigybė. Visi įpratę girdėti, ką konkrečiai reikia daryti ir, greičiausiai, jei nebus pasakyta, jie nedarys nieko kita, nes jiems tai nepriklauso.

„Jei perkamos dujos, būtinai išrašoma sąskaita, kad balioną įkrovė ir iškrovė. Muito kaina yra apie 0,08 Eur, gal net popierius brangiau kainuoja, bet vis tiek išrašoma sąskaita. Manoma, kad įstatymas ar kažkoks kitas veiksmas gali viską sukonkretinti“, – kalba „Mebelain“ vadovas. Anot jo, lietuviai seniai nuo to pabėgo ir eina keliu, kai darbuotojai turi palaikyti vienas kitą, o į darbą žiūrima plačiau, bet Baltarusijoje toks mąstymas dar svetimas. Bent jau kol kas galioja tokia taisyklė, kad kiekvienas už save.

Svariausias – viršininko žodis

Anksčiau girdėjęs, kad Baltarusijoje galioja vertikalusis valdymas, kai viršininko žodis svariausias, E. Jankauskas tvirtina, jog versle tokia logika taip pat nesvetima. Jei aukšto rango pareigūnas pasako kažką padaryti, trūks plyš tai reikia įgyvendinti. Tačiau šioje lietuviško kapitalo bendrovėje stengiamasi tai pakeisti. „Po truputį bandome dirbti grupėmis, mokomės išreikšti nuomonę, anksčiau taip nebuvo daroma, nes darbuotojai bijojo pasirodyti nekvalifikuoti ar nekompetentingi“, – teigia verslininkas.

Anot E. Jankausko, nors dabar pati bendrovė ir iš išorės, ir iš vidaus atrodo labai vakarietiškai, o darbuotojai bendrauja ganėtinai laisvai, taip buvo ne visada. Nuo kažko, sako jis, reikėjo pradėti, teko rinktis darbuotojus ir iš valdiškų įmonių, o dabar lietuvių bendrovė – vienas geidžiamiausių darbdavių, nors būna išimčių: „Būna, ateina tokie, kurie padirba šiek tiek ir išeina, supratę, kad čia reikia dirbti arba jiems netinka tempas. Nors, palyginti su Lietuva, mūsų tempas nėra toks didelis.“

Verslininkas pasakoja, kad atlyginimų lygis ekonominių zonų įmonėse siekia 350–360 Eur. Jis prisimena, kad anksčiau Baltarusijos prezidentas žadėjo vidutinį 500 Eur atlyginimą, taip panašiai ir buvo, tačiau, pasikeitus kursui, atlyginimas sumažėjo. E. Jankausko nuomone, dabartinis atlyginimo vidurkis normalus.

Vadovas lietuvis – prestižas

Apie tai, ko lietuviai ieško Baltarusijoje ir ar tikrai jos rinka tokia geidžiama, pasakoja teisines paslaugas verslams siūlančios įmonės „Cobalt“ partnerė Darija Žuk, šiuo metu dirbanti su Lietuvos investuotojais.

„Labai daug lietuvių dirba aukščiausio lygio vadovais. Maždaug prieš penkerius aštuonerius metus, pavyzdžiui, prekybos ar restoranų srityse, atsiradus dideliam verslui, Baltarusijoje trūko ekspertų, todėl visi kvietė dirbti lietuvius. Turėti vadovą lietuvį buvo prestižas. Todėl manau, kad Baltarusijoje yra labai daug lietuvių“, – sako D. Žuk.

Teisininkė teigia, kad lietuviai verslininkai labai aktyvūs. Geriausiais laikais, 2010–2013 m., daugiau kaip 80 proc. jos klientų buvo lietuviai, o estų ir latvių Baltarusijoje nėra daug – vos viena kita įmonė. D. Žuk tikina, kad Lietuvos verslininkai nejaučia kalbos barjero, jų mentalitetas artimesnis, o šalių sostines skiria tik 200 kilometrų ir, žinoma, siena, simbolizuojanti tam tikrus verslininkų vargus.

Įtaka ekonomikai – milžiniška

„Valstybė kontroliuoja visas sritis. Galėčiau pasakoti labai daug apie biurokratines kliūtis ir tikrinimus – pradedant sienos kirtimu ir baigiant finansinėmis operacijomis. Baltarusija – šalis, kurioje nėra visų tarptautinių organizacijų, kurios verslo sistema įsprausta į tam tikrus rėmus. Tai nėra Pasaulio prekybos organizacijos narė, – kalba Lietuvos ambasadorius Minske Andrius Pulokas.

Nors valstybinio sektoriaus įtaka ekonomikai milžiniška, D. Žuk šioje neįprastoje rinkoje įžvelgia ir privalumų: „Taip, tai ne Europos Sąjunga, bet jei laikomasi taisyklių, galima lengvai vystyti verslą, nes Baltarusijoje labai menka konkurencija, net 70–80 proc. ekonomikos valdo valstybė. Vadinasi, visa rinka yra valstybinis sektorius.“

Teisininkės manymu, iš vienos pusės pagrindinis konkurentas yra valstybė, iš kitos – nėra privataus kapitalo, todėl lengva užimti nišą, kuria galima mėgautis. Pasak D. Žuk, būtent taip elgiasi lietuviškos bendrovės. Baltarusijoje lietuviškas verslas labai įvairus ir stambus, pavyzdžiui, „Vakarų medienos grupė“ investavo 100 mln. eurų, o „Arvi kalakutai“ – 30 mln. eurų, be to, jie užsiima ekologija ir žemės ūkiu.

Lietuvos investicijos į Baltarusiją auga, lietuvius traukia ne tik 10 mln. gyventojų turinti valstybė, bet ir jos kaimynės, ypač Rusija. Kaip teigia A. Pulokas, visa ekonomikos struktūra susijusi su Rusija, jos energetiniais ištekliais, šilumos ūkiu, elektros gamyba, dujomis, mazutu, netgi anglimis, o tai nėra nei efektyvu, nei ekologiška.

Mato svarbių privalumų

E. Jankauskas, paklaustas, kodėl pasirinko Baltarusiją, neslepia, kad senoviškai vadinamoje Gudijoje pigesnė darbo jėga, o įvežant produktus į Europos ir Azijos milžinę Rusiją netaikomi Europos Sąjungos mokesčiai. Nors tokia sąsaja gali būti grėsminga, Europos Sąjungos sankcijos Rusijai nesustabdė ir neprislopino lietuviško kapitalo įmonių gamybos.

Kita vertus, pripažįsta E. Jankauskas, tai paveikė bendrovės gyvenimą: „Rusijoje buvo numatyta plėsti „Ikea“, statyti daug parduotuvių, mūsų įmonės tikslas buvo Rusijos rinka, tačiau dėl pasikeitusios ekonominės situacijos užsakymų nedaugėjo, todėl teko ieškoti kitų galimybių – pardavinėti į Europą.“.

Galbūt krizė Rusijoje nepaveikė šios konkrečios bendrovės, tačiau tikrai turėjo įtakos Baltarusijos verslo aplinkai ir ekonomikai. Ypač, kai ir pati Lietuvos kaimynė išgyvena krizę. „Manau, jau pasiekėme dugną, kurį galėjome pasiekti. Pernai bendrasis vidaus produktas krito 3 proc., vadinasi, smuko viskas. Tai pajutome ne tik mes – nukentėjo visa Eurazijos ekonominė zona, mūsų kaimynai. Įtakos turėjo ir Rusijos problemos“, – pastebi D. Žuk.

Pasak jos, visos šios priežastys lėmė valiutos devalvaciją – nors pernai bankai ir sugebėjo stabilizuoti valiutos kursą, infliacija išaugo dešimtadaliu. Dėl didelių kredito palūkanų verslai nesugebėjo imti paskolų. D. Žuk priduria, kad net patys bankai patyrė sunkumų: „Mūsų stambieji bankai – Rusijos bankų dukterinės įmonės, taip pat patyrusios sankcijų naštą. Nemažai projektų buvo užšaldyta arba išvis neprasidėjo.“

Pasak teisininkės, pasirodžius sankcijoms, kelios lietuvių bendrovės nusprendė palikti rinką. Šiuo metu čia veikia apie 600 bendrovių. O visai neseniai į Baltarusiją įžengė naujos „Martin“ parduotuvės – tai Mindaugo ir Gintaro Marcinkevičių tinklas, išsiplėtęs šalies regione. G. Marcinkevičius – „Vilniaus prekybos“ akcininkas. Tiesa, D. Žuk teigia, kad šis parduotuvių tinklas susijęs su „Norfa“.

Mentalitetas skiriasi

Galimybių yra įvairių. Lietuviai stengiasi užimti visas nišas – įsisuka į statybų, maisto ir į alkoholio sektorius. Tačiau, kur yra šviesos, ten ir šešėlių esti. Baldų įmonės vadovas E. Jankauskas užsimena apie biurokratijos naštą. „Yra komisijų, labai daug auditorių, priešgaisrinė apsauga, darbų saugos apsauga, muitinės patikra – nuolat tikrinama. Nežinau, ar ir kitas įmones taip dažnai tikrina“, – sako „Mebelain“ vadovas.

Bet ir vėlgi – nėra taip, kad viskas užkonservuota XX amžiuje. Postūmis, tobulėjimas vyksta. Jei lietuviai taip intensyviai veržiasi į Baltarusiją, vadinasi, yra ko. Vis dėlto skirtumas tarp mūsų tautiečių ir estų arba latvių požiūrio – kardinalus. D. Žuk sako, kad iš dalies čia lietuviams kurti verslą kur kas lengviau ir dėl draugiško baltarusių požiūrio.

Teisininkė pastebi, kad baltarusių santykiai su lietuviais labai šilti, nes nėra kalbos barjero, bet pripažįsta, kad skiriasi mentalitetas – skirtingai žiūrima į istorinę praeitį ir sovietinę realybę, nors baltarusiai šiuo klausimu ramesni, neturi šovinizmo, todėl nekyla ir ginčų. „Taip, mums dar sunku suvokti, kad Lietuva – Europos Sąjunga. Jūs mums esate kaimynai ir draugai. Iš pradžių su lietuviais bendrauti labai lengva. Jūs esate labai atviri. Kur kas atviresni nei mes. Vėliau, kai pradedi dirbti, pastebi tam tikrus niuansus, ir pirmas įspūdis pasikeičia“, – atvirauja D. Žuk.

Pasirodo, ir lietuviai gali būti nenuspėjami – ne tik ta didelė valstybė už sienos, nors jos nenuspėjamumo mastai visai kitokie.

Kad ir kaip būtų, kelionė į Mogiliavą parodė, kad Lietuvos verslas itin drąsiai stengiasi užkariauti Baltarusijos rinką. Net tokios smulkmenos, kaip pastangos darbuotojus išmokyti mąstyti, o ne tik vykdyti, parašų galimybė, dokumentacija, patikrinimai, galimi sulaikymai arba valdžios reikalavimai priimti į bendrovę, pavyzdžiui, kūno kultūros ekspertą darbuotojų fiziniam lavinimui, tikrai negąsdina.