Prancūzija vakar rinko šalies vadovą. Nicolas Sarkozy rinkimai – populiarumo išbandymas, jo konkurentams – galimybė išstumti Napoleoną iš valdžios.

Pamiršo Prancūziją?

Vakar prancūzai rinkosi prie balsadėžių ir spėliojo, kas gi laimės pirmąjį turą?

Šį kartą spėlioti buvo pagrindo. Apklausos prieš rinkimus rodė, kad neapsisprendusių rinkėjų Prancūzijoje daug.

Nedarbas, sunki ekonominė padėtis, euro zonos krizė, socialinės problemos – kilpa N.Sarkozy ant kaklo. O dar visai neseniai jis žadėjo šalies ekonomikos klestėjimą.

Populiarumo nepridėjo ir audringas asmeninis gyvenimas. Netrukus po 2007 m. rinkimų N.Sarkozy išsiskyrė su žmona ir vedė modelį Carlą Bruni. N.Sarkozy priekaištauta dėl prabanga dvelkiančio gyvenimo stiliaus, rūpinimosi turtingais draugais, o ne šalies gyventojais.

Nors N.Sarkozy sugebėjo pagerinti santykius su JAV, Izraeliu, sėkmingai užbaigti krizę Libijoje ir spręsti euro zonos krizės reikalus, visuomenė pasigedo N.Sarkozy Prancūzijoje.

O problemų namie susikaupė daug. Viena didžiausių – ekonomikos recesija, kokios šalyje nebūta nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

Atgailos ir nauji pažadai

Būtent čia smūgiavo François Hollande'as. Socialistas ne sykį pabrėžė, kad jo prioritetas – darbo vietų kūrimas ir ekonomikos augimas. Jis taip pat ragino kelti mokesčius turtingiesiems.

Visgi apklausos rodė, kad tiek šalies vadovas, tiek jo varžovas F.Hollande'as gali tikėtis bilieto į antrąjį turą.

Prognozuota, kad politikai per pirmąjį turą surinks mažiau nei 30 proc. balsų.

Nenuostabu, kad abu bandė kaip įmanoma įsiteikti savo rinkėjams. Paskutinę agitacijos dieną N.Sarkozy savo šalininkams pareiškė, kad jam rinkimai – "tiesos akimirka".

Nors prieš kelerius metus buvo pašaipiai vadinamas blizgučių prezidentu, šį kartą N.Sarkozy atgailavo, esą ne iš karto suprato "simbolinį prezidento vaidmens matmenį".

Vis dėlto ekspertai pastebi, kad N.Sarkozy per pastaruosius penkerius metus gerokai sustiprino šalies prezidento vaidmenį. Jis sumažino premjero galias, faktiškai prisiėmė atsakomybę už kasdienius valstybės reikalus. Tačiau būtent tai, pasak analitikų, kainavo N.Sarkozy gerus reitingus.

O ir socialistams rinkimai nėra sėkmingi. Pastarąjį kartą kairieji valdžioje buvo 1995 m., o vienintelis jų deleguotas prezidentas – François Mitterrand'as.

Tačiau, jei N.Sarkozy pralaimės šiuos rinkimus, tai taip pat bus istorinis momentas. Tokiu atveju jis būtų pirmasis nuo 1981 m. Prancūzijos prezidentas, neperrinktas antrai kadencijai.

Grėsmingi ir kiti kandidatai

N.Sarkozy valdymas buvo audringas, o F.Hollande'as – ramesnio stiliaus politikas.

Tiesa, būtent jis sugebėjo sukelti sąmyšį Europoje, kai pareiškė, kad jo netenkina Prancūzijos pasirašytas ES stabilumo paktas, esą jame dėmesio neskiriama ekonomikos augimui ir nedarbo problemai.

Tiesa, abu kandidatai pažadėjo, kad tęs biudžeto balansavimo politiką. Todėl abejojama, kad F.Hollande'as pasuktų Prancūzijai radikalių reformų link, ką žada kol kas trečioje vietoje pagal populiarumą esanti Nacionalinio fronto vadovė Marine Le Pen.

Ši politikė turi varžovą – Jeaną Lucą Mélenchoną, kurio kampanija buvo paremta šūkiu "Prieš Nacionalinį frontą".

Prieš pat rinkimus politikas nevyniojo žodžių į vatą.

Jis tvirtino 100 proc. pakelsiąs mokesčius turtingiesiems, o pasaulinę finansinę sistemą pavadino parazitine. Kartu jis kritikavo JAV dominavimą, vietoj to siūlė Prancūzijai bendrauti su Kinija.

Spėliota, kad jis su M.Le Pen kovos dėl trečios vietos, tačiau politikos ekspertai ragino nesumenkinti 43 metų M.Le Pen galimybių.

Apžvalgininkai pabrėžia, kad Nacionalinio fronto šalininkų ratas dažnai netiksliai atspindimas apklausose, nes daugelis rinkėjų linkę neatskleisti, jog jiems priimtinesni ultradešiniųjų kandidatai. Būtent taip nutiko 2002 m., kai M.Le Pen tėvas sugebėjo iškopti į antrąjį turą.

Skaičiuojama, kad dviženklį skaičių balsų turėtų surinkti ne tik rinkimų favoritai, bet ir M.Le Pen, J.L.Mélenchonas bei Prancūzijos politikos veteranas François Bayrou.