Ketvirtadienį Jungtinės Valstijos dar kartą prisiminė kraupius 2001-ųjų rugsėjo 11-osios išpuolius, kurie paliko gilų pėdsaką ne tik JAV, bet ir viso pasaulio istorijoje. Per teroristų tinklo "Al Qaeda" mirtininkų atakas žuvo beveik 3 tūkst. žmonių.

Vis dėlto laikas gydo žaizdas. Jau atstatyta dalis su žeme sulyginto Pasaulio prekybos centro bokštų kvartalo, dabar amerikiečiams didesnis galvos skausmas karas Irake ir Afganistane, ekonomikos nuosmukis ir artėjantys prezidento rinkimai. Tačiau yra žmonių, kurie niekada negalės pamiršti Rugsėjo 11-osios.

Prieš septynerius metus teroristų išpuoliai 3 tūkst. vaikų gyvenimą apvertė aukštyn kojom ir paliko amžiną įspaudą jų likimuose – jie prarado tėvus. Blankstant tų įvykių prisiminimui JAV labdaros organizacijoms reikia vis daugiau pastangų, kad padėtų jiems dabar, netekus artimųjų.

"Nekenčiu visų..."

"Po Rugsėjo 11-osios nekenčiau visų aplinkui. Neradau sau vietos", – britų dienraščiui "The Times" pasakojo Erikas Abrahamsonas. Jo tėvas Williamsas dirbo Pasaulio prekybos centre, kai šis tapo teroristų taikiniu. Tada Erikui buvo vienuolika, dabar jis jau ruošiasi studijuoti koledže.

Erikas atrodo kaip ir visi amerikiečiai paaugliai, tačiau kalbėdamas apie tą rugsėjį stipriai sukanda dantis. "Nekenčiau visų, to, kaip jie į mane žiūrėjo, visko. Tik šiais metais pradėjau suvokti, kas tada su manimi vyko ir kaip labai aš pasikeičiau."
Brielle Saracini tėvas Victoras buvo užgrobto lėktuvo "Boeing 767", kuris rėžėsi į pietinį dangoraižį, kapitonas. Dabar septyniolikmetei moksleivei atrodo, kad ji jau nebeprisimena tėvo veido: "Kai kurie prisiminimai blanksta, ir tai mane gąsdina." Užtat puikiai prisimena jo balsą, kurį girdėdavo mobiliojo telefono balso pašte: "Sveiki, čia Victoras. Perskambinsiu jums, kai tik galėsiu." Brielle suka akis į šalį. Dabar merginą erzina žinojimas, kad jis tikrai neperskambins – bet prireikė tiek metų, kad tai suprastų.

Užuojauta išseko

Apie 3 tūkst. jaunesnių kaip 18 metų žmonių per 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroristų atakas prarado vieną iš tėvų. Kai griuvo bokštai dvyniai, jų amžiaus vidurkis buvo devyneri metai, bet buvo ir kūdikių ar dar mamos įsčiose nešiojamų vaikelių. Po tragedijos daug organizacijų rungtyniavo siūlydamos pagalbą ir paramą skausmo ištiktiems vaikams – nuo konsultacijų iki muzikos pamokų. Tačiau praėjus septyneriems metams juntamas nuovargis nuo Rugsėjo 11-osios: daugybės paramos projektų finansavimas išseko, kaip ir užuojauta.

Pasak labdaros organizacijos "Antradienio vaikai", kuri 2001-aisiais įsteigta suteikė paramą 5 tūkst. šeimų nariams, kai kurie vaikai tik dabar prabyla apie patirtą netektį. Ypač jaunesniems berniukams buvo sunku suvokti ir išreikšti tai, kas juos ištiko ir kaip jaučiasi.

Kai kurie vaikai buvo išties maži, kad suvoktų, kas nutiko. Vyresni jautė, kad privalo likti stiprūs, palaikyti likusį tėtį ar mamą, ir vijo savo skausmą šalin. Dabar parama jiems reikalinga tiek pat, kiek ir anksčiau. Rugsėjo 11-osios vaikai susiduria su naujais sunkumais, pavyzdžiui, kai likęs gyvas tėtis ar mama kuria naują šeimą. O kur dar kasmet rugsėjį žiniasklaidos prisimenamos ir rodomos detalės ir vaizdai.
"Jie rodo mano tėčio mirtį, tai tikrai žeidžia", – sakė Erikas.

Baimė, nerimas, stresas

Vargu ar stebina neseno tyrimo rezultatas: psichikos sutrikimų turinčių vaikų, kurie per teroristų atakas prarado artimus žmones, pasitaiko daugiau kaip dvigubai dažniau nei norma. Dažniausiai konstatuojama baimė (ypač – būti vienam, paliktam), nerimas, potrauminio streso sindromas.

"Antradienio vaikai", kurių jauniausiam nariui šešeri metai, šįmet buvo priversti trečdaliu sumažinti darbuotojų skaičių. Raudonojo Kryžiaus lėšos išseko, o įgyvendinti projektus jau tapo nuolatiniu iššūkiu.

Nepaisant to labdaros organizacija pasiryžusi globoti kiekvieną vaiką, kol jis užaugs. "Antradienio vaikų" prezidentė Carmine Calzonetti mano, kad geriausia pagalba vaikams šiuo metu – sudaryta galimybė ir sąlygos padėti kitiems. Asmeninė netektis gali tapti į prasmingu indėliu ateičiai.

Brielle ir Erikas buvo vieni šios organizacijos vaikų, padėjusių statyti mokyklą Kosta Rikoje, parėmusių uragano Katrinos aukas Naujajame Orleane. Pradėti ir likimo draugus visame pasaulyje (pavyzdžiui, teroristų išpuolių Londone aukų vaikus) sujungiantys projektai. Pasak prezidentės, augdami šie vaikai suvokia, kiek daug žmonių jiems padėjo. Pasitelkę savo patirtį jie visame pasaulyje nori kurti taikesnę ateitį.

Brielle sako, kad grąžinus dalį gautos šilumos, ši pasklis ir žmonės gal nebegrobs lėktuvų bei nesikėsins į kitų gyvybes.

Jos draugė Bridget Fisher, dabar devyniolikmetė studentė, visiškai pritaria. Merginos tėvas Johnas dirbo Pasaulio prekybos centro apsaugininku, išgirdęs sprogimą jis bėgo atgal į pastatą. Šypsodamasi pro ašaras Bridget sakė: "Prisimenu, kaip po Rugsėjo 11-osios įvykių pati savęs klausiau: "Kaip kada nors vėl galėsiu būti laiminga?" Dabar supratau – tik darydama laimingus kitus žmones."