Kalti abu. Tokį verdiktą šią savaitę paskelbė ekspertų komisija, ištyrusi praėjusių metų Gruzijos ir Rusijos konfliktą. Ką gi, esu ne prastesnis išminčius. Tą patį ne kartą aiškinau draugams prie alaus bokalo. Tuomet prie stalo užvirdavo dar karštesnė diskusija.

Atrodo, lygiai tas pat įvyks ir šįkart. Ataskaita, turėjusi sudėti visus taškus ant "i", tik įžiebs dar didesnes aistras ir dar labiau pakurstys informacinį karą. Kieno balso klausysis Maskva ir Tbilisis – kabinetuose kelnes trinančių karo ekspertų ar mirties alsavimą pajutusių karo aukų? Atsakymas turėtų būti aiškus.

Vienas garsus politologas sakė: "Mums nesiseka ne todėl, kad nerandame teisingų sprendimų, o todėl, kad sprendžiame ne tas problemas." Iš tikrųjų, konfliktas nuėjo taip toli, kad kaltų paieškos jau nebeteko prasmės. Ekspertams derėtų pamąstyti, kaip užkirsti kelią galimam naujam karui ir užtikrinti stabilumą regione.

Atšaukti Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės pripažinimą Maskvos nepriversi. Gruzijos atsisakyti savo teritorijų – irgi. Ar šioje aklavietėje galimas koks nors sprendimas? Taip, bet tik susiklosčius tam tikroms sąlygoms.

Pirma, laikas turi išgydyti žaizdas. Kol konfliktuojančios tautos kraujuoja, jos klausys tik savo skausmo ir nesupras kitų. Antra, turi pasikeisti vadovai. Michailas Saakašvilis ir Vladimiras Putinas jaučia asmeninę neapykantą vienas kitam, todėl jųdviejų dialogas neįmanomas. Trečia, tarptautinė bendruomenė privalo sukurti palankią dirvą kompromisui – išlaikyti status quo ir priversti konfliktuojančias šalis laikytis visuotinai pripažintų taisyklių.

Būtent trečia sąlyga kelia daugiausia rūpesčių. Maskva dabar karaliauja Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, steigia karines bazes ir neįsileidžia tarptautinių stebėtojų. Jeigu taip tęsis toliau, jau greitai šių respublikų bus neįmanoma išplėšti iš Rusijos glėbio.