Izraelio istorikas Guy Laronas mano kitaip: tai, kas vyksta, – nenauja. Didžiosios valstybės nuolat kovoja ne tik dėl išteklių, bet ir dėl jų logistikos kelių.
Žaliavos autobiografija
Jeruzalės žydų universitete dėstantis istorikas, išleidęs knygas apie Šešių dienų karą ir Sueco krizę, ką tik baigė naują monografiją iškalbingu pavadinimu „Oil Wars" (angl. „Naftos karai“). Jeilio universiteto leidykloje knyga pasirodys spalį.
G. Laronas sako, dar 2021 m. rugsėjį numanęs, kad Iranas ir Ukraina netrukus gali tapti Rusijos ir JAV konflikto karštosiomis zonomis. Apie 2008 m., pasiekus skalūnų revoliucijos lūžio tašką, susiliejo kelios technologinės raidos tendencijos, kurių reikšmė prilygo 1850-ųjų naftos pramonės proveržiui. JAV sparčiai didinant energijos išteklių eksportą, tapo akivaizdu, kad tai neišvengiamai supriešins JAV ir Europos rinkoje dominavusios Rusijos energetinius interesus.
Paradoksas, kad, G. Laronui baigus paskutinius beveik dešimtmetį rašytos knygos rankraščio pataisymus, JAV ir Izraelis atakavo Iraną. „Norėčiau pasakyti, kad staiga viskas tapo realu, bet tai nebūtų visiškai tiesa, – rašo jis savo esė „Kai nutinka neįsivaizduojamas dalykas“. – Gimiau 1974 m. vasarą, priklausau Jom Kipūro karo kūdikių bumo kartai Izraelyje, augau šalia didelio naftos perdirbimo komplekso, kurį Britų imperija pastatė Haifos įlankoje. Naftos karai visada buvo mano fonas. Tam tikra prasme knyga, kurią rašiau, yra žaliavos autobiografija.“
Akcentuoti naftos vaidmenį, nereiškia sudėtingą tikrovę redukuoti iki vieno veiksnio, mano G. Laronas: stebint naftos kelią, galima atpažinti geopolitinės galios struktūros anatomiją.
Tikslas – valdyti kelius
Nuo Pirmojo pasaulinio karo nafta yra panašiai svarbi kaip kad IX a. buvo šilkas ar prieskoniai XVI a. „Beje, Portugalija tuo metu kontroliavo Hormuzo sąsiaurį – ne dėl naftos, o dėl prieskonių“, – sako G. Laronas interviu dienraščiui NZZ.
Valstybės ir korporacijos visada bandė manipuliuoti prekybos sistema: per kartelius, informacijos politiką, fiziškai kontroliuodamos kelius. Didžiosios valstybės ir koncernai visada norėjo diktuoti išteklių kainą.
XX a. pradžioje JAV naftos koncernas „Standard Oil“ neteko Rusijos rinkos. Siekdamas apsaugoti kontroliuojamas Indijos ir Kinijos rinkas nuo rusiškos naftos, „Standard Oil“ bandė neleisti laivams su rusiška nafta plaukti per Sueco kanalą. „Kai tai nepavyko, jie finansavo Japoniją 1905 m. kare su Rusija“, – sako istorikas.
Naftos kontrolė buvo esminis Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų komponentas. 1942 m. tarp birželio ir lapkričio, kai Hitleris vienu metu bandė užimti ir Baku naftos laukus, ir Staliningradą, jis pralaimėjo karą. Jei jis nebūtų sulaužęs su Josifu Stalinu pasirašyto nepuolimo pakto, karas būtų trukęs ilgiau, sako istorikas. Iki pat 1941 m. birželio 22-osios ryto sovietų traukiniai į Vokietiją gabeno kviečius ir naftą – J. Stalinas laikėsi savo susitarimo dalies.
Vos atėjęs į valdžią Vladimiras Putinas pavertė Rusijos dujas ginklu prieš Ukrainą ir Vakarų Europą – 2006 m., 2009 m. per pačius šalčius paliko vartotojus be dujų. Po 2014 m. Rusija sistemingai mažino srautus per Ukrainos vamzdynus, tuo pat metu spartindama „Nord Stream 2" statybą, kad paliktų Ukrainą be pajamų už tranzitą ir padidintų Vakarų Europos priklausomybę su rusiškų išteklių.
Laisvosios rinkos ekonomistus tokie veiksmai stebino, nors, anot G. Larono, neturėjo: juk naftos kaina rinkoje visada buvo nustatoma politinių sprendimų šešėlyje – kas kontroliuoja gavybą, kas – tranzitą, kas – prieigą. Idėja, kad energija yra neutrali prekė, paskirstoma vien kainų signalais, – ideologinė fikcija.
JAV tapo nepakeičiamos Vakarų Europai, garantavo naftos iš Persijos įlankos tiekimą, o SSRS susaistė Rytų Europą pigiais energetiniais sandoriais.
Strateginė kontrolė
Regionas nuo Kaspijos jūros iki Persijos įlankos – tarsi Eurazijos degalinė: niekur kitur žemyne nėra tiek sutelkta naftos ir dujų. Kas kontroliuoja šią zoną, kontroliuoja ne tik Europos, bet ir Azijos energetinį saugumą.
Kovos dėl sąsmaukų Vidurio Rytuose – nenaujas reiškinys. Nuo Romos legionų, saugojusių Sueco įlankos pakrantę, iki Erwino Rommelio šuolio link Sueco kanalo ir JAV laivyno konvojų per Persijos įlanką – mūšiai grįžta vis į tas pačias vietas.
Didžiąją XIX ir XX a. pr. dalį Kaukazas, ypač Baku naftos telkiniai, tenkino didžiausią Eurazijos energijos poreikių dalį. Tik po Antrojo pasaulinio karo, atradus didelių išteklių Irane, Irake, Kuveite ir Saudo Arabijoje, svorio centras pasislinko į pietus.
Kartu išryškėjo strateginių koridorių svarba: jūriniai ir sausumos keliai jungė „degalinę“ su Azijos ir Europos ekonomikomis. Tai buvo naftos ašys, kurias siekė kontroliuoti visi, norintys projektuoti galią Eurazijoje. Didžiosios valstybės kartu buvo logistikos gigantai, formavo „degalinės“ ir link jos vedančių ašių fizinę ir politinę infrastruktūrą – remdamos arba keisdamos režimus, kad užsitikrintų sąsmaukų kontrolę. Jų varžovai dažnai siekė griauti šią imperinę infrastruktūrą.
Tad JAV ir Irano karas dėl Hormuzo sąsiaurio yra naujas seno pasakojimo skyrius.
R. Reagano faktorius
Šaltojo karo metais JAV ir Sovietų Sąjunga kovojo dėl prieigos prie Artimųjų Rytų naftos. Aštuntojo dešimtmečio stagfliacija – iš esmės sukelta dviejų to dešimtmečio naftos šokų (1973 m. arabų embargo ir 1979 m. Irano revoliucijos sukeltų kainų šuolių) – diskreditavo keinsistinį, valstybės reguliavimu pagrįstą, paklausos valdymą, socialinę valstybę, pokario kapitalą ir darbo jėgą siejusį susitarimą.
Į tą vakuumą įžengė Ronaldas Reaganas. Jo neoliberalus posūkis – laisvosios rinkos pirmenybė prieš valstybės kontrolę – ir amerikiečių karinio dominavimo Persijos įlankoje atkūrimas buvo susiję: pasitelkus karinę jėgą siekta sumažinti naftos kainas, tramdyti infliaciją.
1983 m. R. Reaganas nurodė JAV pajėgoms bet kokiomis priemonėmis laikyti Hormuzo sąsiaurį atvirą, o 1987 m. tai tapo realybe – JAV laivynas ėmė lydėti Kuveito tanklaivius per Persijos įlanką ir kariavo nepaskelbtą jūrinį karą su Iranu, priversdamas Teheraną atsisakyti grėsmių laivybai.
Kartu su pigia nafta atėjo rinkos triumfas, kuris laikėsi keturis dešimtmečius. Šiandien, kai Hormuzo sąsiauris faktiškai uždarytas, pigios energijos ir pigių prekių vartojimu grįstas ekonomikos modelis patiria didelę įtampą. Anot G. Larono, vakuumą užpildo ekonominio nacionalizmo politika.
Pekinas ruošėsi galimai JAV laivyno blokadai Malakos sąsiauryje. Veikti Persijos įlankoje ar jėga atidaryti Hormuzo vartus Kinijos laivynas nepajėgus.
Prielaidos naujam karui
Po Šaltojo karo patikėta pasaulio be sienų mitu. Sprendimai dėl pasaulinių tiekimo grandinių buvo orientuoti į kaštus, o ne į saugumą. Tikėta, kad branduolinė energija ir atsinaujinantieji šaltiniai išlaisvins mus nuo priklausomybės nuo iškastinio kuro.
Ši iliuzija subyrėjo dėl dviejų priežasčių. Pirma, Kinijai tapus pramonine ir karine galia, baigėsi era, kurioje JAV galėjo neginčijamai nustatyti pasaulio ekonomikos taisykles. Rusija ir Iranas susivienijo su Pekinu; Indija ir Turkija laviruoja. Nevalstybiniai veikėjai – husiai Jemene ar „Hezbollah" Libane – stiprėja. Sąsiaurių, per kuriuos juda energetikos žaliavos, kontrolės vien JAV karinis laivynas nebegali garantuoti.
Antra, energetinė transformacija nesumažins strateginės iškastinio kuro svarbos. Tarptautinės energetikos agentūros teigimu, dėl duomenų centrų, elektromobilių ir pramoninės elektrifikacijos pasaulinė elektros paklausa auga 3,6 proc. per metus – maždaug 50 proc. greičiau nei praėjusį dešimtmetį. Agentūra prognozuoja, kad pasaulinė naftos paklausa iki 2050 m. pasieks 113 mln. barelių per dieną – nuo dabartinių 100 mln. Naftos ir dujų kelių svarba dar labiau išaugs.
Jei Europa XX. a. septintajame–aštuntajame dešimtmečiais būtų padariusi tą patį, ką Prancūzija, ir 50–60 proc. Europai reikalingos elektros gamintų branduolinėse elektrinėse, istoriko teigimu, šiandien gyventume kitokiame pasaulyje.
Hidraulinio ardymo technologija išsprendė vadinamąją naftos piko problemą: anksčiau nepasiekiama nafta ir dujos iš gilių uolienų sluoksnių tapo prieinamos. Permės baseinas Teksase, 30 metų laikytas negyvu, vėl tapo viena didžiausių gavybos zonų pasaulyje, konkuruojančia su Saudo Arabijos Ghavaro telkiniu. Nuskurdusiems JAV „rūdžių juostos" regionams tai leido atsigauti: juose kyla duomenų centrai.
Geologiškai Europa taip pat turi potencialiai turtingų skalūnų regionų, tačiau jų panaudojimas lieka politinio pasirinkimo klausimu – tai būtų pasiekiama, jei būtų nuspręsta teikti pirmenybę gavybai, o ne esamiems apribojimams
(Ne)laukiant šoko
Kodėl karas Irane nesukėlė naftos šoko? Pasimokius iš XX a. krizių, sukurti saugikliai: Saudo Arabijos ir JAE vamzdynai leidžia eksportuoti naftą aplenkiant Hormuzo sąsiaurį, o Tarptautinė energetikos agentūra koordinuoja atsargas, užkirsdama kelią panikai.
Aštuntajame dešimtmetyje krizes sukėlė ne tiek fizinis 7 proc. pasiūlos stygius, kiek masinis atsargų kaupimas, padvigubinęs paklausą. Tačiau ilgalaikė Hormuzo blokada būtų pražūtinga, ypač Azijai, kuriai šiandien tenka du trečdaliai Persijos įlankos išteklių.
G. Larono teigimu, didžiausia pralaimėtoja čia – Kinija. JAV sankcijos Venesuelai ir Iranui smogė Pekino „arbatinukams“ (privačioms gamykloms), kurios pelnėsi iš pigios, sankcionuotos naftos. Skaičiuojama, kad dabar 10–15 proc. Kinijos perkamos naftos yra brangesnė nei anksčiau.
Hormuzo blokada kinams buvo netikėta. Nors 40 proc. „Vienos juostos, vieno kelio“ investicijų skirta energetiniam saugumui, Pekinas ruošėsi galimai JAV laivyno blokadai Malakos sąsiauryje. Veikti Persijos įlankoje ar jėga atidaryti Hormuzo vartų Kinijos laivynas nepajėgus.
G. Larono aprašytą naująją „Naftos karų“ epochą papildo ir britų istorikė Helen Thompson, teigianti, kad Hormuzo sąsiaurio blokada labiausiai pažeidžia nuo importo priklausomą Kiniją, todėl Vašingtonas gali būti suinteresuotas jo nebeatverti, pasinaudodamas energetiniu saugumu kaip geopolitiniu ginklu. Jos vertinimu, tai perbraižytų globalios galios žemėlapį, kuriame energetinė kontrolė tampa esminiu svertu kovoje dėl technologinio dominavimo.“
Numanoma vizija
G. Laronas prognozuoja panašiai: Hormuzo sąsiauris, tikėtina, taps nuolatiniu ginčo objektu galios kovoje tarp transatlantinio ir Eurazijos bloko. D. Trumpui optimalu būtų kontroliuoti Irano naftą. Atsarginis planas – tiesiog laikyti uždarytą Hormuzo sąsiaurį.
Ambicingesnis planas – tiesti naujus vamzdynus, kurie apeitų Hormuzo sąsiaurį. Izraelis turi konkretų planą: naujas vamzdynas galėtų sujungti Saudo Arabijos Janbu terminalą su Eilato uostu Izraelyje. D. Trumpas tokią idėją, regis, taip pat remia.
Tokio vamzdyno iš Persijos įlankos į Viduržemio jūrą jau būta – tai Transarabijos vamzdynas („Tapline“), veikęs 1950–1975 m. Juo Saudo Arabijos nafta buvo tiekiama į Sidoną Libane. Tačiau dėl Palestinos liaudies fronto atakų saudoamerikiečių naftos koncernas „Aramco“ galiausiai nusprendė naftą gabenti tanklaiviais. Jei dabar būtų pasiekta Saudo Arabijos ir Izraelio santykių normalizacija, naujas naftotiekis galėtų eiti per Izraelį.
Istorikas nesutinka, esą Izraelio premjeras įtikino senyvą ar situacijos nesuprantantį D. Trumpą pradėti atakuoti Iraną. Abiejų politikų geopolitinės vizijos susilieja viename taške: blokuoti Kinijos prieigą prie šios naftos ir nukreipti ją į Europą. Tai drastiškai padidintų Kinijos transporto kaštus, o Europą padarytų mažiau priklausomą nuo importo iš Rusijos.
Tai, ką D. Trumpas ir B. Netanyahu dabar planuoja, yra savotiškas grįžimas prie XX a. šeštajame–septintajame dešimtmečiais buvusios Šaltojo karo energetinės architektūros. Europa iš pradžių beveik nepirko sovietinių dujų ir naftos, naudojosi tik Persijos įlankos ištekliais. Tačiau tuomet Maskva ėmė ginkluoti arabų nacionalistines valstybes ir palestiniečių partizanus, siekdama destabilizuoti Vidurio Rytus ir priversti Europą pirkti SSRS naftą ir dujas.
Kad atplėštų Rusiją nuo Kinijos, istoriko manymu, D. Trumpas bando daryti „atvirkštinį Kissingerio manevrą“. Kaip žinoma, tuometis JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo pradžioje išnaudojo gilėjantį Kinijos ir SSRS susipriešinimą ir slaptomis derybomis atvėrė Pekinui kelią į Vakarų sistemą, taip izoliuodamas Maskvą
Jei D. Trumpui tai iš tiesų pavyktų, amerikiečiai rimtai pakenktų Kinijos energetiniam saugumui. Toks planas neprieštarauja anksčiau aprašytiems ketinimams. „Rusiškos dujos pirmiausia teka į Vidurio ir Rytų Europą, o nafta iš Persijos įlankos būtų nukreipta į Pietų Europą ir toliau. Rinkos persidengia, bet nėra tapačios“, – aiškina jis.
Naujausi komentarai