Kai Debra Schaefer ateina į darbą, paskui ją užsitrenkia visi vartai ir durys. Aštuonias valandas ji negalės išeiti, jei atsitiktų kokia katastrofa, nebūtų kaip ištrūkti. Bet dėl tokio psichologinio krūvio ji nesuka per daug galvos.

Debra vilki šarvuotą liemenę, saugančią nuo smaigų, strypų ir peilių. Liemenė sunki ir nepatogi, bet moteris žino, kad ji gali išsaugoti gyvybę. Sako, pats smurtas jos nebaugina – gąsdina tik infekcinės ligos. Debra jau susitaikiusi, kad bet kuriuo momentu ją gali apspjauti, apipilti šlapimu, apmėtyti ekskrementais – užtenka pažvelgti į protokolą, kur tokie incidentai registruojami. Kalėjime įrengtos specialios vietos akims praplauti, o užpultą pareigūną iškart veža į ligoninę patikrinti. Suteršti drabužiai supakuojami ir saugomi kaip įrodymas, o kaltininkui prie bausmės gali būti pridedama pora metų.

Toms, kurios laukia mirties ar sėdi iki gyvos galvos, nėra ko prarasti, jei išlies nusivylimą ant prižiūrėtojų. Tačiau tokios moterys kaip Debra gali rinktis, jos neprivalo būti kalėjime. Tai kodėl jos čia, klausia britų dienraštis "The Times".

Mirtininkės ne tokios žiaurios

Į Mansio kalėjimą vedantis kelias nuklotas klevo lapais. Administracinį korpusą, statytą 1920 m., palaikytum kokia nors mokymo įstaiga. Tik priėjęs arčiau pamatai tvoras ir spygliuotas vielas. Viduje – 1,80 m pločio, 2,40 m aukščio, 3,60 m ilgio kameros. Viskas pritvirtinta prie sienų, net klozetas ir lova. Aštrus ir, sakytum, valdiškas kvapas dar labiau sustiprina sunkią nevilties, atgailos, įtūžio ir vienatvės atmosferą.

Mansio kalėjimas Pensilvanijoje – vienintelė pataisos įstaiga valstijoje, kur savo eilės laukia mirtininkės. Dauguma pareigūnių nežino ir dėl kokių priežasčių jų saugomos moterys pateko į kalėjimą, nes nusprendė neskaityti jų bylų, kad išliktų objektyvios ir išvengtų išankstinių nuostatų, galinčių paveikti jų santykius su kalinėmis.

Gal ir keista, tačiau mirtininkės nėra tokios žiaurios kaip tos kalinės, kurioms dar yra ko tikėtis. Jos sukalbamos, paklusnios, nes joms kalėjimas – namai visam gyvenimui, kurio trukmę nulems gubernatorius, skiriantis bausmės vykdymo dieną.

Negalima peržengti linijos

Korpuse, kuriame dirba Debra, yra keturi sparnai. "Alfos" sparnas skirtas smurtaujančioms kalinėms, "Bravo" pritaikytas toms, kurios turi psichikos sutrikimų, žaloja save, YAO skirtas jaunoms suaugusioms kalinėms iki 21 metų, o "Charlie" sparne savo nuosprendžio laukia trys moterys, nuteistos myriop.

Debra šiame pastate dirba jau šešis mėnesius. Atidirbus metus privalu laikyti psichologinį testą. Jei jį išlaikys, galės dirbti dar metus. Tačiau šiems pasibaigus ją perkels į kitą korpusą. Dveji metai – riba, turint galvoje įtampos kupiną darbą. Kalėjimo prižiūrėtojos pamaina – aštuonios valandos. Iš jų 20 minučių skirta pavalgyti, dar atimkime kelią iki valgyklos ir atgal. Visą likusį laiką jai tenka klausytis įkalintųjų riksmų, grasinimų, kad nusižudys, kai kurios draskosi ir pjaustosi rankas, prišlapina lovas...
Pradėjus dirbti ją nustebino, jog sunkiausia bausmė toli gražu nereiškia, kad ją gavusios kalinės elgesys bus blogiausias. "Charlie" sparne yra 24 kameros, dauguma jų skirtos dviem moterims. Bet mirtininkės kali po vieną. Jos gauna laiškų iš viso pasaulio, o įteikia juos prižiūrėtoja. Kartais Debrai maga paklausti, ką kalinė pažįsta Egipte ar Anglijoje, bet neklausia, tik apžiūri atvirukus ir pašto ženklus. Ir apskritai neleidžia sau peržengti linijos, kad ja nebūtų emociškai manipuliuojama.

Privilegija – ledų porcija

Fizinio kontakto su kalinėmis nėra, išskyrus procedūrą, kai prieš išeidamos pasivaikščioti jos pro langelį duryse iškiša rankas antrankiams uždėti. Į kiemą kalinės išleidžiamos po valandą kasdien, paprastai rytais, jei tik oras leidžia ir pačios nori.
Moterims mirtininkėms kartą per savaitę būna Biblijos studijų valandėlė. Tada jos išleidžiamos iš kameros (surakintomis rankomis) ir atskirame kambaryje su kunigu praleidžia nuo valandos iki dviejų. Tarp kitų privilegijų joms – ledų porcija kartą per savaitę. Dar leidžiama įsigyti prekių iš specialaus sąrašo: dušo šlepečių, juostelės rašomajai mašinėlei, baterijų.

Be to, joms leidžiama kameroje turėti televizorių. Pasak Debros, dažniausiai kalinės žiūri realybės laidas arba serialus "Dingę" ir "Kalėjimo bėgliai".

Įgyvendino vaikystės svajonę

Sunku įsivaizduoti, kad vaikystėje žmogus svajotų tapti pataisos namų pareigūnu. Tačiau Rhonda Cobb svajojo. Ilinojaus valstijoje augusi mergaitė su tėvu dažnai pravažiuodavo pro akylai saugomą kalėjimą, kur buvo laikomi sukčiautojai, mafiozai ir serijiniai žudikai. Vieną dieną suprato, kad nori ten dirbti.

Ji tapo karo policininke. Kai laukėsi kūdikio, tarnybą nutraukė, paskui persikėlė į Mansį ir kasdien skambindavo į kalėjimą pasiteirauti, ar priims ją dirbti. Dirba jau 21 metus. Pasak jos, pačioje pradžioje sunkiausias dalykas – nesileisti, kad kalinės "spaudytų tavo mygtukus". Jau vien žinoti, kad esi vieniša sūnų auginanti motina, yra didelis svertas jų rankose.

Greta viso darbo krūvio kalėjime, Rhonda dar moko kikbokso ir dirba savanore. Be to, ji, kaip puskarininkė, treniravo naujas pareigūnes. Mokė "tinkamos sąveikos" su įkalintosiomis – kaip reaguoti vienokiose ar kitokiose situacijose. Bendraudama su mirtininkėmis ar nuteistosiomis iki gyvos galvos turi būti itin akyla. Jos su prižiūrėtoja bendraus kaip patys maloniausi žmonės, o jei nebūsi apdairi, netruks tave įtikinti, kad čia pateko per klaidą. Jos nuolat bando manipuliuoti.

Sistema niekam tikusi?

Būti šalia mirties laukiančių moterų sunku. Žinai, kad jos niekad iš čia neišeis. Dar sunkiau dėl to, kad jos – moterys. Anot Rhondos, tai visai ne moteriškas solidarumas, netgi priešingai. Jei moteris ką nors nudobia, sutepama visų reputacija. Visų moterų.
Koks trečdalis įkalintųjų tikriausiai nepadarė nusikaltimų, už kuriuos nubaustos. Arba buvo priverstos gintis. Prižiūrėtoja sako, kad JAV teisinė sistema išties niekam tikusi. Daugybė nuteistųjų iki gyvos galvos buvo nubaustos septintą ar aštuntą dešimtmetį, kai sunkūs moters nusikaltimai buvo retenybė. Todėl iškart ir nuteisdavo iki gyvos galvos. Šiais laikais už tokį patį nusikaltimą duotų kokius penkerius metus.

Pati Rhonda nėra prieš mirties bausmę, bet nėra ir už ją. Sako, kad nepajėgtų žiūrėti, kaip toji bausmė vykdoma.