Skęsta vandenyje ir spūstyse

Pelkėta žemė, tuzinas pratekančių upių, bangas šiaušiančios Javos jūros pakrantė, – vargu ar gali būti blogesnė vieta sostinei. XV a. Javos saloje įkurta Sunda Kelapa, šiandien žinoma kaip Džakarta, periodiškai užliejama potvynių, kasmet nugrimzta iki 25 cm. Prognozuojama, kad iki 2050 m. jūra užlies didelę jos dalį. Tad Indonezijos vyriausybės sprendimas perkelti sostinę į palyginti mažiau gamtos stichijų draskomą regioną, į Borneo salą, – toli gražu ne tuščia užgaida.

Naujojo miesto laukia ir eismo pragaru vadinamos Džakartos gyventojai. Paskaičiuota, kad šiame milžiniškame mieste gimęs, visą gyvenimą čia nugyvenęs žmogus spūstyse praleidžia dešimt metų. Kasdien bent trys iš 30 mln. metropolio gyventojų važiuoja iš pakraščių į Džakartos centrą. Ryte – pirmyn, vakare – atgal.

Paskaičiuota, kad šiame milžiniškame mieste gimęs, visą gyvenimą čia nugyvenęs žmogus spūstyse praleidžia dešimt metų.

Automobiliuose – su gerai veikiančiais kondicionieriais ir, saugantis nuo išmetamųjų dujų, aklinai uždarytais langais – jie kasdien praleidžia kartais net ir po keturias valandas, tad klausosi muzikos, naršo internete, žiūri naujienas, valosi dantis, valgo. Būna, kažkokiai moteriai nespėjus nuvykti iki ligoninės, priima gimdymus. Visi tikisi, kad Nusantaroje – naujajai sostinei suteiktas istorinis regiono pavadinimas – bus kitaip.

Viltis ir nerimas

Perkelti sostinę į kitą vietą – vienas populiariausių prezidento Joko Widodo pažadų, kuriuos jis davė prieš 2019-ųjų rinkimus. Didžiausios pasaulyje musulmoniškos šalies vyriausybė tikisi, kad naujos sostinės atsiradimas suteiks impulsą ekonomikai ir pašalins nemažai kasdienybę sunkinančios įtampos priežasčių. Juk pusė iš 270 mln. šalies, nusidriekusios per 17 tūkst. salų, gyventojų susitelkę Javoje, o ne Borneo, nors pastaroji yra didžiausia ne tik Indonezijos, bet ir visos Azijos sala.

Pirmasis 29 mlrd. eurų vertės naujos sostinės projekto etapas bus baigtas 2024-aisiais – tuomet persikraustys dalis vyriausybės įstaigų. Naujoji sostinė turi būti baigta įkurti 2034-aisiais. 2 000 km nuo Nusantaros nutolusi Džakarta liks finansiniu šalies centru.

Didysis persikraustymas kelia nerimą vietiniams Borneo gyventojams. Su Indonezijos žiniasklaida jie dalijasi nerimu, kad gali būti iškeldinti: nors Borneo gyvena nuo senų laikų, tačiau teisiškai jų nuosavybė neužfiksuota.

Be to, būsimosios sostinės kaimynystėje esančių apylinkių gyventojai verčiasi palmių aliejaus ir kaučiuko gamyba. Indonezija – didžiausia pasaulyje palmių aliejaus gamintoja. Nepaisant grėsmės natūraliai gamtai ir orangutanams, Borneo masiškai kertami atogrąžų miškai, o teritorijos verčiamos palmių plantacijomis. Dešimtys tūkstančių vietos gyventojų, nerimaudami, kad gali netekti namų, reikalauja vyriausybės suteikti jiems naujus sklypus ir kompensuoti nuostolius.

Permainų simboliai

Laukiamas sostinės persikraustymas – ne tik Indonezijos valdžios rūpestis. Naują sostinę stato ir Egiptas. Būsimojo didmiesčio landšaftas po truputį ryškėja nelabai toli nuo Kairo: naujos sostinės statybos prasidėjo 2016-aisiais apie 50 km į rytus nuo dabartinės, dūstančios nuo gyventojų pertekliaus.

Abiejų megaprojektų projektai – tarsi iš XX a. pabaigos mokslinės fantastikos vizijų: su dangoraižiais, plastiškų formų pastatais vešlios žalumos erdvėse, vandens telkiniais. Naujosios Indonezijos sostinės planuotojai sako buvę įkvėpti atogrąžų miškų, todėl jų projekte didmiestis integruotas į natūralią ekosistemą.

Nors naujoji Egipto sostinė dar neturi pavadinimo, jau yra ambicingas planas 2036 m. joje surengti pirmąsias Afrikos žemyne olimpines žaidynes.

Iki smulkmenų suplanuoti miestai – tikrai ne šių dienų mada. Ir prieš šimtmečius miestų statytojai mėgo tvarką ir aiškias koncepcijas.

Daugybė naujų XX a. didmiesčių – pradedant Kaunu, baigiant Brazilija, Abudža Nigerijoje, Islamabadu Pakistane, – visapusiško optimizmo išraiška. Laikinąja sostine paskelbtas Kaunas pernakt (kalbant istorijos kontekste) iš Rusijos imperijos provincijos miesto turėjo tapti pagrindiniu naujos respublikos miestu. Atsirado milžiniškas visuomeninių pastatų, gyvenamųjų namų poreikis, sparčiai augančio miesto žmonėms rūpėjo vieši parkai, verslininkams – nauji gamybos kompleksai. Mintys, kad sostinė vieną dieną vėl grįš į Vilnių, nenustelbė noro padovanoti atgimusiai valstybei naują modernų didmiestį. Kauno statytojų vedliu tapo optimizmas.

Apie naują pradžią galvojo ir nuo kolonijinės valdžios išsivadavusios Azijos, Pietų Amerikos valstybės. Ne vienos jų politiniams vadovams atrodė būsią geriau sostines kurti naujoje vietoje. Ir dėl to paties optimizmo, noro atsikratyti kolonistų dvasios, ir racionaliais sumetimais. Pagrindinius miestus, kolonijų sostines, svetimšaliai kurdavo pakrantėse, uostuose: prioritetas teiktas patogumui, o ne tolygiai teritorijos raidai.

Nepriklausomų valstybių kūrėjams atrodė, kad naujas istorijos etapas turi būti paženklintas ir naujos sostinės atsiradimu, o sunkią praeitį menantys uostamiesčiai turėjo likti tik kaip svarbūs transporto mazgai. Būta ir pragmatinių sumetimų. Senieji pajūrio didmiesčiai buvo ne tik geografine, bet ir politine prasme nutolę nuo didžiulės šalies teritorijos. Atrodė, kad iš labiau į šalies gilumą perkeltos sostinės būsią lengviau administruoti chaoso apimtą šalį.

Brazilijos spąstai

Kurdami Braziliją planuotojai puoselėjo dar vieną viltį: kad atviros erdvės, gyvenamųjų namų kvartalai bus labiau pritaikyti naujosios sostinės gyventojų poreikiams.

„Gyvenome kaip darbininkai, paprastuose namuose, valgėme tose pačiose valgyklose. Tikėjome miestu, kuriame visi lygūs“, – vėliau viename interviu prisimins daugelio Brazilijos pastatų projektavęs architektas Oscaras Niemeyeris.

Brazilija kurta architektūros guru iš Šveicarijos Le Corbusier dvasia, manant, kad šiuolaikinis miestas turi gyventi pagal racionalią schemą, kad būtina atskirti darbo, gyvenimo, poilsio erdves. Atrodė, kad visos gyvenimo problemos išsprendžiamos pasitelkus technologijas.

Tačiau Brazilijos kūrėjai neatsižvelgė į vieną aplinkybę: kad šimtai tūkstančių miestą stačiusių žmonių taip pat norės likti naujojoje sostinėje. Tačiau jiems gyvenamojo ploto nebuvo numatyta, tad jie ėmė kurtis už centro ribų, taip sukurdami dramatišką kontrastą tarp turtingosios ir skurdžios Brazilijos.

Šiandien dauguma Brazilijos sostinės gyventojų gyvena daugiau nei 20 priemiesčių ir skundžiasi dėl ilgų kelionių autobusais gatvėmis, kuriose didžiulės spūstys. Tiems, kas gyvena centre, – ne ką lengviau. Sostinė buvo statyta kaip automobilių miestas, tad plačios kelių eismo juostų gatvės – nelengvas iššūkis centre atsidūrusiam miestiečiui, taip niekada ir neįgyvendinusiam vizionierių sumanymo atstumą nuo namų iki paskirties punkto įveikti tik savo transportu.

Kita vertus, net jei miesto planuotojų vizijos žlugo, miestas kaip visuma – ne. Pavyzdžiui, niekas negali pasakyti, kad Brazilijos gyventojas gyvena prasčiau nei San Paule. Kaip sako urbanistai, utopija gali žlugti, bet miestas vis tiek funkcionuoja.

Saugus, bet nepatrauklus

Pastatyti naują miestą dažnai atrodo lengviau, nei tobulinti esamą, tačiau gyvenime būna kitaip, sako vokiečių urbanistas Haraldas Bodenschatzas. Gali pastatyti tobulą miestą, tačiau be gyventojų jis bus tarsi didelė filmavimo aikštelė, laukianti naujos kino juostos kūrėjų.

Būtent taip nutiko ir Kazachstane, į kurio naujają sostinę, kol kas dar vadinamą valdžios netekusio prezidento vardu – Nursultanu, gyventojus teko vilioti pinigais, o valdininkus versti įsikurti kone prievarta. Tačiau net ir tuomet, kai naujuose kvartaluose atsiranda žmonių, sostinės dvasia gali likti senojoje vietoje. Apie tai papasakotų ne tik kazachai, bet ir australai, jaučiantys sentimentų senajai Kanberai.

Arba Mianmaro gyventojai. Valdžią užgrobusi karinė chunta sostinę perkėlė iš Jangono į už 300 km esantį Neipidą. Pompastiškas persikraustymas įvyko 2005-aisiais astrologų nustatytu laiku. Vienu metu didžiulėmis kolonomis pervažiavo vienuolika šalies ministerijų, o 2006 m. kovą tuometinis generolas Thanas Shwe priėmė tūkstantinį kareivių paradą, pademonstruodamas, kad vietovėje, kur susikerta kelių Mianmaro tautų etninės ribos, atsirado jėga, neleisianti plėstis etniniams konfliktams. Tačiau politinė valia – viena, o gyventojų norai – kas kita.

Nors Neipidas yra gerokai saugesnėje vietoje nei Iravadžio upės deltoje esanti senoji sostinė, daugiau kaip 7 000 kv. km ploto mieste šiandien gyvena kiek daugiau nei 1 mln. gyventojų. Tankumas – 164 žmonės 1 kv. km. Įspūdingas skaičius, palyginti net ne su Azijos, o su Europos didmiesčiais. Pvz., Berlyne 1 kv. m – 4 000 gyventojų. Net Naujojoje Akmenėje gyvenama kur kas tankiau – 778 žmonės 1 kv. m.

Nieko keista, kad tie nedaugelis svetimšalių, kuriems tenka laimė apsilankyti Neipide, kalba apie pribloškiančią tuštumą ir 20 eismo juostų gatves, kuriuose beveik nėra automobilių. Didžiausias ir ekonomiškai svarbiausias šalies didmiestis vis dar yra buvusi sostinė, kurioje gyvena apie 5,5 mln. gyventojų.

Geriau, bet ne idealu

Vienas kaip reta sėkmingų sostinės perkraustymo pavyzdžių – Islamabadas. 1947 m. susikūrus nepriklausomam Pakistanui, sostinė buvo Karačis. Tačiau Arabų jūros pakrantėje esantį miestą, valdžios manymu, buvo patogu pulti iš vandens. Speciali ekspertų komisija naujajai sostinei parinko šalies gilumoje, netoli Ravalpindžio miesto esančią vietovę.

Tuomečiam Pakistano prezidentui Muhammedui Ayubui Khanui užteko išminties parengti naujos sostinės planą pavesti geriausiems urbanistams. Šiuos masino ne tik honoraras, bet ir geras priedas: skirtingai nuo demokratinių šalių, valstybėse, kur tvyro diktatūra, architektai išvengia gausių apribojimų ir varginančio sprendimų priėmimo proceso.

Islamabado metropolis padalytas į aštuonias zonas: administracinę, diplomatinę, gyvenamąją, švietimo, pramonės, komercinę, kaimo ir žaliąją. Graiko Constantino Doxiadi suburta specialistų komanda priėmė daug teisingų sprendimų. Bene svarbiausias jų – nuo pat pradžių galvota apie Islamabado potencialą, miestas kurtas taip, kad augantis gyventojų skaičius netaptų našta. Islamabado gyvenamieji pastatai susideda iš kvadratinių blokų, prie kurių prireikus galima prijungti papildomų. Priklausomai nuo pajamų, planuotojai numatė skirtingų dydžių būstus.

Tiesa, žemas pajamas turinčių žmonių skaičius nebuvo pakankamai įvertintas, todėl daugelio jų būstai – neužstatytose erdvėse. Ir, žinoma, neišvengta tos pačios klaidos kaip Brazilijos atveju: vietinio viešojo transporto poreikio dilemas Islamabado miesto administracija sprendžia dar ir šiandien.