10 mln., ir ne daugiau
Opiausia Šveicarijos problema – nekontroliuojama imigracija, teigia iniciatyvos autoriai.
SVP vadovas Marcelis Dettlingas kalba apie perpildytą viešąjį transportą, spūstis, aukštas būsto kainas, elektros deficitą, apie „kultūros ir tapatybės praradimą“. „Per daug yra per daug. Turime sumažinti augimą iki tokio lygio, kuris būtų sveikas mums, mūsų šaliai, mūsų kultūrai...“ – sako jis viename interviu. M. Dettlingas akcentuoja islamo plėtrą šalyje ir įsisukusią imigracijos spiralę: įmonės į šalį atveža imigrantų, kad sušvelnintų imigracijos poveikį. Beje, būtent SVP iniciatyva 2009 m. surengtas referendume dėl minaretų draudimo – dauguma šveicarų palaikė tokią iniciatyvą.
Naujo referendumo iniciatoriai siūlo keisti šalies konstitucijos 73a straipsnį ir jame įtvirtinti nuostatą, kad nuolatinių Šveicarijos gyventojų skaičius iki 2050 m. negali viršyti 10 mln. žmonių. Kalbama apie visus Šveicarijos piliečius, kurių pagrindinė gyvenamoji vieta yra Šveicarijoje, visus leidimą bent metams gyventi čia turinčius ar ne trumpiau kaip metus čia gyvenančius užsienio piliečius.
Jei nuolatinių Šveicarijos gyventojų skaičius iki 2050 m. viršytų 9,5 mln. žmonių, laikinai priimti asmenys negautų nei leidimo gyventi, nei Šveicarijos pilietybės, nei jokios kitokios teisės pasilikti. Be to, Federalinė taryba iš naujo derėtųsi dėl tarptautinių susitarimų, skatinančių gyventojų augimą. Tokie susitarimai turi būti nutraukti kuo greičiau, tarp jų ir 1999 m. birželio 21 d. sutartis tarp Šveicarijos ir Europos Bendrijos bei jos valstybių narių dėl asmenų judėjimo laisvės.
Nuo 2050 m. kasmet Federalinė taryba, atsižvelgdama į gimstamumą, galėtų koreguoti ribinę vertę. Kodėl dabar pasirinkta būtent 10 mln. riba, neaišku.
Skaičius nesustabdo amžėjimo
Šveicarijoje šiandien gyvena daugiau žmonių nei bet kada anksčiau. 1995 m. šalyje gyveno apie 7,1 mln. žmonių, dabar – apie 9,1 mln. Gyventojų skaičius toliau auga, nes stipri ekonomika ir toliau pritraukia vis daugiau darbo jėgos.
Nuo 1984 m. Šveicarijos gyventojų raidos scenarijus skelbianti Federalinė statistikos tarnyba pernai balandį paviešino tris pagrindinius 2025–2055 m. demografinės raidos scenarijus.
Pagal referencinį scenarijų, t. y. išliekant dabartinėms tendencijoms, iki 2055 m. Šveicarijoje būtų apie 10,5 mln. nuolatinių gyventojų. Beje, būtent pagal referencinį scenarijų šalyje strateguojama infrastruktūros objektų plėtra, statybos bendrovės planuoja, kiek ir kokio būsto reikia statyti. Vadinamasis aukštasis scenarijus rodo dar spartesnį augimą, todėl 2055 m. gyventojų skaičius siektų 11,7 mln. Žemasis scenarijus numato lėtesnį augimą, po kurio vyktų nedidelis mažėjimas, o 2055 m. gyventojų skaičius sudarytų 9,3 mln.
Tačiau demografai, ekonomistai pabrėžia ne tiek gyventojų skaičiaus, kiek visuomenės struktūros kismą. 2025 m. pabaigoje pensinio amžiaus žmonių skaičius pirmą kartą buvo didesnis nei 20-mečių ir jaunesnių. Nors skirtumas – tik 10 tūkst., tendencija aiški: Šveicarijos gyventojų amžiaus struktūra artimiausiais dešimtmečiais iš esmės keisis, nes, pastaraisiais dešimtmečiais sumažėjus gimstamumui, kartos nespėja atsinaujinti.
Pagal referencinį scenarijų 20–64 metų žmonių skaičius augs lėčiau nei 65 metų ir vyresnių žmonių: pirmųjų dalis bendroje populiacijoje sumažės nuo 60,7 proc. (2023 m.) iki 56,7 proc. (2055 m.); vyresnių dalis per tą patį laikotarpį išaugs nuo 19,3 iki 25,5 proc.
Debatų istorija
Baimė dėl žmonių pertekliaus – neatsiejama progreso palydovė. Industrializacija, gerėjanti mityba, medicina, higiena ir dėl to mažėjantis kūdikių mirtingumas, ilgėjanti gyvenimo trukmė gausino Europos gyventojų gretas. Kad tai problema, pirmą kartą suformulavo britų ekonomistas Thomas Malthusas 1798 m. „Esė apie gyventojų dėsnį“. Tuo metu pasaulyje gyveno apie 1 mlrd. žmonių.
T. Malthusas teigė, kad gyventojų skaičius auga geometrine progresija, o maisto pasiūla – aritmetine, todėl žmonijai gresia badas. Šis esė sukėlė iki šiol nesiliaujančius debatus, nors badas ir neatėjo, o Europos gyventojų skaičių reguliuoja migracija – vien tik į Ameriką nuo 1850 m. iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios išvyko 40 mln. žmonių.
XX a. viduryje vėl pradėta kalbėti apie gimstamumo problematiką. Iki tol niekada ir niekada vėliau pasaulio gyventojų skaičius neaugo taip sparčiai kaip XX a. 6-ąjį ir 7-ąjį dešimtmečiais. Neseniai miręs JAV biologas Paulis Ehrlichas 1968 m. pasirodžiusioje knygoje „Gyventojų bomba“ prognozavo, kad XX a. 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiais pasaulyje šimtai milijonų mirs iš bado. Prognozės prašovė pro šalį: P. Ehrlichas neatsižvelgė į technologinę revoliuciją žemės ūkyje, dėl trąšų ir pesticidų išaugsiančius derlius.
Plotu nedidelėje Šveicarijoje gyventojų skaičiaus augimas ir anksčiau vertintas nevienareikšmiškai. 1912 m. skaičiuota, kad šveicarai nuo 1970 m. savo šalyje taps mažuma. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai Šveicarijoje jau gyveno kiek daugiau nei 4 mln., profesinės sąjungos reikalavo apriboti užsienio darbo jėgos srautą, įsileisti ne daugiau kaip 335 tūkst.
1961 m. kaip atsakas į migraciją (ypač – iš Italijos), kilo Nacionalinis judėjimas prieš tautos ir tėvynės susvetimėjimą, kritiką prieš svetimšalių imigraciją pavertęs politinės kovos tema. Jau 1970 m. radosi iniciatyva, reikalaujanti sumažinti užsienio gyventojų skaičių nuo tuomet buvusių 17 proc. iki 10 proc., o federalinės valdžios užsakymu atlikta prognozė parodė, kad 10 mln. riba šalyje bus pasiekta dar 2000 m.
1973 m. kilusi naftos krizė sustabdė ne tik ūkio augimą, bet ir darbo imigrantų srautus. Kelerius XX a. paskutinio dešimtmečio metus iš šalies apskritai daugiau žmonių išvyko, negu atsikraustė.
Prognozių spąstai
Baimės dėl gyventojų pertekliaus keliamų problemų niekur nedingo. 2000 m. Federalinė statistikos tarnyba prognozavo, kad 2028 m. šalyje gyvens rekordiškai daug – 7,4 mln. žmonių. Prognozės išsipildė anksčiau – 2004 m.: statistikai neįvertino susitarimo dėl laisvo asmenų judėjimo su ES poveikio. Be to, tarp 2018 m. ir 2020 m. kasmet atvykdavo apie 40 tūkst. – perpus mažiau nei pabėgėlių iš Ukrainos srautas 2023 m.
Naujausiai diskusijai suteiktas ir šiandien populiarus tvarumo aspektas: visas iniciatyvos pavadinimas – „Ne 10 mln. Šveicarijai! Tvarumo iniciatyva“ – apeliuoja ir į „žaliai“ mąstančius piliečius. Tarsi referendumo iniciatoriai klaustų: kiek žmonių gali pakęsti aplinka – ir kokių?
Kita vertus, demografai apskritai abejoja tolesniu žmonijos gausėjimu. Demografas Henrikas Budligeris apskritai mano, kad 10 mln. riba Šveicarijoje niekada nebus pasiekta – realesniu jis laiko vadinamąjį žemąjį raidos scenarijų.
„Didžioji dalis mūsų imigrantų atvyksta iš Europos. Tačiau Europos gyventojų skaičius jau mažėja: darbingo, t. y. 20–64 metų, amžiaus žmonių skaičius mažėja daugiau nei dešimtmetį. Daug kur darbo jėgos trūksta ir trūks labiau nei Šveicarijoje. Vadinasi, Europos šalys darys viską, ką gali, kad išlaikytų ar net susigrąžintų savo darbo jėgą, – sakė jis „Tagesanzeiger“. – Netrukus turėsime konkuruoti dėl imigrantų.“ Nors atlyginimas Šveicarijoje ir didesnis nei kitur Europoje, pragyvenimas – gerokai brangesnis, vaikų priežiūros sąlygos – nepatrauklios, o nuosavą būstą įsigyti gali nedaugelis.
Pagal statistikos departamento referencinį scenarijų, tarp 2023 m. ir 2030 m. darbingo amžiaus gyventojų skaičius sumažės dešimtyje iš 26 Šveicarijos kantonų, išaugs tik septyniuose.
Mažėjant darbingo amžiaus gyventojų, mažėja ir vartojimas, įmonių pajamos ir akcijų kaina, mažėja nekilnojamojo turto paklausa, jis pinga, valstybė surenka mažiau mokesčių, nors senstančiai visuomenei išlaikyti reikia daugiau pinigų, primena H. Budligeris. „Žinoma, yra ir privalumų: sumažėja perpildymo sukelta įtampa, spaudimas gamtai“, – sakė demografas.
„Mano biuro kolega visada sako, kad Šveicarijoje egzistuoja jaučiamas būsto trūkumas: visos šalies mastu daugėja laisvų penkių ir šešių kambarių butų, nes mažėja gausių šeimų. Tačiau ir keturių kambarių butų segmente jau dvylikoje kantonų daugėja laisvo būsto. Vis dėlto skirtumai tarp kantonų yra dideli. Beje, jau turime ir pirmą miestą, kuris mažėja – Lugano. Ir jis nebus paskutinis“, – konstatuoja ekspertas.
Baiminasi dėl padarinių
Referendumas birželį – jau trečiasis, radikaliausias, SVP bandymas apriboti imigraciją ir laisvą asmenų judėjimą. Apžvalgininkai pastebi: jei šįkart šveicarai parems SVP iniciatyvą, šalyje tikrai staiga viskas neapsivers aukštyn kojomis. Iškart nebūtų kvestionuojama prieglobsčio teisė ar asmenų judėjimo laisvės susitarimas su ES. Tačiau netrukus tektų peržiūrėti ir, pvz., Šengeno ir Dublino susitarimus, sutartis dėl policijos bendradarbiavimo, o tai itin apsunkintų kriminalistų darbą.
Pasitraukimas iš laisvo judėjimo režimo būtų sudėtingesnis, nei atrodo. Teisininkų teigimu, vien tik susitarimą nutraukti nepakaktų, reikėtų pakeisti kelis federalinius įstatymus. Dėl jų vėl gali būti surengtas referendumas.
Didžiausios permainos prasidėtų tikrai anksčiau nei 2050 m. SVP reikalauja imtis pirmųjų priemonių jau pasiekus 9,5 mln. gyventojų. Pagal statistikos scenarijų tai gali įvykti per penkerius metus.
Debatų dalyviai nuogąstauja, kad dėl konstitucijoje įrašomo gyventojų skaičiaus Šveicarija supanašėtų su Kinija, kuri su savo vieno vaiko šeimos politika galiausiai atsidūrė demografinėje duobėje. Tačiau daugybės ūkio šakų atstovai pateikia ir labai pragmatiškų argumentų.
Idėjos kritikai su siaubu kalba apie išaugsiančią biurokratiją ir užkulisinius lobistų žaidimus. Kiek slaugytojų iš užsienio galės samdyti senelių namai Liucernos kantone? Kiek specialistų – Bazelio farmacijos pramonė? Kas nutiks, jei atvyks daug pabėgėlių? Ar užsienyje gyvenantys šveicarai turės išskirtinę teisę grįžti? Visi šie klausimai atskleidžia galimą problemos mastą.
Kantonai turi ir kitų rūpesčių: jų požiūriu, SVP iniciatyva kėsinasi į federalizmo pamatus. Argau vyriausybės narys Markusas Diethas su žiniasklaida dalijosi nerimu: ateityje federalinė vyriausybė iš Berno spręstų dėl atskirų regionų plėtros. Jis prognozuoja problemas, ypač struktūriškai silpnų regionų, kuriems jau dabar stinga darbo jėgos, be kita ko, ir senstančių gyventojų priežiūros sistemoje.
Net Tičino kantone, kur nuolat skųstasi dėl dirbti atvykstančių kaimynų italų, politikai pradėjo nerimauti: Italija keisdama mokesčių sistemą vis agresyviau stengiasi išlaikyti savo darbo jėgą, kurios šiapus sienos ėmė stigti.
Nustačius apribojimus, mažos įmonės nebepajėgtų plėstis – skirtingai nei didelės kompanijos, jos neturi pajėgumų steigti gamybos filialus užsienyje. Žemės ūkio bendrovės nebepajėgtų gaminti tiek, kiek dabar, – išaugtų maisto prekių importas Mažesnės, kaimiškųjų vietovių sveikatos priežiūros, socialinės rūpybos įstaigos beviltiškai pralaimėtų kovą dėl darbuotojų kvotų su miestuose esančiais dideliais senjorų namais ar ligoninėmis. Tai verstų didinti sveikatos draudimo įmokas.
Tačiau referendume balsuos ne tik politikai. „Tiesa, kai klausiama, kas rūpinsis visais senais žmonėmis ir finansuos mūsų socialinės gerovės sistemą, jei neįleisime jokių naujų žmonių. Tačiau šiems naujokams vieną dieną taip pat reikės priežiūros, jie taip pat gaus senatvės ir našlių draudimą, o tada mums reikės dar daugiau žmonių, kurie jais rūpintųsi, užtikrintų jų išmokas ir t. t. Mes tiesiog atidedame problemą kitai kartai, kad vėl susidurtume su ta pačia problema, tik su didesniu gyventojų skaičiumi“, – sako Rolandu Strittu prisistatęs šveicaras. Jo argumentai nėra neracionalūs.
Tad šveicarų, referendumuose ne kartą atmetusių populistinius trumparegiškus pasiūlymus, laukia išties sudėtingas sprendimas.
(be temos)
(be temos)
(be temos)