Provokuojanti naujiena

Prieš dešimtį dienų pasirodžiusios pirmosios žinios, kad Rusijos liberaldemokratų partijos (RLDP) patriarchas 75-erių V.Žirinovskis atsidūrė ligoninėje, nebuvo labai viltingos. Rusijos žiniasklaida citavo šaltinius iš medikų bendruomenės: pažeista 50–75 proc. plaučių, pacientas prijungtas prie dirbtinių plaučių ventiliavimo aparato, jo negali lankyti niekas, net padėjėjai.

V.Žirinovskio partijos kolegos iš pradžių nuo komentarų susilaikė, tačiau jau šios savaitės pradžioje pranešė, esą lyderis vis dar ligoninėje, toliau vadovauja RLDP, o žurnalistai, kurie skelbia negatyvias žinias apie jo sveikatą, neteks galimybės bendradarbiauti su RLDP.

Atrodo, kad V. Žirinovskio lūpomis Rusijos valdžia visada paskelbdavo politiškai nekorektiškas, radikalias ar nepopuliarias idėjas.

Kaip ir būdinga autokratiniams dariniams, RLDP ignoruoja faktą, kad net įtakingiausias lyderis yra mirtingas, tačiau partijos bandymai tokias kalbas nutildyti ir viešojoje erdvėje nebuvo sėkmingi. Nelaukiant, kol V.Žirinovskis – paties žodžiais, aštuoniskart vakcinavęsis nuo koronaviruso – įveiks COVID-19, ekspertų bendruomenėje kilo diskusijų apie ne tik jo, bet ir jo partijos ateitį. V.Žirinovskis yra ne tik RLDP veidas, ilgametis vadovas, bet ir asmuo, kurio vardu registruotas partijos turtas. Dar svarbiau tai, kad RLDP, kuri be V.Žirinovskio neįsivaizduojama, yra viena iš trijų Rusijos politinės sistemos kolonų, o jis pats vadinamas Vladimiro Putino dvasiniu tėvu.

Su ar be KGB?

Kalbant apie V.Žirinovskį, svarbu prisiminti aplinkybes, kuriomis jis apskritai atsirado Rusijos politikoje.

Pagal pirmąją specialybę V.Žirinovskis – turkų kalbos vertėjas. Rusijos žiniasklaida yra skelbusi, kad dar jaunystėje jis buvo užverbuotas KGB, dėl to net buvęs išsiųstas iš Turkijos, kurioje atliko vertėjo praktiką.

Oficialių duomenų apie politiko ryšius su šia ar kitomis specialiosiomis tarnybomis nėra, tačiau apie galimas sąsajas byloja tai, kad V.Žirinovskis, baigęs Marksizmo-leninizmo universitete tarptautinių santykių studijas, vėliau Maskvos valstybiniame universitete studijavęs teisę, sovietmečiu dirbo vienoje neskaidriausių, labiausiai ideologizuotų struktūrų, turėjusių skleisti užsienyje Maskvai palankius naratyvus ir dezinformaciją: SSRS Taikos gynimo komitete, kuravo Vakarų Europos regioną. Be to, jis yra dirbęs juridinėje kontoroje, kuri užsiėmė SSRS piliečių paveldėto užsienyje esančio turto klausimais, kitose valdžios institucijose, įprastai siejamose su slaptosiomis struktūromis.

Persitvarkymo įkarštyje V.Žirinovskis trumpam šmėžtelėjo disidentės Valerijos Novadvorskajos vadovaujamoje pirmoje opozicinėje partijoje, Demokratinėje sąjungoje. Tačiau jau 1991 m. jis įkūrė savą politinį darinį, RLDP.

Su tikrąja liberalizmo ideologija RLDP sieja tik pavadinimas. Jos programa visada priminė populistinių, neretai prieštaringų šūkių kratinį: nuo pažadų didinti socialines išmokas, oponavimo Komunistų partijai iki SSRS atkūrimo.

Valdžios ramstis

Nuo 1993-iųjų, kai V.Žirinovskio partija laimėjo 23 proc. Valstybės Dūmos mandatų, ji yra neatsiejama Rusijos politikos dalis. Kartu su pagrindine valdžiai oponuojančia Komunistų partija RLDP atstovai dalyvavo visų kadencijų Valstybės Dūmos veikloje. V.Žirinovskio pavardė nuolat šmėžuoja tai gubernatoriaus, tai prezidento rinkimuose (dalyvavo rekordinį kartų skaičių – net šešiskart). Su RLDP V.Žirinovskis elgiasi tarsi su savu ramiu uostu, kuriame gali prisišvartuoti, kai rinkimuose susiklosto ne tokia palanki situacija. Per jį į plačiuosius politikos vandenis išplaukė ir vienintelis santuokinis iš trijų jo vaikų – sūnus Igoris Lebedevas.

Kitos Rusijos partijos, net sisteminės opozicijos dariniai Komunistų partija ar "Jabloko" per pastaruosius dešimtmečius keitėsi ir vertė valdančiąją "Vieningąją Rusiją" bent demonstruoti politinę kovą. Tačiau RLDP neevoliucionavo jokia kryptimi. Nors neturi aiškios politinės programos, ideologijos, ji gyvuoja nuo pat Boriso Jelcino laikų ir liko nepaliesta net ir tuomet, kai V.Putino režimas atsikratė kitais nepatogiais politiniais dariniais. Tai suponuoja mintį apie RLDP kaip dirbtinai palaikomą, veikiau ne politinį, bet valdžiai svarbų administracinį darinį.

V.Žirinovskio partija Rusijoje atliko ir atlieka unikalų vaidmenį: sugeria protestuoti linkusios mažiausiai išsilavinusios visuomenės dalies nuotaikas, neleidžia susiformuoti stipriai konservatyviai, patriotiškai nusiteikusiai stovyklai. RLDP dėka valdžia galėjo užsitikrinti, kad tie 7–10 proc. už V.Žirinovskio kompaniją balsuojančių gyventojų neieškos tikrų politikų, kurie rimtai atsakytų į sudėtingus klausimus. RLDP problemas aiškino banaliai, o per rinkimus buvo ta, už kurią balsuodavo nepatenkinti ir valdančiąja, ir jai oponuojančiomis partijomis.

Nepriklausomas politologas Aleksandras Kynevas geriausius RLDP rezultatus sieja su pačiomis nuobodžiausiomis rinkimų kampanijomis. V.Žirinovskiui sulėtinus tempą, sumažinus tiesioginių neva neplanuotų susitikimų su rinkėjais skaičių, jo partijos populiarumas ėmė slopti.

V.Žirinovskis mėgsta kritikuoti vyriausybę, kartais Valstybės Dūmoje net priešinasi "Vieningosios Rusijos" pasiūlymams, tačiau likusių RLDP parlamentarų balsais visada papildo valdžios kraitį.

Necenzūruota leksika

Kitų Rusijos politikų, daugiau ar mažiau ginančių kokią nors ideologiją, turinčių savas politikos, ekonomikos vizijas ar tiesiog atliekančių partinio kordebaleto vaidmenį, fone V.Žirinovskis visada atrodė tarsi atėjęs iš politinės satyros vakarėlio.

Tai, ką jis kalbėjo, pvz., 1993 m., negalėjo būti vertinama rimtai, nes neatitiko tuometės politinės kultūros, leksikos rėmų, disonavo su politinio korektiškumo nuostatomis.

V.Žirinovskis pirmasis Rusijos federalinio lygio politinėje scenoje pasirodė purvinais batais: įkandin jo radosi daugiau savicenzūros nepaisiusių politikų. Jo bravūriškos frazės nuskambėjo anksčiau, nei aukščiausio lygio Rusijos politikai ėmė vartoti gatvės leksiką, juolab – cituoti nekrofiliškas dažnutes.

"Mano mama – rusė, o tėvas – juristas". "Apie kokią demokratiją kalbate, jei 65 proc. Rusijos teritorijos – amžinas įšalas". "Diktatūra – tai užkietėję viduriai, demokratija – laisvi viduriai. Rinkitės, kas jums labiau patinka." "Nereikia mokyti vaikų anglų kalbos – tegu geriau mokosi elgtis su Kalašnikovo automatu. Tuomet greitai visas pasaulis kalbės rusiškai." "Nuo ko karvės išprotėja? Nuo britų demokratijos." "Jei "McDonalds" – gera užeiga, kodėl tuomet mūsų žmonės miršta sulaukę 57-erių?" Tokie ir panašūs pareiškimai, o ne kokie nors realūs darbai ar racionalūs pasiūlymai tapo V.Žirinovskio vizite kortele.

Kalbėjimas pakeltu tonu, nevaldomos emocijos, galinčios išsilieti ir agresija prieš žurnalistus ar gatvėje sutiktus atsitiktinius užsienio piliečius, apelsinų sulčių šliūkštelėjimu tiesioginiame eteryje į oponento veidą (incidentas su Borisu Nemcovu), peštynėmis parlamente su plaukų tampymu, stiklinių svaidymu, laistymusi vandeniu, – V.Žirinovskio komunikavimo būdas visada buvo svarbiau už turinį.

Už akivaizdžius parlamentinės veiklos taisyklių pažeidimus, šovinistinius, antisemitinius pasisakymus niekada nebaustą politikos komediantą publicistas Jegoras Prosvirninas yra pavadinęs puikiu aktoriumi, neturinčiu nieko bendra su politika, galinčiu per minutę ramiu veidu pasakyti visiškai priešingus dalykus.

Rengė dirvą

Kad ir kokios radikalios Rusijos kontekste būtų V.Žirinovskio iniciatyvos (pvz., atšaukti moratoriumą mirties bausmei, o klaidingai šį verdiktą skirusius teisėjus pačius be teismo bausti mirties bausme; leisti asmenims namuose laikyti šaunamuosius ginklus; įteisinti daugpatystę, vienos lyties santuokas; deportuoti visus ekonominius imigrantus; dėl terorizmo rizikos reguliuoti Šiaurės Kaukazo tautų gimstamumą ir pan.), kai kurios jų vėliau buvo įgyvendintos. Pvz., šalies suskirstymas į federalines apygardas.

Atrodo, kad V.Žirinovskio lūpomis Rusijos valdžia visada paskelbdavo politiškai nekorektiškas, radikalias ar nepopuliarias idėjas.

Buvęs JAV gynybos sekretorius Williamas Perry savo atsiminimuose V.Žirinovskį pavadino vienu nedaugelio politikų, pasiruošusių pasakyti bet ką, kas tik tinka konkrečią akimirką. Deja, dabar V.Žirinovskio imperinio nacionalizmo idėjas, kalbas apie SSRS atkūrimą, siekį plautis batus Indijos vandenyno bangose, grasinimus Baltijos šalims ar dar 2010 m. paskleistą mintį, kad Ukrainą ir Baltarusiją reikia prijungti prie Rusijos kaip atskiras federacines apygardas, vargiai pavadintume tuščiais plepalais. Veikiau ekspansinės politikos, kurią šiandien bando įgyvendinti Kremlius, prologu.