Sirijos prezidentas šios tezės pagrįstumu privertė suabejoti iš esmės. Jo veiksmai gali būti vertinami kaip nusikaltimai žmogiškumui, žurnalo „The National Interest“ puslapiuose rašo Naujojo Amerikos saugumo centro darbuotojas Robertas D. Kaplanas.

Per pusę dešimtmečio besitęsiantį pilietinį karą, kurį įžiebė ir palaiko Basharo al-Assado režimas, žuvo šimtai tūkstančių žmonių, jau nekalbant apie milijonus pabėgėlių ir regione įsigalėjusį chaosą. Tačiau tenka pripažinti nenumaldomą faktą: tai nebūtinai reiškia, kad, B. al-Assadui netekus valdžios, padėtis šalyje pagerėtų, bent jau šiame etape.

Nėra pagrindo manyti, kad padėtis negali dar pablogėti. B. al-Assado pasitraukimas iš valdžios greičiausiai neatneštų taikos. Jam praradus valdžią, sukilėliai nesudėtų ginklų – jie būtų dar labiau motyvuoti kovoti už kiekvieną žemės lopinėlį. Tikėtina, kad tokiomis aplinkybėmis Damaskas taptų dar vienu humanitariniu pragaru, kokiu jau tapo Alepas.

Vadovautis nuostata, kad netolimoje ateityje galima pasiekti susitarimą, pagal kurį B. al-Assadas pasitrauktų į tremtį, reiškia visiškai nesuprasti jo diktatoriško valdymo prigimties, rašo saugumo ekspertas. B. al-Assadas įsivėlė į kruviną konfliktą, per kurį jau žuvo šimtai tūkstančių žmonių, tikrai ne tam, kad savo noru atsisakytų valdžios. Jis negali pasiduoti. Jis yra spąstuose. Be to, jį turbūt supa žmonės, kurių pačių gyvybė priklauso nuo jo buvimo valdžioje.

Diktatoriai paprastai netenka valdžios, kai dėl ligos ar amžiaus praranda valią valdyti. Tiek Irano šachas, tiek Rumunijos diktatorius Nicolae Ceausescu buvo nuversti tada, kai jų fizinė būklė ėmė prastėti. Prieš valdymo pabaigą iš jų buvo likę tik šešėliai to, kuo jie buvo vos prieš kelerius metus. Egipto vadovas Hosni Mubarakas buvo įkopęs į aštuntąją dešimtį, kai jį psichologiškai palaužė netikėta vaikaičio mirtis likus dvejiems metams iki Arabų pavasario pradžios.

Palyginti su H. Mubaraku, B. al-Assadas yra penkiasdešimt vienerių jaunuolis, kurį greičiausiai užlieja energijos antplūdis suvokus, kad jis jau daug metų valdžioje, nors visame pasaulyje seniai prognozuojama, kad jo režimas netrukus žlugs. Tikėtina, kad Rusijos parama tik sustiprino jo ryžtą. Dabar jis greičiausiai galvoja, kad jo tėvas, kuris pats nužudė dešimtis tūkstančių civilių, kad liktų valdžioje, didžiuotųsi juo.

Kaip rodo Assado vyresniojo valdymas, arabų pasaulio tragedija yra ne demokratijos, o apšviestojo autoritarizmo stoka. Jiems reikia ne savojo Vaclavo Havelo, o tokio vadovo kaip Omano sultonas Qaboosas bin Saidas Al Saidas – absoliutaus diktatoriaus, kuris valdo azijietiškai, tačiau remiasi liberaliais principais. Sirija turėjo galimybę sukurti liberalią santvarką, kai dar egzistavo aiški politinė sistema, be kurios laisvės užtikrinti neįmanoma.

B. al-Assadas praliejo per daug kraujo, kad galėtų atiduoti valdžią spaudžiamas tarptautinės bendrijos. Palyginti su Jungtinėmis Valstijomis, Rusija ir Iranas turi daugiau interesų Sirijos konflikte ir geriau žino Damasko režimo vidaus politikos užkulisius, todėl dės visas pastangas, kad B. al-Assadas liktų valdžioje. Rusija nerizikuoja atsidurti aklavietėje, kaip kad nutiko amerikiečiams Irake, nes Maskva nevykdo antžeminės operacijos, siekdama nuversti vieną režimą ir į valdžią atvesti kitą. Jie kariauja iš oro vien tam, kad išsaugotų status quo. Tiesą sakant, ši tvarka, kurią padeda palaikyti B. al-Assado režimas ir įvairios su juo susijusios grupuotės, dar gali būti sėkmingai panaudota kovai su „Islamo valstybe“. Bet sunaikinti „Islamo valstybę“ galima tik užtikrinus geresnį administravimą. Kitaip tariant, būtina ne tik užimti Raką ir Mosulą, bet ir sukurti naują nuosaikesnę administraciją šiuose miestuose. Tai padaryti bus itin sunku, mano komentaro autorius. O bent jau be elementarių darbinių santykių su Rusija ir Iranu tai bus beveik neįmanoma.

JAV nesugebės nulemti konflikto Sirijoje baigties, tvirtina R. D. Kaplanas. Žinoma, siekdamos gerinti savo reputaciją, didinti įtaką regione ir užsitikrinti ilgalaikius interesus, Jungtinės Valstijos gali apginkluoti priimtinas konflikte dalyvaujančias grupes ir joms patarinėti. Jungtinės Valstijos gali siekti užbaigti jos remiamų kurdų grupuočių ir arabų sukilėlių konfliktą. Sirijoje Vašingtonas galėtų glaudžiau bendradarbiauti ir su Maskva, jei sugebėtų užsitikrinti Kremliaus nuolaidų Ukrainoje. Be to, nemažai pasiekta kovojant su grupuote „Islamo valstybė“. Akivaizdu, kad padėtis nėra beviltiška, jei Vašingtonas nekels reikalavimo, kad būtų siekiama morališkai nepriekaištingų rezultatų.

Saugumo ekspertas R. D. Kaplanas pabrėžia, kad B. al-Assadas yra valstybinis nusikaltėlis. Jis yra morališkai atgrasus. Tačiau lyginant, pavyzdžiui, Sirijos ir Jugoslavijos konfliktus, tarp jų esama esminių skirtumų. Humanitarinė intervencija Jugoslavijoje tapo įmanoma, be kita ko, dėl vienos konkrečios geopolitinės aplinkybės, kuri nebeegzistuoja Sirijoje.

XX a. dešimtasis dešimtmetis buvo metas, kai Rusijos įtaka Balkanuose buvo sumenkusi dėl to, kad pačioje Rusijoje po komunizmo žlugimo kilo suirutė. Tad Jungtinės Valstijos turėjo neįprastą galimybę veikti iš esmės nesulaukdamos jokio atsako. Tos galimybės nebeliko į valdžią Rusijoje atėjus Vladimirui Putinui. Jugoslavijoje Vašingtonas nesusidūrė su jokiomis didelėmis konkuruojančiomis regioninėmis jėgomis, išskyrus keletą etninių ir religinių grupuočių, kovojančių pilietiniame kare, be to, nė viena iš jų nebuvo tarptautinė teroristų grupuotė.

Sirijoje Jungtinėms Valstijoms tenka atsižvelgti ne tik į Rusijos, bet ir į Turkijos, Irano ir Saudo Arabijos interesus. Sirijoje kovoja ne kelios grupuotės – jų yra dešimtys. Stabilizuoti padėtį Sirijoje po B. al-Assado pasitraukimo be plataus masto taikdarių misijos gali būti tiesiog neįmanoma.