Ar Maskvos ir Vašingtono susitarimas dėl paliaubų Sirijoje įkvėps naują gyvybę mūšiams su "Islamo valstybe" (IS) bei kitomis teroristinėmis organizacijomis? Galbūt, nors vargu ar šios paliaubos leis užbaigti penkerius metus trunkančias skerdynes.

Pragmatiškas susitarimas?

Anot konfliktų teoretikų, kiekviename konflikte paprastai būna trijų rūšių prievarta: struktūrinė, kultūrinė ir tiesioginė.

Struktūrinė – įvairiomis formomis pasireiškianti diskriminacija, kai vienos grupės neleidžia kitoms naudotis tokiomis pat galimybėmis; kultūrinė – skirtumų ir neapykantos tarp skirtingų religinių, ideologinių ar etninių grupių skatinimas; galiausiai tiesioginė – fizinės jėgos (arba psichologinio smurto) vartojimas.

Smurto nutraukimas – tai pirmas žingsnis į taiką, tiksliau sakant, taikos kūrimą. Kita vertus, tam, kad konfliktas neatsinaujintų, reikia ne tik įtvirtinti kovojančių pusių paliaubas, bet ir garantuoti struktūrinės bei kultūrinės prievartos elementų eliminavimą.

Vis dėlto, tai – labai ilgalaikiai uždaviniai, tačiau bent jau kol kas Sirijoje, regis, gali būti pasiektas tik trumpalaikis sprendimas.

Tai, ką matome, yra bandymas sustabdyti tiesioginę prievartą tarp režimo bei opozicijos – dėl to dabar susitarė Jungtinės Valstijos ir pernai į konfliktą Sirijoje įsitraukusi Rusija.

Tai gana logiškas susitarimas tarp Vašingtono, kuris turi didelę įtaką įvairioms sukilėlių grupuotėms, kovojančioms su Basharo al Assado režimu, ir kurias amerikiečiai anksčiau rėmė ginkluote bei finansiškai, bei Rusijos, kuri realiai garantuoja B.al Assado vyriausybės išlikimą. Daugelis vieningai sutaria, kad jeigu ne Rusijos įsitraukimas pernai, Damasko režimas jau galėjo būti žlugęs. Kas būtų nutikę po to – tai jau kitas klausimas.

Vis dėlto ir Maskva, ir Vašingtonas dabar puikiai supranta, kad režimo ir opozicijos tarpusavio vaidai nieko neduoda – priešingai, tai trukdo efektyviai kovoti su IS bei kitomis radikaliomis organizacijomis, veikiančiomis Sirijoje.

Atokvėpis kovose su vadinamąja nuosaikiąja Sirijos opozicija leis Damasko pajėgoms, palaikomoms bent jau Rusijos naikintuvų, judėti faktinės IS sostinės Rakos kryptimi.

Įžvelgė trintį

Tiesa, neseniai radosi spėlionių, esą tarp Maskvos ir Damasko jau randasi reikšmingų nuomonių skirtumų – tokią prielaidą iškėlė kai kurie Vakarų ekspertai bei apžvalgininkai, remdamiesi Rusijos ambasadoriaus Jungtinėse Tautose Vitalijaus Čiurkino leidiniui "Kommersant" išsakytu komentaru – jame įtakingas Rusijos diplomatas pastebėjo, kad Sirijos valdžia gali sulaukti skaudžių padarinių, jeigu nesilaikys taikos proceso.

"Rusija labai rimtai prisidėjo prie šios krizės (sprendimo), ir politiškai, ir diplomatiškai, o dabar ir karinėmis priemonėmis, – aiškino V.Čiurkinas. – Todėl, žinoma, norėtųsi, kad Basharas al Assadas taip pat į tai atsilieptų."

Diplomatas sureagavo į B.al Assado prieš tai išsakytą mintį, esą šis netrukus "atsikovos visą Sirijos teritoriją".

Vis dėlto Maskva leido Damaskui suprasti, kad prioritetas šiuo metu – derybos dėl taikos, o ne atsikovoti pozicijas. "Jeigu Sirijos vadovai laikysis Rusijos lyderiavimo sureguliuojant šią krizę, tuomet ji turi šansą iš jos išeiti oriai. O jeigu jie kažkaip nuklystų nuo šio kelio, gali susidaryti labai pavojinga situacija, taip pat ir jiems patiems", – dėstė labai artimas Kremliui Rusijos pasiuntinys JT, tiesa, pridurdamas, kad tai – asmeninė jo nuomonė.

Netrukus iš Damasko į Maskvą atskriejo žinia, kad B.al Assadas visiškai palaiko Rusijos ir JAV taikos iniciatyvą. B.al Assadas darys viską, kad planas būtų 100 proc. įvykdytas.

Tiesa, Damaskas pakartojo Maskvos ir Vašingtono susitarimo nuostatą, kad prieš pagrindines džihadistų grupuotes – "Islamo valstybę" (IS) ir "Al-Nusra Front", siejamą su "Al-Qaeda" – toliau vyks kariniai veiksmai, o smurtas liausis tik tarp vyriausybinių pajėgų ir sukilėlių grupių.

Planas B?

Pasigirdo kalbų, kad rusai neketina laikytis šio susitarimo, o tik blefuoja. Esą kaip ir Damaskas, Maskva tenori išvaduoti Siriją nuo sukilėlių, o ne realiai kovoti su IS.

JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry perspėjo rusus, kad Amerika turi planą B, jeigu žlugtų planas A.

Kita vertus, Maskva atrėžė, kad jai nėra žinoma nei apie jokį amerikiečių turimą atsarginį planą, nei apie tai, kad kažkas planuoja kažką daryti kitaip, nei numatyta pagrindiniame susitarime. Kalbas, esą nėra suinteresuoti taika Sirijoje, aukšti Rusijos diplomatai pavadino kvietimu į karą, o ne į taiką.

"Iš karto, kai tik Rusijos ir Jungtinių Valstijų prezidentai pritarė ugnies nutraukimo iniciatyvai Sirijoje, iš Amerikos sąjungininkių sostinių ir iš paties Vašingtono pasigirdo balsų, kurie ėmė abejoti šių susitarimų gyvybingumu. Atvirai pasakysime, kad šie skeptiški balsai kviečia į karą, o ne į taiką", – piktinosi Rusijos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas.

Kas tie, kurie, rusų teigimu, kviečia į karą?

Neabejotinai, viena iš tų šalių – Turkija, su kuria Rusijos santykiai, švelniai tariant, pablogėjo numušus rusų naikintuvą netoli Sirijos ir Turkijos pasienio.

Rusų diplomatai praėjusį savaitgalį JT bandė prastumti rezoliuciją, kuria turkai turi būti įpareigoti nustoti apšaudyti Damasko karines pajėgas iš už sienos bei svarstyti planus rengti sausumos invaziją į kaimyninę šalį.

Vis dėlto šių Rusijos norų Vakarų šalys nepalaikė.

Kita vertus, ne tik su Rusijai ir Turkijai nesiseka rasti bendros kalbos – jeigu Maskva palaiko Damaską, kurį Ankara laiko susitepusį krauju rankas, tai JAV remia kurdų kovotojus, kuriuos Vašingtonas laiko viena realiausių sausumos jėgų, galinčių efektyviai kautis su IS.

Turkija, baksnodama pirštu į dažnėjančius teroristinius išpuolius šalyje, nuolatos įspėja, kad kurdų kovotojai Irake, o ypač Sirijoje – pavojingi jos nacionaliniam saugumui.

Viešųjų ryšių akcija

Vis dėlto paliaubos – tai pirmas žingsnis į taiką, nors yra ekspertų, kurie abejoja netgi ir paliaubų galimybe Sirijoje, mat konfliktas – labai keblus.

O kaip kultūrinė ir struktūrinė prievarta?

Kalbant apie struktūrinės prievartos eliminavimą, B. al Assadas šią savaitę paskelbė įsaką apie parlamento rinkimus šalyje, kurie turėtų įvykti balandžio 13 d. 2012 m. vykusius rinkimus laimėjo valdančioji "Baath" partija, bet tada nepadėjo nuleisti susikaupusio garo.

Ir šiuos rinkimus ekspertai vadina farsu, arba tiesiog viešųjų ryšių akcija – tai, anot jų, naudinga tik Damasko režimui, o realios pažangos taikos kūrimo procesui neduos.

Taip yra dėl to, kad daugelis oponuojančių B.al Assadui opozicinių jėgų siekia, kad pirmiausia šis trauktųsi iš posto ir tik tada bus galima kalbėti apie realias permainas. Tokia opcija tikrai svarstoma ne tik Vašingtono, o ir Maskvos koridoriuose, bet vargu ar sutarta Sirijos vadovą patraukti tučtuojau.

Tiek Rusijai, tiek ir JAV, kurios visiškai nenori įvelti į konfliktą Sirijoje savo sausumos pajėgų  (nebent specialiąsias pajėgas) yra paranku, kai kas nors ant žemės kovoja su teroristais, o tai, kaip minėta, realiai gali daryti arba kurdų, arba Damasko pajėgos.

Sirijos sukilėliai, kurių pajėgos – menkos ir silpnos, nėra pajėgūs ką nors doro nuveikti.