Baimė, šokas ir apytuštės Paryžiaus gatvės. Pasak čia ašuonerius metus gyvenančios daugkartinės Lietuvos dailiojo čiuožimo čempionės Ingridos Zenkevičiūtės, tokia atmosfera šeštadienį tvyro Prancūzijos sostinėje.

Pustuštis miestas

Šeštadienį Paryžiaus, kur paskelbta ypatingoji padėtis, gyventojams rekomenduojama likti namuose ir tik ypatingu atveju išeiti į gatves.

Žmonės pro namų langus žiūri į pustuštį miestą, fotografuoja lyg po masinio viruso ištuštėjusius parkus, bulvarus, gatves.

Ingrida su savo sūnumis – 17 metų Tautvydu ir 4 metų Nojumi – taip pat leidžia laiką namuose.

Jos vyras, tarptautinės kategorijos teisėjas, išvykęs į Bordo miestą, kur vyko aukščiausio lygio "ISU Grand Prix" dailiojo čiuožimo etapas – jo rezultatai po teroristinių aktų buvo anuliuoti.

Buvusi kaunietė su šeima gyvena aštuntame rajone, netoli garsiųjų Eliziejaus laukų – tai septyni-aštuoni metro sustojimai nuo vieno baro ir „Bataclan“ koncertų salės, kur vyko baisios žudynės.

Kur buvo tragedijos metu?

"Savo išmaniuose mobiliuose telefonuose beveik visi paryžiečiai turi programėles, kurios praneša ypatingos svarbos žinias, – penktadienio vakarą vakarieniavusi namuose 37 metų Ingrida ir jos sūnus Taudvydas apie teroristinius aktus taip pat gavo pranešimą. – Iš pradžių pagalvojome, kad tai – nedidelis sprogimas, tačiau po draugų ir JAV gyvenančios mamos skambučio, kai jie nuoširdžiai teiravosi, ar mums viskas gerai, bei įsijungę televizorių, pamatėme šiurpius tragedijos vaizdus."

Netrukus Ingrida sulaukė savo vyro skambučio iš Bordo, kurio pirmas klausimas buvo, kur jų septyniolikmetis sūnus?

"Jis žinojo, kad sėdžiu po darbų namuose su mūsų ketverių metų Nojumi, bet vyresnis sūnus dažnai būdavo mieste, pas draugus, – pasakojo I.Zenkevičiūtė. – Laimė, Tautvydas tą penktadienio vakarą liko namuose."

Per daug laisvės?

Prasidėjus žudynėms apie 1500 žiūrovų talpinančioje ir teatrą primenančioje "Bataclan" salėje iš pradžių žmonės pagalvojo, kad renginys prasidėjo fejerverku.

"Netrukus jaunimas per socialinius tinklus dalijosi kraują stingdančiomis žinutėmis, prašydami pagalbos atvykti kuo greičiau, pranešdami apie šaudymą balkone, kad jie pasislėpę pirmame aukšte, – pasakojo Ingrida. – Viena mergina po žuvusiųjų kūnais pragulėjo tris valandas, o greitosios pagalbos automobiliai tik šiandien išvežė visus žuvusiuosius."

Gyvenant garsiame didmiestyje, Ingridai, kaip ir daugumai paryžiečių, prasprūsdavo mintis, kad juos gali užklupti terorizmas.

"Dabar plačiai diskutuojama, kad būtų galima be leidimo klausyti visų žmonių telefoninių pokalbių, – JAV ir kai kuriose kitose šalyse gyventojai itin stebi ir skundžia įtartinus savo kaimynus, – portalui kaunodiena.lt kalbėjo Ingrida. – Prancūzijoje žmonės į aplinkinius nekreipia dėmesio, čia – labai daug neribotos laisvės." 

Einant pro mokyklas I.Zenkevičiūtei kartais kildavo mintis, kad jos galėtų būti saugomos, kaip tai daroma Paryžiaus žydų mokyklose. 

Požiūris suprastės

Vis dėlto pastaruoju metu paryžiečiai buvo labai atsipalaidavę ir negalvojo, kad juos gali ištikti tokia didelė tragedija.

"Tiesa, pastaruoju metu tarp daugumos paryžiečių tvyro neigiamas požiūris į islamą, – pripažino moteris. – Prancūzams nepatinka, kad pas juos pristatyta tiek daug mečečių, nemažai atvykėlių nesilaiko vietos įstatymų, kai kuriuose rajonuose moterys vis dar nešioja burkas, nors tai yra uždrausta. Musulmonas nelygus musulmonui, bet jei atvykai į kitą šalį, privalai gerbti tos šalies įstatymus."

Savaitgalį atšauktas ir tradicinis, kartą per mėnesį vykstantis lietuvių bendruomenės Prancūzijoje susitikimas.

"Eidavome į bažnyčią, vaikai – į mokyklėlę, bendraudavome, turėjo vykti paroda, knygos pristatymas, – sakė Ingrida. – Supranti, kaip viskas trapu. Prancūzų požiūris į islamą ir pabėgėlius, kurie buvo anksčiau vertinami dviprasmiškai, dabar pablogės."