Pereiti į pagrindinį turinį

Tragediją Himalajuose išgyvenusi E. Uksaitė-Nichols: tai buvo dvigubas smūgis

2014-05-06 17:00

Kraujo klanai. Sraigtasparniais po vieną skraidinami virvėmis pririšti kūnai. Be galūnių, galvų. Didžiausios Džomolungmos istorijoje tragedijos, kai sniego ir ledo nuošliauža pražudė 16 šerpų, liudytoja tapusi pirmoji lietuvė, užkopusi ant aukščiausio planetos kalno Edita Uksaitė-Nichols jaučia tuštumą.

Kraujo klanai. Sraigtasparniais po vieną skraidinami virvėmis pririšti kūnai. Be galūnių, galvų. Didžiausios Džomolungmos istorijoje tragedijos, kai sniego ir ledo nuošliauža pražudė 16 šerpų, liudytoja tapusi pirmoji lietuvė, užkopusi ant aukščiausio planetos kalno Edita Uksaitė-Nichols jaučia tuštumą.

"Man – tai dvigubas smūgis. Žuvo tiek daug šerpų, mano mylimas mokytojas. Be to, nutrauktos ekspedicijos", – negalėjo atsigauti Edita, kurią mirtis aplenkė pustrečios valandos.

Jis žuvo. Jo nėra

Iš Nepalo sostinės Katmandu, kur Edita laukė savo bagažo iš aukštutinės Džomolungmos (Everesto) stovyklos, telefonu girdėjosi trūkčiojantis ir liūdnas pirmosios ant aukščiausio planetos kalno užkopusios lietuvės balsas.

"Dar bandau surankioti save, viską suvokti, jaučiu tuštumą, – tramdydama ašaras ir tarsi negalėdama patikėti Edita kartojo: – Jis žuvo, jis žuvo... Jo nėra, jo nėra..."

Tą tragišką balandžio 18-ąją, kai baisi sniego ir ledo nuošliauža nusinešė net 16 Nepalo etninės grupės "rytų žmonių" – šerpų – gyvybių, žuvo ir Editos mokytojas – Dorje Khatri.
"Su juo kopiau į Čo Oju (8201 m kalnas – šeštas pagal dydį pasaulyje – red. past.), į mano pirmąjį kalną aštuontūkstantininką. Dorje man buvo mokytojas, draugas, brolis. Visuomet rūpinosi mano saugumu net kai kopdavau ant kalno su kita alpinistų grupe. Skiriu žodžiais nenusakomą užuojautą jo šeimai – žmonai ir trims vaikams, likusiems be vyro, tėvo. Jis labai mylėjo kalnus, norėjo, kad aš kopčiau, didžiavosi mano pasiektomis viršūnėmis Himalajuose."

Telefono ragelyje tyla. Tylus atodūsis. Tramdomos, bet, jaučiu, akyse blizgančios ašaros.

Dėl tūkstančių kilometrų skirtumo vėl pasigirdo šiek tiek vėluojantis Editos balsas: "Prieš pusmetį jis buvo patekęs po sniego nuošliauža. Valandą išbuvo po sniegu ir išgyveno vienintelis iš penkių. Jis buvo labai laimingas, džiaugėsi ir kartojo, kad gavo antrą galimybę gyventi. Apie tai kalbėjomės čia, dieną prieš jam kopiant į Džomolungmą po pudžos – religinės ceremonijos. O dabar jo nėra. Netikiu. Jaučiu didelį praradimą ir tuštumą..."

Turėjo tikslą – Lotsę

Į Nepalo sostinę Katmandu Edita atskrido balandžio 3 d. Po aštuonių dienų ji su savo komanda "Altitude Junkies", kuriai vadovauja žinomas alpinistas Philas Cramptonas, jau įsitaisė pagrindinėje Džomolungmos stovykloje.

Į tris kalnus aštuontūkstantininkus (8 km ir aukštesnius) įkopusi lietuvė šį kartą rengėsi užkopti į ketvirtojo pagal dydį – 8516 m aukščio – kalno Lotsė viršūnę.

Džomolungmos kalnų masyvui priklausančio kalno viršūnė dar niekada nejuto lietuvio pėdos, čia nesiplaikstė mūsų šalies vėliava.

"Kai 2013 m. įkopiau į Džomolungmą iš šiaurinės pusės, norėjau patirti, ką reiškia kopti iš pietinės dalies. Bet ne į Džomolungmą, į kitą kalną", – apie savo tikslą kalbėjo Edita.
Norėdamas įkopti į Lotsę, apie 90 proc. kelio kopi kaip į Džomolungmą iš pietinės, Nepalo, pusės.

Alpinistai, kopiantys į šiuos kalnus, kopia per vadinamąjį Lotsės veidą ("Lhotse Face”) pietinio "balno" link. Vėliau maršrutas išsiskiria į dvi puses – į kairę kopia svajojantieji apie Džomolungmos, į dešinę – apie Lotsės viršūnę.

"Norėjau gyventi du mėnesius pietų Džomolungmos pagrindinėje stovykloje, pabūti greta įspūdingiausių pasaulio viršūnių – iš pagrindinės stovyklos atsiveria fantastiškas vaizdas į Pumori, Khandbari (Lingtren), Khumbutse, Nuptse, vakarinis Džomolungmos šlaitas", – apie sugriuvusią savo svajonę kalbėjo Edita.

Po laiminga žvaigžde

Iš pagrindinės stovyklos Edita pradėjo kopimą rytą, kai nutiko kruvina tragedija. Tiesa, ji su savo komanda atsikėlė pustrečios valandos vėliau.

"Mes buvome ledyno Khumbu papėdėje, kai įvyko tragedija. Tuo metu bandėme tyrinėti ledyną ir rengtis kopimui, – kruviną balandžio 18-ąją prisiminė lietuvė. – Tuo metu nuo vakarinio Džomolungmos šlaito atskilo didelis ledo luitas, kuris, sukėlęs laviną, nuslinko Khumbu ledynu."

Sena nerašyta alpinistų taisyklė – pirmieji kopia šerpai, kurie parengia kopėčias, virves, stovyklą.

Laiminga likimo ironija: "Altitude Junkies" šerpai po tradicinės pudžos – religinės ceremonijos, vykstančios prieš kiekvieną kopimą, norėjo šiek tiek pailsėti, bet buvo priversti kopti anksčiau.

"Mūsų grupės šerpai – vyresni, mes nuolat dirbame su tais pačiais. Jie – kaip šeimos nariai, broliai, – aiškino E.Uksaitė-Nichols. – Po ceremonijos jie norėjo dieną pailsėti, tačiau vadas paragino eiti anksčiau. Tai jiems išgelbėjo gyvybę. Sužinoję apie tragediją jie negalėjo atsidžiaugti, kad aplenkė mirtį. Mes turbūt gimę po laiminga žvaigžde? Praėjusiais metais, kai užkopiau į Manaslu, pakeliui irgi užgriuvo didelė nuošliauža, pasiglemžusi 12 vakariečių gyvybes. Tuomet man smogė jau susilpnėjusi nuošliaužos banga."

Ant sniego – kraujo klanai

Apie nelaimę ant Khumbu ledyno Edita su komanda sužinojo per radijo stotelę. Viena vakariečių grupė buvo pakilusi aukščiau nei Philo Cramptono vadovaujama grupė.

"Lavina – didelė nelaimė, kurios buvo neįmanoma numatyti. Didžiuliai ledo gabalai kabo virš Khumbu ledyno kiekvienais metais. Tai – normalus reiškinys. Kybančių didelių ledo gabalų neįmanoma sunaikinti, bet galima išvengti. Šį kartą lavina buvo baisi tuo, kad slinko ne tik sniegas, bet krito dideli, automobilio dydžio, ledo gabalai", – aiškino  E.Uksaitė-Nichols.
Kai 5 800 m aukštyje pradėjo slinkti nuošliauža, Edita su komandos vadovu stovėjo papėdėje ir galėjo iš tolo stebėti, kas vyksta. Aukščiau buvusi ir šiek tiek anksčiau kopusi vakariečių grupė irgi pajuto nuošliaužos alsavimą.

"Nežinojome, kad bus tiek žuvusiųjų. Po valandos per radijo stotelę Philas sužinojo, kad jau yra 10 aukų, – Edita sunkiai rinko žodžius. – Jis ir arčiausiai buvę alpinistai skubėjo padėti gelbėtojams. Vaizdas buvo siaubingas. Kraujo klanai ant balto sniego. Dideli ir aštrūs ledo gabalai šerpams nutraukė galūnes, vienam nupjovė galvą... Toje vietoje buvo apie 50 šerpų. 16 jų žuvo. Po vieną kūną, pritvirtinę virvėmis, žuvusiuosius sraigtasparniais skraidino žemyn."

Karingieji maoistai

"Ledo daktarai (taip alpinistai vadina šerpus) mums kaip šeima, broliai, – kartojo Edita ir kategoriškai neigė mitus, kad šerpus alpinistai lygina su vergais. – Sėdėjome su savo šerpais ir nesulaikėme ašarų, apraudodami žuvusiuosius."

Praėjus savaitei po mirtinos nuošliaužos įvyko pudža žuvusiems šerpams pagerbti.

Pagerbiant tragediją patyrusius ledo daktarus alpinistai patyrė dar vieną smūgį.

Buvo nuspręsta nutraukti visas ekspedicijas. Daugelis pasauliečių nežino, kad tai įvyko ne taikiu ir visuotinu susitarimu.

"Pudža tapo politiniu įvykiu. Tuo pasinaudojo pseudogidai – Nepalo maoistai, iš Makalų regiono išauginta maoistų karta, – mažai kam žinomus įvykius "Kauno dienai" pasakojo Edita. – Taip, buvo ir teisingų reikalavimų. Jie norėjo, kad vyriausybė padidintų jų gyvybės draudimo ir draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sumas, įsteigtų pagalbos fondą. Logiška, kad būtų paremtos žuvusiųjų šeimos. Nepalas kiekvienais metais tik už leidimus iš kopiančiųjų į Džomolungmą surenka daugiau nei 3 mln. dolerių. Bet tie pinigai nusėda valdžios kišenėse. Šerpai negauna nieko. Tačiau karingai nusiteikę šerpai maoistai ėmė grasinti, naudoti smurtą, siekdami politinės įtakos. Jiems rūpėjo ne žuvusieji, bet politika. Jie pasinaudojo tragedija."

Lipsi – sulaužysime kojas

"Bandysite kopti – sulaužysime kojas!" – taip vakariečiams pagrasino maoistai, apsiginklavę mačetėmis, lazdomis ir akmenimis. "O šerpams, kurie kops, dar grasino išžudyti jų šeimas, – kalbėjo E.Uksaitė-Nichols. – Mūsų grupės šerpai ištikimi ir vieningi, jie laukė vado sprendimo, tačiau bijojo dėl šeimos narių gyvybės. Mes nusprendėme nerizikuoti."

"Nepalo valdžia sakė, kad kalnas neuždarytas, kopti galima. Bet ledo daktarai, turėję taisyti kopimo kelią ledynu, ir šerpai, atsakingi už virvių tvirtinimą, buvo prigąsdinti ir dirbti atsisakė", – pasakojo Edita. Pasak jos, Džomolungma dabar kaip veikiantis oro uostas, kurio nusileidimo ir pakilimo takai uždaryti.

"Altitude Junkies" vadas P.Cramptonas ir  žinomas vadovas Russelas Brise iš "Himex" ekspedicijos sraigtasparniu skrido susitikti su Nepalo ministrais, kad šie gelbėtų padėtį. Valdžia pažadėjo, tačiau apgavo.

Pažadėtos kariuomenės ir ginkluotos apsaugos nebuvo, o atvykę valdininkai netiesiogiai palaikė maoistus.

"Mūsų ir kitose gerose komandose šerpai per sezoną uždirba apie 6000–7000, kitose, silpnesnėse komandose –  apie 600 dolerių, – aiškino Edita. – Dabar jie neteks pajamų, skurs jų šeimos. Be to, smarkiai nukentėjo ir alpinistai, praradę didelius pinigus. Ypač tie, kurie buvo nusprendę pasiekti Džomolungmos viršūnę."

Viena ekspedicija į aukščiausią planetos kalną kainuoja apie 40–50 tūkst. dolerių. Į Lotsę – perpus mažiau.

"Buvo daug žmonių, kurie svajojo pamatyti kalnus. Daugeliui tai buvo vienintelė galimybė, nes ekspedicijai į Džomolungmą jie taupė keliasdešimt metų. Nemačiau nė vieno milijonieriaus, – atsiduso Edita. – Tai – didelis nusivylimas ir nuostolis. Visiems. Ypač, šerpams, nes po Džomolungmos uždarymo nukentės Nepalo ekonomika ir turizmas."

Svajonė – kaip nebaigtas darbas

O gal pustrečios valandos aplenkusi nuošliauža ir Džomolungmos uždarymas Editą išgelbėjo nuo nelaimės, kurią būtų patyrusi kopdama į Lotsę?

"Galbūt. Tačiau šiemet nuošliaužų nebuvo daugiau nei pernai ar užpernai. Po tokios didelės nuošliaužos tikimybė, kad būtų dar viena – minimali. Mums, kaip ir šerpams, svarbu kopti. Kalnai – mano tikslas, dalis gyvenimo. Žinau, kad kopdama pagerbčiau ir žuvusį savo mokytoją šerpą", – kalbėjo E.Uksaitė-Nichols.

Nepalo valdžia pažadėjo, kad maištavusiems maoistams gidams bus atimta teisė kopti į penkias didžiausias kalnų viršūnes, o savo ekspedicijas atšaukusiems nariams leidimas galios dar penkerius metus.

"Bet su viena sąlyga. Jei į Nepalą grįš tos pačios komandos. O tai yra neįmanoma", – valdžios apgavystę aiškino Edita.

Kas dabar? Mums kalbantis telefonu Nepalo sostinėje Katmandu E.Uksaitė-Nichols bandė surikiuoti savo mintis, nuraminti sielą ir užpildyti tuštumą. Ji dar laukė ir bagažo iš pagrindinės Džomolungmos stovyklos.

Įvykus tragedijai ir atšaukus ekspedicijas į aukščiausią kalną, kilo didelė sumaištis.

Ten buvo ir NBC bei "Discovery" televizijų komandos, kurios ketino įamžinti istorinį projektą: nuo Džomolungmos viršūnės, jei sėkmingai užkoptų, 40 metų amerikietis Joby Ogwynas turėjo atlikti wingsuit (sparnuotu kostiumu) skrydį.

Editos svajonę kada nors išvysti kalnuose snieginį leopardą teks atidėti? E.Uksaitė-Nichols patikino: savo svajonės ji neatsisako.

Dvigubą tragediją išgyvenusi alpinistė tikisi rasti rėmėjų ir turbūt po metų vėl grįžti į tą pačią vietą.

"Bandysiu dar kartą užkopti į Džomolungmą, – tarė Edita. – Tik dabar – iš pietinės pusės, po to nusileisti iki šiaurinio balno, pailsėti ir užkopti į Lotsę. Ir būtinai vėl iškelti Lietuvos vėliavą. Dar viena svajonė, kuri – tarsi nebaigtas darbas."

Įveikė tris, liko vienuolika

E.Uksaitei-Nichols 2013 m. gegužę įveikta Džomolungma (8 848 m) – jau trečias kalnas aštuontūkstantininkas.

2011 m. spalio 1 d. ji įkopė į 8 201 m (šeštą pagal dydį) Čo Oju viršukalnę, o lygiai po metų, vėl spalio 1-ąją, jau stovėjo ant vienos iš keturių pavojingiausių kalnų viršūnės – 8 163 m aukščio Manaslu.

Gimtuosius Telšius palikusi 1996 m. po Prancūziją, JAV, Kanadą keliavusi, JT Pasaulio maisto programoje dirbusi ir humanitarinėse misijose Haityje ir Nigeryje dalyvavusi lietuvė gyvena Šveicarijoje. Apie Lotsę dabar svajojančiai lietuvei liko 11 kalnų aštuontūkstantininkų. Iš viso jų yra 14.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų