Besibaigiant vienam iš paskutinių tokio pobūdžio teismo procesų, pirmininkaujantis teisėjas Dominikas Grossas (Dominikas Grosas) perskaitė nuosprendį kaltinamajai Irmgard Furchner dėl bendrininkavimo 1943–1945 metais, pasak prokurorų, „žiauriai ir piktavališkai nužudant“ per 10 tūkst. žmonių Štuthofo stovykloje tuo metu vokiečių okupuotoje Lenkijoje.

I. Furchner sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje teismo salėje, dėvėjo baltą kepuraitę ir medicininę kaukę, kai buvo skaitomas teismo nuosprendis, kuriuo ji buvo pripažinta kalta.

Kaltinamoji, kurios atvaizdą žiniasklaidos nuotraukose teismas nurodė užtušuoti, šį mėnesį baigiantis teismo procesui išreiškė apgailestavimą ir nutraukė tylą dėl kaltinimų.

„Atsiprašau dėl visko, kas nutiko“, – sakė ji.

2021 metų rugsėjį, kai turėjo prasidėti teismo procesas, I. Furchner, pirmoji per kelis pastaruosius dešimtmečius moteris, teisiama dėl nacių laikų nusikaltimų, pabėgo iš senelių namų, kuriuose gyvena, ir nukeliavo į metropoliteno stotį.

Jai pavyko kelias valandas slapstytis nuo policijos, bet galiausiai ji buvo sulaikyta netoliese esančiame Hamburgo mieste ir suimta penkioms dienoms.

I. Furchner advokatai prašė ją išteisinti, sakydami, kad bylos nagrinėjimo metu pateikti įrodymai „neginčijamai neįrodė“, jog ji žinojo apie nužudymus.

Nuo bylos nagrinėjimo pradžios praėjusį spalį pensininkė taip ir nedavė parodymų teismui, tačiau keli Štuthofo mirties stovykloje išgyvenę žmonės papasakojo apie patirtas kančias.

Nuo 1943 metų birželio iki 1945 metų balandžio I. Furchner dirbo stovyklos vado Paulio Wernerio Hoppe (Paulio Vernerio Hopės) biure. Remiantis jai iškelta byla, ji užrašydavo diktuojamus šio SS karininko įsakymus ir tvarkydavo jo korespondenciją.

Netoli dabartinio Gdansko miesto įsikūrusioje Štuthofo stovykloje žuvo apie 65 tūkst. žmonių, įskaitant „žydų kalinius, lenkų partizanus ir sovietų karo belaisvius rusus“, teigiama kaltinamajame akte, kurį prokurorė Maxi Wantzen (Maksi Vancen) perskaitė bylos nagrinėjimo pradžioje.

Prokurorė teisėjams sakė, kad atsakovės kanceliarinis darbas „užtikrino sklandų stovyklos valdymą“ ir suteikė jai „žinių apie visus įvykius ir nutikimus Štuthofe“.

Be to, prokurorės teigimu, stovykloje būdavo sąmoningai palaikomos „gyvybei pavojingos sąlygos“, tokios kaip maisto ir vandens trūkumas bei mirtinų ligų, įskaitant dėmėtąją šiltinę, plitimas.

Praėjus septyniasdešimt septyneriems metams po Antrojo pasaulinio karo, senka laikas, kai galima patraukti įtariamus nacių nusikaltėlius baudžiamojon atsakomybėn.

Pastaraisiais metais kelios bylos buvo nutrauktos, nes kaltinamieji mirė ar tapo fiziškai nepajėgūs stoti prieš teismą.

2011 metais buvęs nacių Sobiboro stovyklos prižiūrėtojas Johnas Demjanjukas (Džonas Demjaniukas) buvo nuteistas už bendrininkavimą žudant žydus šioje mirties stovykloje okupuotoje Lenkijoje.

Nuo to laiko teismai priėmė keletą apkaltinamųjų nuosprendžių dėl šių priežasčių, o ne dėl žmogžudysčių ar žiaurių nusikaltimų, tiesiogiai susijusių su konkrečiais kaltinamaisiais.