Išsipildžiusi prognozė
Charizmatiškas, greitakalbis, malonaus balso tembro Volodymyro Zelenskio komandos narys pastarosiomis dienomis tapo pagrindiniu situacijos fronte komentatoriumi. Šiuo vaidmeniu jis įsitvirtino, kai „Youtube“ aruoduose buvo atrastas senas interviu, kuriame jis tiksliai nusakė Rusijos agresijos scenarijų.
Jei ne data – 2019-ųjų kovas – klausantis pokalbio su O.Arestovičiumi manytumei, kad nusakoma jau įvykusi istorija. 2019-aisiais jis kalbėjo apie gresiančią Rusijos invaziją, o dar anksčiau iškėlė prielaidas apie Krymo aneksiją ir situaciją Donbase, jos vėliau taip pat pasitvirtino.
2019-aisiais jis kalbėjo apie gresiančią Rusijos invaziją, o dar anksčiau iškėlė prielaidas apie Krymo aneksiją.
„Ne, mes nekalbėsime apie jokias karo pabaigos sąlygas. Atvirkščiai, tikėtina, kad tai pastūmės surengti didelę Rusijos karinę operaciją prieš Ukrainą, nes jie turės suniokoti mūsų infrastruktūrą ir šalį paversti sugriauta teritorija“, – tokį atsakymą į žurnalistės klausimą apie 2014-aisiais prasidėjusio karo eigą ir galimą Ukrainos įstojimą į NATO atsakė O.Arestovičius.
Rusija mano turinti užpulti Ukrainą, kol ši neįstojo į NATO, nes nuniokota šalis Aljansui nebūsianti įdomi. „99,9 proc. tikimybė, kad mūsų narystės NATO kaina – didelis karas su Rusija, – tuomet sakė O.Arestovičius. – Jei neįstosime į NATO, mus praris Rusija per 10–12 metų."
Nors dar naujojo agresijos protrūkio išvakarėse toli gražu ne visi Kijeve tikėjo tokiu dramatišku scenarijumi, O.Aristovičius pabrėžė: karas būsiąs didelis. Su oro atakomis, keturių prie Ukrainos sienų sutelktų Rusijos armijų įsiveržimu, Kijevo apsuptimi, prasiveržimu iki Krymui svarbios vandenvietės, puolimu iš Baltarusijos teritorijos, naujų „liaudies respublikų“ sukūrimu, diversijomis, kritinių infrastruktūros objektų atakomis, oro desantu. O.Arestovičius prognozavo, kad tai įvyks 2021–2022 m., tačiau įtampa neapsiribos vienu etapu: kiti kritiniai laikotarpiai – 2024–2026 ir 2028–2030 m.
Karyba, vaidyba, psichologija
Kas jis – įžvalgus strategas ar tiesiog itin gerai informuotas asmuo? Vykstant karui ne tik Ukrainos žemėje, bet ir virtualioje erdvėje į šį klausimą niekas neieško atsakymo. Jei O.Arestovičius užvakar žinojo, kas vyks šiandien, kas galėtų paneigti tikimybę, kad jis nežino, kas vyks rytoj ir poryt? Ši logika kartu su oficialiu mandatu komentuoti įvykius fronte pavertė jį asmeniu, be kurio nebeapsieina joks ukrainiečių ir rusakalbių auditorijai skirtas kanalas.
Šiandien O.Arestovičius atlieka Ukrainos armijos atstovo ryšiams su visuomene vaidmenį, iki 2022 m. vasario 24 d. jo gyvenime būta ir kitų ne mažiau įdomių vaidmenų. Tiesa, Ukrainos gynybos ministru, kaip jį pernai gruodį pavadino Rusijos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas, O.Arestovičius niekada nebuvo.
1975 m. Gruzijoje kariškio šeimoje gimęs O.Arestovičius dar studijuodamas biologiją T.Ševčenkos universitete pradėjo vaidinti Kijevo studijos teatre „Juodasis kvadratas“. Vėliau studijavo teologiją Šventojo Tomo Akviniečio institute Kijeve, vėliau – matematiko, filosofo Aleksandro Kamenskio psichologijos mokykloje, Odesos sausumos pajėgų institute įgijo karinio anglų kalbos vertėjo diplomą.
1994–2005 m. jis dirbo Centrinėje žvalgybos valdyboje – kaip pats yra sakęs, užsiėmė karinių konfliktų analize. 1999-aisiais pagal mainų programą mokėsi Didžiojoje Britanijoje. O.Aristovičius yra pasakojęs, kad kariškio karjeros atsisakė po Oranžinės revolicijos, kai „cukraus fabrikų direktoriai pradėjo kurti strategijas“. Tuomet kuriam laikui jo gyvenime atsirado aktorystė, kraštutinių dešiniųjų partija „Brolija“, valstybės tarnautojo pareigos Odesoje, korporatyvinės komunikacijos verslas, filosofiją ir psichologiją derinanti autorinė mąstymo mokykla.
Populiarumas ir politika
Po 2014 m. O.Arestovičius įkūrė labdaros fondą, kuris rūpinosi aktyviai kariniuose veiksmuose dalyvaujančių ukrainiečių psichologine būsena.
2018–2019 m. jis tarnavo motorizuotoje brigadoje, dislokuotoje netoli Kramatorsko.
Į Ukrainos viešojoje erdvėje kilusias abejones dėl tarnybos fronte, esą pernelyg aptakios informacijos apie šį gyvenimo etapą, O.Arestovičius yra atsakęs, kad dirbo „su žmonėmis, kurie neplepa“. Detaliau pasakoti apie žygius, už kuriuos turi septynis apdovanojimus, jis atsisakydavo: informacija galinti pakenkti rytų fronte esantiems kariams, tik socialiniuose tinkluose skelbė dokumentus apie jam suteiktą majoro laipsnį, apdovanojimus, diplomus.
Būdamas populiarių psichologijos seminarų ir mokymų lektorius, O.Arestovičius užsiaugino gausų sekėjų ratą, o 2019 m. net buvo įtrauktas į geriausių Ukrainos nuomonės formuotojų šimtuką. Be kita ko, dėl šio populiarumo, kaip jis pats sako, buvusio Ukrainos prezidento Leonido Kravčiuko siūlymu 2020 m. buvo paskirtas vadinamosios Minsko trišalės kontaktinės grupės oficialiuoju Ukrainos atstovu. Tų pačių metų gruodį O.Arestovičius tapo Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovo Andrijaus Jermako visuomeniniu patarėju strateginės komunikacijos klausimais nacionalinio saugumo ir gynybos srityje. Jo užduotis, kaip įvardijo A.Jermakas, buvo kova su klastotėmis, iškraipyta informacija ir nepagrįstais kaltinimais.
Sausio viduryje O.Arestovičius pranešė pasitraukiantis iš Minsko trišalės kontaktinės grupės dėl per didelės biurokratijos. Perdėta biurokratija jis kaltino ir Volodymyrą Zelenskį, o pernai vasarą kliuvo ir Angelai Merkel – ją kaltino nuolaidžiavimu Rusijai ir Ukrainos interesų nepaisymu.
Kilus karui, buvę nesutarimai ar kritika O.Arestovičiaus adresu pasitraukė į antrąjį planą. Šiandien daug svarbiau yra jo rami greitakalbė, kuri net dramatiškoms naujienoms apie įvykius fronte suteikia mažoro.
