Iš sugriauto miesto moteriai pasisekė ištrūkti, tačiau ji vis bando ten sugrįžti ieškodama dingusio sūnaus.
Marijai su vyru ir jaunesniuoju sūnumi pavyko pasitraukti iš smarkiausiai apšaudomos, labiausiai sugriautos Mariupolio dalies metalurgijos kombinato „Azovstal“ kaimynystėje. Tačiau vyresnysis sūnus karo sumaištyje atsiskyrė ir dingo. Dabar ši ukrainietė – į okupantų kontroliuojamą teritoriją patekusiame kaime N. (saugumo sumetimais tikrųjų istorijos herojų vardų, kai kurių detalių ir tikslių vietų neatskleisime).
„Aš nuolat grįžtu į Mariupolį, ieškau sūnaus Vladislavo“, – apie emociškai jai labai sunkias dingusio sūnaus paieškas užsimena Marija. Su mariupoliete bendraujame per vieną iš mobiliųjų programėlių. Kad telefonas gaudytų interneto ryšį, ji turi lipti į sodo namelio palėpę.
„Dabar jis bent jau čia yra. Anksčiau nebuvo nei interneto, nei elektros. Buvome visiškai atkirsti nuo pasaulio, nežinojome, kas iš tiesų vyksta“, – prisipažįsta Marija.
Pasekmės: taip po balandį vykusių aršių apšaudymų atrodė Mariupolio kairiojo kranto daugiabučiai. (Mariupolio gyventojų nuotr.)
Vakaras. Tamsoje boluoja telefono ekrano apšviestas suvargęs apie 50 metų moters veidas.
Du mėnesius sėdėjome rūsyje, atkirsti nuo bet kokios informacijos, nežinodami, kas vyksta – tai galbūt net baisiau nei badauti. Nieko nežinai: ką tau pasakys, tuo ir tikėsi.
Tamsu ne tik palėpėje – vakarais jie nedega šviesos, kad neatkreiptų okupantų dėmesio. Mums kalbantis, retkarčiais pasigirsta tolimos kanonados garsai. „Viskas gerai – tai Ukrainos kariai siekia atsiimti užgrobtą teritoriją“, – ramiai paaiškina ukrainietė.
Pirmą kartą Mariją sutikau prieš trejus metus Mariupolyje, pas „Carito“ psichologę. Karas Ukrainos pietryčiuose įsikūrusio Azovo jūros uostamiesčio apylinkėse vyko nuo 2014 m., daug mariupoliečių buvo matę jį iš labai arti. Pastaruosius aštuonerius metus maždaug už 20 km nuo miesto nuolat girdėjosi artilerijos garsai. Ten prasidėjo vadinamoji buferinė zona, už kurios esančią teritoriją nuo 2014 m. kontroliavo apsišaukėliška „Donecko liaudies respublika“ (DLR).
Tada ši ukrainietė pasakojo apie psichologinius išbandymus, tekusius Ukrainos kariams ir jų motinoms – jos vyresnysis sūnus Vladislavas čia gynė tėvynę. Marija atrodė energinga, kylančias problemas nusiteikusi įveikti moteris. Dabar – beveik visiškai sugniuždyta.
„Mane palaiko du troškimai. Vienas – rasti Vladislavą, gyvą ar mirusį“, – sako Marija, ir jos balsas užlūžta. Po pauzės tęsia: „Aš jau išverkiau visas ašaras. Turiu ir antrą troškimą – pasitraukti į neokupuotą teritoriją ir taip apsaugoti jaunesnįjį sūnų Denisą. Ten gal ir sergančiam vyrui medicinos pagalba būtų suteikta.“
Sudegė nespėję išbėgti
Prasidėjus plataus masto Rusijos puolimui, Marija su vyru ir sūnumis nusprendė niekur nevažiuoti – tikėjo, kad 2014 m. stiprų Rusijos remiamų separatistų puolimą atlaikęs miestas atsilaikys ir šįkart. „Mes neįsivaizdavom, kas čia dėsis“, – užsimena beveik du mėnesius daugiabučio rūsyje su šeima slėpusis Marija.
Mariupolis geografiškai padalytas į dvi dalis, kairįjį ir dešinįjį krantą. Nuo karo ypač nukentėjo kairysis krantas, kur kovojo „Azovo“ batalionas, vėliau pasitraukęs į „Azovstal“.
Marijos daugiabutis, keturiolikos aukštų namas, – visai šalia „Azovstal“. Dėl tokios kaimynystės tiek jis, tiek visa gatvė buvo stipriai bombarduojami.
„Žuvo labai daug žmonių, daug jų pataikius padegamiesiems sprogmenims sudegė savo butuose. – kraupius karo vaizdus piešia Marija. – Kai naktį užsidega daugiabutis, jei sugriūva laiptinė, nelieka jokių šansų ištrūkti iš tokių spąstų. Daug žmonių taip ir sudegė gyvi. Butuose buvo likę nemažai žmonių, dėl įvairių priežasčių negalėjusių nusileisti į rūsį: senukai, neįgalieji, jų šeimų nariai. Mūsų name taip sudegė 80 metų bobutė. Viena pora sudegė taip ir nespėjusi išeiti iš miegamojo. Kiek žinau, jie ir dabar ten guli – suanglėję kūnai miegamojo lovoje.“
Pasak mariupolietės, prasidėjus apšaudymams rūsyje buvo saugiau, tačiau nuolat buvo jaučiama didžiulė psichologinė įtampa. „Rūsyje nuolat buvo toks jausmas: dabar tu esi, o po penkių minučių tavęs gali nebebūti. Atskrenda lėktuvas, ir tu nežinai: galbūt tai – paskutinės tavo gyvenimo minutės. Taip sėdi dieną, savaitę, mėnesį, pora mėnesių. Dėl to ne vienam pavažiavo psichika“, – pastebėjo pašnekovė.
Anot jos, gyvenamieji namai buvo apšaudomi visais įmanomais būdais: „Į juos lėkė bombos, raketų sistemos „Grad“, šaudė artilerija. Pylė iš visko, ką turėjo – šaudė net iš karo laivų. Niekas nebuvo pasiruošęs, kad iš oro, lėktuvų bombarduos miestą.“
Mariupolietės žodžiais, jos daugiabutis buvo ypač apšaudomas dėl to, kad jo rūsyje slėpėsi ir Ukrainos kariai. „Vienas kariškis pasakė: ne tik gyventojai – ir mes tokiems įvykiams nebuvom pasiruošę. Jis su 30 karių mėnesį atsitraukdamas judėjo nuo Širokino iki „Azovstal“ Mariupolyje – tik jis vienas liko gyvas. Prie mūsų namo buvo jo nebevažiuojantis šarvuotis. Sprendžiant iš visko, iš priešų bepilotės skraidyklės nesimatė, ar ta technika jau sumušta, ar dar sveika. Dėl to į mūsų namą priešai ištisai kalė. O mes sėdėjom rūsyje ir nežinojom, kad mūsų kaimynystėje – šarvuotis. Pro skylę lubose pamatėm tik tada, kai iš lėktuvo į jį buvo paleista bomba. Tiksliai nepataikė – numetė šalia ir nunešė vieną mūsų namo sieną, išgriovė pirmą ir antrą aukštus. Žuvo daug karių, kurie ten slėpėsi“, – Marijos teigimu, vienus karius sprogmenys iš karto užmušė, kiti žuvo po griuvėsiais.
Žiauru: gyvenamieji namai Mariupolyje buvo apšaudomi visais įmanomais būdais. (Mariupolio gyventojų nuotr.)
Anot jos, tomis sąlygomis, kuriose tuo metu buvo atsidūrę Ukrainos gynėjai, kovoti buvo tiesiog nerealu: „Jie – sužeisti, o juos toliau bombarduoja, kala iš „Grad“, siunčia tankus. Nuolat iš visų pusių daužomi, jie suprato, kad gyviems iš ten ištrūkti, galima sakyti, nebuvo šansų. Nežinau, iš ko tie žmonės sutverti, bet jų veiduose nebuvo baimės. Jie nesiruošė pasiduoti į nelaisvę gyvi. „Azovo“ vyrai mums sakė: pasiduotume į nelaisvę tik tuo atveju, jei žinotume, kad mus po apklausos iš karto sušaudys, – ukrainietė prisipažįsta nesuprantanti, kaip karinei vadovybei pavyko įkalbėti juos pasiduoti į nelaisvę neaiškiomis sąlygomis. – Skaudu, kad Ukraina prarado ir tebepraranda pačius geriausius. Tai labai raštingi žmonės, inteligentiški, mokantys kalbų, turintys po keletą diplomų. Jie atbėgdavo naktį po dviejų ar trijų parų, praleistų pozicijose. Nusimesdavo visas apsaugas, ginklus, atsipūsdavo, pamiegodavo 2–3 val., vertindavo padėtį, tardavosi. Paskui vėl užsidėdavo tą sunkią ginkluotę ir eidavo į pozicijas.“
Marijos teigimu, dalis jos miesto gyventojų buvo nusiteikę prorusiškai – savo juodą darbą padarė Rusijos ir DLR skleidžiama propaganda. Dėl to ir Ukrainos karius ne visi pasitikdavo draugiškai. „Per apšaudymus kai kurie gyventojai šaukė jų rūsiuose pasislėpusiems kariams: išeikit – per jus ir mus apšaudo. Kai Ukrainos kariai atėjo į mūsų rūsį, nustebo, kad mes juos draugiškai priėmėm. Jie sakė: kituose rūsiuose žmonės galvoja, kad tai mes, Ukrainos kariai, šaudom į gyvenamuosius namus. Mes aiškinam: tai ne mes šaudome į jūsų namus, tai jie šaudo į mus ir namus, mes jus giname. O tie žmonės toliau klausosi rusiško radijo ir mumis netiki“, – karių žodžius prisimena mariupolietė.
Mirusiąją – į duobę
Per apšaudymus nutrūko elektros, vandens tiekimas. „Vandens buvo tik duonos gamykloje netoliese. Iki ten reikėjo nubėgti, prisileisti vandens ir greitai grįžti atgal. Tame kelyje taip pat nemažai žmonių žuvo. Man sūnus pasakojo: mama, ten mirusieji guli kraujo balose. O paskui jau ir nubėgti vandens tapo pernelyg pavojinga. Rizikuodami gyvybe, žmonės ėjo į butus – leidosi vandenį iš boilerių, iš kur tik įmanoma“, – pastebi pašnekovė.
Vėliau dėl apšaudymų dieną ir naktį, Marijos žodžiais, tapo sudėtinga net trumpam išeiti iš rūsio. „Net mirusiųjų negalėjome palaidoti. Mariupolyje daug žmonių žuvo laidodami kitus. Mūsų rūsyje mirė trys vyresnio amžiaus žmonės. Du išvilkome ir paguldėme prie gatvės. Mums buvo pasakyta mirusiųjų kūnų jokiu būdu nelaikyti rūsyje – prasidės ligos. Viena per apšaudymus sužeista moteris visą laiką šaukė. Visą laiką. Mes negalėjom suteikti jai jokios medicininės pagalbos. Paskui ir ji mirė. Tai buvo per patį apšaudymų piką, net iki gatvės ją nutempti buvo pernelyg pavojinga. Vyrai ją išvilko ir paguldė kieme, bombos išmuštoje duobėje. Taip ji ten ir gulėjo. Sūnūs, nutaikę momentą, vis išlįsdavo pasidairyti – ir daug vėliau ją matė vis dar ten, duobėje, nepalaidotą“, – pasak Marijos, šie vaizdai yra užfiksuoti filmuotoje medžiagoje.
Okupantai iš žmonių tiesiog gyvulius daro. Atėmė viską: namus, pragyvenimo šaltinį, žudė. O išgyvenusieji turi būti dėkingi už duoną ir konservus.
Jos teigimu, jų namas ne kartą degė: „Kai padegamasis sviedinys pataikydavo į namą ir jis užsidegdavo, viskas aplink drebėjo. Sproginėjo buitinė technika: televizoriai, šaldytuvai, skalbimo mašinos. Kažkas nuolat švilpė, krito. Kai mūsų namas degė, mes sėdėjom rūsyje. Ačiū Dievui, pūtė labai stiprus, tiesiog uraganinis vėjas – visus dūmus nunešė tolyn. O ryte vėjas pasisuko ir dūmai pradėjo eiti į rūsį – vos neuždusom.“
Kai situacija dar paaštrėjo, anot pašnekovės, teko rinktis: mirti rūsyje ar bandyti per apšaudymus pabėgti.
„Žmonės vis klausdavo kariškių: kaip mums ištrūkti į Ukrainos kontroliuojamą pusę? Jie mums atsakydavo: tai nerealu – 10 km reikėtų eiti per apšaudymus, – karių žodžius atkartoja moteris. – Kai nusprendėm bėgti, mums kariai pasakė: bėkit taip, kad jus matytume ir mes, ir priešai, kad visi suprastume: jūs – civiliai.“
Balandžio viduryje, kai, pasak Marijos, jų namas ėmė braškėti per siūles ir liko tik laiko klausimas, kada jis grius, palaidodamas ten pasislėpusius žmones, jos šeima nusprendė: laukti nebegalima.
Iš pradžių ketino bėgti visi keturi, tačiau paskutiniu momentu vyresnysis sūnus Vladislavas atsisakė. „Jis pasakė: aš niekur neisiu, sėdėsiu čia iki galo“, – sūnaus žodžius prisimena Marija. Vis dėlto paskubomis atsisveikindama su sūnumi ji vylėsi, kad vėliau jie kaip nors pasimatys.
„Mes išbėgom. Bėgom per visą miestą, per lijundrą, per apšaudymus. Pasiekėm okupantų, „DNR-ovcų“ (ukrainiečiai taip pagal rusišką „Donecko liaudies respublikos“ trumpinį vadina jos valdžios atstovus ir karius, – red. past.), postą. Ten mus susodino į autobusą ir išvežė į artimiausią okupuotą miestelį. Nebegalėjom pabėgti niekur kitur – tik į okupuotą teritoriją“, – pasak Marijos, tuo metu visas Mariupolio kairysis krantas jau buvo užimtas, išskyrus „Azovztal“ ir nedidelį gyvenamąjį kvartalą šalia jo.
Kitą dieną šeima turėjo pereiti vadinamąją filtraciją. Kadangi panašiai iš Mariupolio pasitraukusiųjų buvo daug, Marijos žodžiais, jie nebuvo stipriai krečiami, net nebuvo apklausiami – teko tik užpildyti pateiktus dokumentus.
„Sužinojom: yra saugus koridorius, vedantis į tuo metu taip pat jau okupuotą kaimą N., kur turim sodo namelį. Nenorėjom, kad mus išvežtų kažkur į Rusiją – nusprendėm eiti į kaimą“, – situaciją prisimena pašnekovė.
Netrukus paaiškėjo, kad ir šis kelias nėra visai saugus: einant per laukus, pasigirdo šūviai.
„Visai šalia skriejo kulkos – į mus šaudė. Sukritom į žolę, ėmėm šaukti: mes – civiliai, nešaudykit. Tyla. Laukiam. Po kiek laiko vėl pakylam, bandom eit – vėl šaudo. Mes – vėl į žolę, vėl šaukiam: nešaudykit. Jie mums: pakelkit rankas! Priėjo – ten buvo „DNR-ovcai“, patikrino mūsų dokumentus ir paleido“, – pasak Marijos, tąkart tik dėl laimingo atsitiktinumo kulkos praskriejo pro šalį.
Paaiškėjo, kad stepėje okupantų kariai ieškojo iš Mariupolio apsiausties prasiveržusių Ukrainos karių.
Iš žmonių daro gyvulius
Kaime N. Marijos šeima pasijuto šiek tiek saugiau. Tačiau ir čia greitai prasidėjo nerimo dienos – nutrūko ryšys su Mariupolyje pasilikusiu Vladislavu.
„Kai dingo Vladislavas, mes visi gyvenom nuolatinėje nervinėje įtampoje, strese. Ne iš karto galėjom sugrįžti į Mariupolį jo ieškoti. Ilgą laiką civilių prie namų Mariupolio kairiajame krante niekas neprileido. Tik apie gegužės 20 d., kai paskutiniai „Azovo“ bataliono kariai paliko „Azovstal“, mes galėjom pasiekti savo sugriautus namus. Vaizdas ten buvo kraupus. Pilna varnų, jei pasirodo koks žmogus, jis labiau primena zombį nei gyvą būtybę. Mūsų kvartale – nė vieno sveiko namo, kiekviename – po dvi tris bombų padarytas skyles. Mūsų butas – sudegęs, rūsys – apgriautas, tuščias. Viskas tarsi iš paralelinio pasaulio“, – užsimena mariupolietė.
Tačiau to, ko tikėjosi labiausiai – rasti sūnaus pėdsakus – jai nepavyko aptikti. Sutikti pažįstami, tame pačiame rūsyje slėpęsi žmonės, nieko konkretaus negalėjo pasakyti.
Situacija: tūkstančiai žmonių Mariupolyje ieško dingusių artimųjų. (Mariupolio gyventojų nuotr.)
„Kariai kažkam sakė, kad jis buvo nužudytas. Tačiau tai dar nieko nereiškia – jie ne vieną gyvą žmogų yra paskelbę mirusiu. Man niekas nepatvirtino matęs, kaip buvo nužudytas Vladislavas. Kaip ir niekas nematė jo kūno“, – abejonėmis dalijasi dingusio sūnaus ieškanti mama.
Tikimybę, kad sūnus galėjo būti paimtas rekrūtu į priešo kariuomenę, Marija iš karto atmetė. „Jie mus, vietos gyventojus, vadina nepatikimais. Kaip jie ims, jei mūsiškiai gali jiems šautuvą į nugarą įremti? Jie ima iš saviškių, iš Donecko, iš vadinamosios DLR teritorijos, kuri okupuota seniai. Daug realiau, kad jį nužudė, o jo kūną kur nors numetė“, – prityla pašnekovė.
Pasak jos, tūkstančiai žmonių Mariupolyje ieško dingusių artimųjų. „Neseniai sužinojau, kad kai kurių mirusiųjų kūnai buvo fotografuojami, kad skelbiamos jų nuotraukos – ieškosim ten“, – atsidūsta ukrainietė. Ir prisipažįsta: „Visa tai labai sunku, reikalauja labai daug jėgų, bet žinau – turiu kažkaip ištverti.“
Pasak mariupolietės, kai kurie žmonės ir dabar ten gyvena apgriautų daugiabučių rūsiuose – gamina maistą ant laužų, laukia vandens ilgose eilėse per karštį, lietų ir vėją. „Seni ligoti žmonės tempia plastikinius šešių litrų vandens butelius. Vienam senoliui du kartus užtempiau tą vandenį į aštuntą aukštą – po tokios mankštos galvojau: širdis iššoks iš krūtinės. Prie duonos taip pat didžiulė eilė – vienam duoda tik vieną kepaliuką. Kai tik atveža duonos, žmonės iš visų kampų kaip tarakonai ima bėgti link jos. Okupantai iš žmonių tiesiog gyvulius daro. Viską atėmė – namus, pragyvenimo šaltinį, žudė. O išgyvenusieji turi būti dėkingi už kaip humanitarinę pagalbą dalijamą duoną ir konservus. Daug žmonių vien tais konservais ir maitinasi. Deja, kiek žinau, humanitarinės pagalbos išdalijama vis mažiau“, – Marijos teigimu, humanitarinės pagalbos Mariupolyje šiaip sau niekas neduoda – ją reikia užsidirbti valant griuvėsius.
„Blogiausioje situacijoje yra atsidūrę tokie žmonės kaip mes: tiems, kurie neturi jėgų valyti griuvėsių, net humanitarinę pagalbą gauti sudėtinga“, – pasak Marijos, dabar jie minta kaime užsiaugintomis daržovėmis. Padeda ir draugai, pasidalijantys per humanitarinę pagalbą gautais konservais.
Dėl minėtos situacijos kas tik gali stengiasi ištrūkti iš vaiduokliu virtusio miesto – prie patikrinimo postų driekiasi ilgos eilės. „Leidimo išvažiuot iš Mariupolio į kitą okupuotos teritorijos vietą ar Rusiją reikia laukti paromis. Visi išvažiuojantys ir įvažiuojantys tikrinami. Mums taip pat kiekvieną kartą reikia pereiti patikrą. Kiekvieną kartą tikrinami leidimai, telefonai. Dėl bet kokios smulkmenos gali neaišku kur atsidurti“, – pastebi mariupolietė.
Jos teigimu, rūsiuose pasilieka neturintieji kitos išeities: tie, kurių butai sudegę arba sugriauti, pasitraukti jie taip pat neturi kur. „Jie neturi nei radijo, nei telefono ryšio, nei interneto – nežino nieko: nei kas Ukrainoje, nei kas pasaulyje vyksta. Tai vienas baisiausių dalykų. Mes taip pat du mėnesius sėdėjome rūsyje, atkirsti nuo bet kokios informacijos, nežinodami, kas vyksta – tai galbūt net baisiau nei badauti. Nieko nežinai – ką tau pasakys, tuo ir tikėsi“, – informacijos vakuumą prisimena Marija.
Mūsų name viena pora sudegė taip ir nespėjusi išeiti iš miegamojo. Kiek žinau, jie ir dabar ten guli – suanglėję kūnai miegamojo lovoje.
Nori būti naudingi
Pasiteiravus, kodėl Vladislavas, jaunas vyras, šįkart Rusijai užpuolus Ukrainą, neišėjo ginti tėvynės, Marija primena įvykių priešistorę – 2016–2017 m., kai Vladislavas tarnavo Ukrainos ginkluotosiose pajėgose, gynė rytines Ukrainos teritorijas nuo Rusijos remiamų separatistų.
„Negaliu pasakyti, kad jis kariavo pirmosiose gretose – jis buvo antrojoje linijoje. Tiesiogiai kariniuose veiksmuose nedalyvavo – tarnavo apsaugos batalione, budėdavo postuose. Labai trūko žmonių, ir jie nuolat ilgas valandas budėdavo. Jis sakydavo: mama, aš tuoj išprotėsiu, nuolat budžiu ir budžiu, neatsimenu, kada visą naktį miegojau. Jam chroniškai trūko miego. Ir prisižiūrėjo ten visko – juk į tuos postus atveždavo sunkiai sužeistus karius, paskui juos išskraidindavo. Ten jam pavažiavo psichika, pradėjo tiesiog save naikinti. Toks jausmas buvo, kad jis pats ieško mirties“, – pasak Marijos, tuomet jis buvo pripažintas netinkamu karinei tarnybai.
Vėliau dėl sveikatos prolemų į kariuomenę neišėjo jaunesnysis Marijos sūnus Denisas.
„Mes – paprasti žmonės, – sako Marija, anksčiau dirbusi komunalinio ūkio srityje, jos vyras – darbininkas. – Deja, nesame apdovanoti gera sveikata. Vyrui atlikta skrandžio operacija, dalis skrandžio išimta. Karo metu jo sveikata pablogėjo – nuolat vargina stiprūs skrandžio skausmai. O medicinos pagalbos čia – jokios. Sūnui Denisui – didelio laipsnio stuburo iškrypimas – skoliozė, jis pripažintas netinkamu kariuomenei. Aš savų ligų turiu, mums visiems imti ginklą į rankas būtų sudėtinga. Tačiau mes tikime, kad galėtume būti naudingi Ukrainai ne vien su ginklu rankose. Norime ištrūkti iš okupuotos teritorijos į laisvą Ukrainą arba laikinai – į ES, Lietuvą ar kitą šalį. Tuo labiau kad čia, okupuotoje teritorijoje, nėra vyrui reikalingos medicinos pagalbos. Jeigu ją gautų, dar galėtų dirbti.“
Pasak Marijos, iš teritorijos, kur jos šeima dabar yra, pabėgti į laisvą Ukrainą yra tik vienas kelias – per Rusiją, Maskvą arba Sankt Peterburgą. Iš ten – per Estiją, Latviją, Lietuvą ir Lenkiją. „Kelionė tolima, bet žinau, kad įmanoma“, – apie jos pažįstamų išbandytą kelią kalba pašnekovė. Ir užsimena: su vyru ir jaunesniuoju sūnumi nedrąsiai kuria panašų planą.
Mariupolio gyventojų nuotr.
Prašo pagalbos
„Mes nenorim lenktis okupantams. Be to, žinau, kad ten, kur mes dabar – sodo namelyje – ilgiausiai galim pasilikti iki rudens. Jis netinkamas gyventi šaltuoju metų laiku“, – sako moteris.
Ir prisipažįsta: sunku susitaikyti su mintimi, kad teks išvažiuoti. Ji slapta viliasi, kad iki tol ras sūnaus pėdsakus, jei jis žuvęs – palaidos.
Per karą be santaupų ir pajamų likusi šeima prašo pagalbos: geros valios žmonių prašo paaukoti jų kelionei į ES šalis ar laisvą Ukrainą. „Mes – darbingo amžiaus žmonės, norim ir galim padėti savo šaliai. Tik suteikit mums šansą“, – prašo Marija.
Lietuvos pagalbos ukrainiečiams indėlį žinanti moteris įspėja: ir lietuviai turėtų būti pasiruošę viskam. „Jei kris Ukraina, kiti būsite jūs. Reikia būti pasiruošus: žvakių, degtukų, žibintuvėlių, geriamojo vandens atsargų, greitai negendančio maisto, kurio nereikia virti – konservų, džiūvėsėlių“, – gyvenimo slėptuvėje patirtimi dalijasi ukrainietė.
Norintieji paaukoti Marijos šeimai, turėtų susisiekti su jos drauge Ukrainoje e.paštu [email protected] arba Telegram kanalu: @NatashaChizh. Galima bendrauti ukrainiečių, anglų, rusų kalbomis.
Parama per PayPal: [email protected]. Kreipiantis arba aukojant pinigus nurodyti: pagalba mariupolietei Marijai.
Komentaras
Lesia Rozhak,
Ukrainos ambasados Lietuvoje trečioji sekretorė
Ukrainos laikinai okupuotų teritorijų reintegracijos ministerija įkūrė specialią visą parą veikiančią karštąją telefono liniją, skirtą žmonėms, šiuo metu apsistojusiems laikinai okupuotose teritorijose: 1548 arba +38 (096) 078 84 33 (tiems atvejams, jei žmogus neturi mobiliojo ryšio, bet turi prieigą prie interneto ir gali susisiekti per mobiliąsias aplikacijas WhatsApp / Telegram / Viber).
Šios karštosios linijos teikia konsultacijas ir informaciją apie grįžimą iš laikinai okupuotų teritorijų į Ukrainą, taip pat ir žmonėms, kurie buvo jėga perkelti į Rusijos federaciją.
Kadangi kiekvienas individualus atvejis turi specifinių aplinkybių, vieno algoritmo, kaip padėti, nėra. Dėl to šios karštosios linijos ir įkurtos, kad ukrainiečiams teiktų konsultacijas 24 val. per parą kasdien.
Daug ukrainiečių yra susirūpinę dėl to, ar jie nepažeidžia Ukrainos įstatymų, išvykdami iš laikinai okupuotų teritorijų per Rusiją. Kadangi tai yra nepaprastas atvejis, atsakymas yra – nepažeidžia. Visos priemonės palikti laikinai okupuotas teritorijas tam, kad išvažiuotų į saugią vietą Ukrainoje arba kitoje šalyje, yra leistinos ir neužtraukia kriminalinės ar administracinės atsakomybės.
Be Ukrainos laikinai okupuotų teritorijų reintegracijos ministerijos, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro biuras, Tarptautinė migracijos organizacija ir vietinės savanorių organizacijos (jos įvardijamos konkrečiai, asmeniui susisiekus per minėtas karštąsias linijas) padeda Ukrainos piliečiams palikti laikinai okupuotas teritorijas.
