Nuotrauka, kurioje prie kapo stovi mažas berniukas, žinoma visame pasaulyje. Tai – šešiametis Vladas, o kapas jo mamos.

„Mama kalbėjo, kad viskas bus gerai. Sakė, nebijok“, – atviravo vaikas.

Trijų vaikų mama Marina – viena iš šimtų civilių karo aukų Bučoje.

„Rengiau Vladą šalia jos. Ji tuo metu miegojo. Paliečiau jos petį, sakau: „Marina, kelkis“. Supratau, kad ji atšalusi“, – prisiminė našlys Ivanas Drahunas.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Vyras Ivanas prisimena, kad rusų kariams atakuojant miestą, žmona nebegalėjo nei valgyti, nei miegoti. Patyrė per didelį stresą.

„Ji beveik neišeidavo į lauką, nes labai bijojo šaudymų. Visi garsai ją gąsdindavo. Ji gėrė tabletes, daug tablečių. Dar gerdavo kavą ir sultinį. Nieko daugiau suvalgyti nepajėgdavo“, – sakė jis.

Be mamos liko du sūnūs ir vyresnioji dukra. Ji ant mamos kapo kas kartą atnešą konservų.

„Daugiau nieko padaryti negalime“, – atviravo duktė.

Pasiilgau tavęs ir atiduočiau bet ką, kad tu sugrįžtum. Pažadu rūpintis mūsų vaikais, apsaugoti juos. Myliu tave.

„Norime, kad jai nebūtų šalta ir ji nebūtų alkana“, – antrino mamos netekęs jaunėlis sūnus.

Ivano šeima gyveno rūsyje su kaimynais. Jie pasakojo, kad nuolatinės atakos buvo sunkiai pakeliamos visiems.

„Mes kone visą laiką sėdėjome rūsyje, vaikai išvis neišeidavo į lauką. Atakos vykdavo nuolatos, girdėdavome sprogimus“, – tikino kaimynė Olena Nahorniuk.

Mirusiosios šeima kartu su kaimynais jos kūną palaidojo paslapčia kaimynų namo vidiniame kieme.

„Okupantai neleido jos laidoti“, – aiškino O. Nahorniuk.

„Pagaminome karstą ir palaidojome ją deramai“, – pridūrė našlys.

„Pasiilgau tavęs ir atiduočiau bet ką, kad tu sugrįžtum. Pažadu rūpintis mūsų vaikais, apsaugoti juos. Myliu tave“, – prie žmonos kapo šnekėjo Ivanas.