Turtai kėlė pavydą

Tuo metu Ispanija valdė didžiules teritorijas Centrinėje Amerikoje. Jos kolonijų valdymas ir aprūpinimas buvo organizuotas labai neefektyviai. Neturėdama nuosavo prekybos laivyno, Ispanijos kolonijų administracija buvo priversta tenkintis užsieniečių paslaugomis. Jų rankose atsidūrė didelė dalis Ispanijos transatlantinės prekybos.

Ispanijos kolonijiniai turtai kėlė Europoje ne tik pavydą, bet ir siekį atsiriekti iš to pyrago. 1713 m. Utrechto sutartimi, kurią Ispanija pasirašė su keliomis Europos valstybėmis, buvo nustatytos prekybos kvotos užsieniečiams. Pagal sutartį Didžiajai Britanijai buvo suteikta teisė kasmet į ispanų kolonijas gabenti neribotą kiekį vergų ir 500 tonų įvairios manufaktūros. Pasinaudodami šia teise, britai visomis išgalėmis stengėsi išplėsti veiklą tradiciškai uždaroje ispanų Amerikos rinkoje. Jie pažeisdavo kvotas ir nevengė kontrabandos.

Klestint ne tik britų, bet ir prancūzų bei olandų pirklių kontrabandai, Ispanijos karaliaus valdininkai įkūrė pakrančių apsaugos gvardiją. Jai buvo suteikta teisė sustabdyti ir patikrinti bet kurį užsieniečių laivą, plaukiantį į Ispanijos kolonijas ar grįžtantį iš jų.

Istorikų duomenimis, 1713-1731 m. Karibų jūros regione pakrančių sargyba konfiskavo daugiau kaip 180 Didžiosios Britanijos prekybos laivų.

Žiauri bausmė

Vienas iš tų sulaikytų laivų priklausė anglų pirkliui ir jūrininkui Robertui Dženkinsui (Robert Jenkins). Anglų šaltiniai nemini, kad R.Dženkinsas užsiiminėjo kontrabanda. Britanijos Bendruomenės rūmų protokoluose net yra užuominų, kad Ispanijos pakrančių apsaugos laivų įgulos iš esmės vertėsi piratavimu ir nuo jų esą kentėjo sąžiningi britų pirkliai.

1731 m. balandžio 9 d. ispanų patrulinis laivas „La Isabela“ sulaikė į Angliją grįžtantį R.Dženkinso brigą „Rebecca“. Ispanai įtarė, kad britų pirklys nelegaliai prekiavo romu Karibų jūros salose. Ispanų karinio laivo vadas Juanas de Leonas Fandino, demonstruodamas denyje išrikiuotas patrankas, privertė „Rebeccą“ plaukti į Havanos uostą. Ten į anglų laivo denį pakilo ginkluota patikrinimo komanda. Ji elgėsi grubiai ir įžūliai.

R.Dženkinsas buvo parklupdytas ir verčiamas prisipažinti, kad užsiiminėja kontrabanda. Kai šis pradėjo piktintis tokiu kaltinimu, ispanų karininkas kardu nukirto jam vieną ausį. Po to pasiūlė R.Dženkinsui „trofėjų“ perduoti karaliui Jurgiui II ir pridūrė: „Taip atsitiks ir jam, jei tik bus pagautas su kontrabanda“.

Paskutinis lašas

Grįžęs į Angliją, R.Dženkinsas pateikė karaliui oficialų skundą. Jis prašė pareikšti pretenzijas ispanams dėl jo prekių konfiskavimo ir patirtų kankinimų. Vyriausiasis britų karinis vadas Vest Indijoje patvirtino pirklio istoriją, tačiau ilgą laiką ji nesulaukė aštresnio įvertinimo.

Tiesiog dar nebuvo galutinai pribrendęs konfliktas, vis dažniau kylantis tarp britų pirklių ir ispanų pakrančių apsaugos. Anglijos visuomenė piktinosi grubiais ispanų veiksmais, tačiau Jūrų ministerija ir Didžiosios Britanijos premjeras Robertas Valpolas (Robert Walpole) stengėsi išvengti atviro karo su Ispanija.

Viskas pasikeitė, kai 1738 m. R.Dženkinsas ryžosi dramatišką istoriją išsamiai papasakoti Parlamento nariams. Pasak kai kurių šaltinių, į Bendruomenės rūmus jis atėjo nešinas stiklainį su spirite pamerkta savo ausimi, kurią nupjovė ispanų karininkas. Tai sukėlė audringą reakciją ir buvo paskutinis lašas perpildęs kantrybės taurę. Neatlaikęs opozicijos spaudimo, R.Valpolas 1739 m. spalio 23 d. paskelbė karą Ispanijai. Jo manifestą lydėjo varpų skambesys ir liaudies vaikštynės Londone.

Kolonijinis karas tarp Didžiosios Britanijos ir Ispanijos, kuris 1739 – 1742 m. vyko daugiausia Karibų jūros baseine, į istoriją įėjo kaip „Karas dėl Dženkinso ausies“ (War of Jenkins Ear). Tokį jo pavadinimą 1858 m. sugalvojo anglų rašytojas, eseistas ir istorikas Tomas Karlailas (Thomas Carlyle).