Šie patarimai – ne psichologijos populiarintojo, nors jų autorius ir studijavo žmogaus psichologiją. Tai skaistyklą išgyvenusio Maksimo Kolesnikovo patarimai. Jis – tas pats ukrainiečių karys, kurio nuostaba išvydus obuolį tapo vasarį vykusių belaisvių mainų simboliu.
Fronte – ne naujokas
Iki plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą Kyjive dirbęs žinomas rinkodaros specialistas į kovą su agresoriumi stojo 2022 m. vasario 24 d. Jau kovą patekęs į nelaisvę namo jis grįžo tik šiemet vasario 4 d. kartu su dar 115 tautiečiais. Pirmosiomis laisvės akimirkomis išvydęs kažkieno paduotą obuolį vyras nepajėgė nuslėpti jaudulio: vaisių jis pamatė pirmą kartą per beveik metų pertraukos. „Bijau jo paragauti“, – tuomet prisipažino 45-erių vyras. Išvydę kario su obuoliu nuotrauką, nelaisvėje visiškai pražilusį, 32 kg svorio netekusį vyrą net bičiuliai sunkiai beatpažino.
Tuo, ką išgyveno tuos mėnesius, kai jo gimtinė tęsė kovą su agresoriumi, M. Kolesnikovas pasidalijo su Ukrainos žiniasklaida.
Gyvenimą iki invazijos rinkodaros vadovu dirbęs vyras vadina buvus gana patogų. Žmona, dvi dukros, kelionės, psichoanalitiko studijos, diplomo laukimas ir planai priimti pirmąjį pacientą. Šiandien šias mintis jis sako nukėlęs iki pergalės. „Esu kariuomenėje ir neplanuoju jos palikti, nebent Karo medicinos valdyba nuspręstų kitaip“, – radijui NV sakė M. Kolesnikovas.
Vadas priėmė sprendimą pasiduoti. Šūviai baigėsi. Pasirodė Rusijos specialiųjų operacijų pajėgos ir paėmė mus į nelaisvę.
Karinę uniformą buvęs restorano savininkas pirmą kartą užsivilko dar 2015 m., kai nuo Rusijos agresijos išvyko ginti savo gimtąjį Donbasą. Tuomet jis pradėjo rašyti tinklaraštį, kuriame pasakojo apie karių mokymus, kasdienį gyvenimą kariuomenėje, jos problemas. Vėliau M. Kolesnikovo pasakojimai buvo publikuoti kaip „Mobilizuoto žmogaus dienoraštis“.
Lemtingoji kovo 20 d.
Rusijos invazija vyrą užklupo namuose. Paskambinęs uošvis pranešė, kad prie jo namų jau sproginėjo bombos. „Turėjau susikrovęs kuprinę, nes supratau, kad gali prasidėti karas, – pasakojo kyjivietis. – Prieš dieną prisipyliau pilną automobilio baką, kad žmona išvengtų stovėjimo spūstyse prie degalinių. Apsirengiau, apsiaviau batus, pabučiavau žmoną ir nuvykau į karo prievolės biurą.“
Jau po dviejų dienų M. Kolesnikovas, 26-osios artilerijos brigados karys, girdėjo netoli vykstančius mūšius – rusai mėgino išlaipinti desantą. Kovo 3 d. mūšiai priartėjo prie jo pozicijų.
„Buvome apsupti dvi savaites, kasdien vyko apšaudymas. Keletą kartų rusai bandė prasiveržti. Gynėmės. Turėjome nedidelį dalinį, nedaug žmonių. Kovo 20-osios ryte į mūsų teritoriją jau buvo įvažiavę keli tankai, vieną vaikinai apgadino, gana drąsiai nukovė įgulą iš granatsvaidžio, kas paprastai neįmanoma – tankas sveikas, bet įgula negyva. Vis dėlto daugiau neturėjome kuo sustabdyti tankų, o po aštuonių valandų tapo aišku, kad jų nesustabdysime, turėjome nemažai aukų. Vadas priėmė sprendimą pasiduoti. Šūviai baigėsi. Pasirodė Rusijos specialiųjų operacijų pajėgos ir paėmė mus į nelaisvę“, – kaip atsidūrė priešo rankose, prisiminė M. Kolesnikovas.
Paimti į nelaisvę kareiviai šešias valandas buvo vežami sunkvežimiu – be vandens, be galimybės nueiti į tualetą. Vadinamasis Specnazas karius perdavė „Rosgvardijai“, ukrainiečiai buvo nugabenti į Baltarusijos teritoriją, dvi dienas prabuvo kažkokiame sandėlyje. Karo policija atliko pirminę apklausą – karių dokumentai buvo dingę.
Statusas – liudininkai
Po kelių dienų ukrainiečiai dviem grupėmis buvo išvežti į ikiteisminio sulaikymo centrą Briansko srityje, Rusijoje, kur buvo įrengta belaisvių stovykla. 40 kv. m kameroje, skirtoje dešimčiai žmonių, apgyvendino keturiolika.
Mus ten laikė griežto režimo sąlygomis. Iš pradžių labai ilgai neveikė šildymas, buvo labai, labai šalta.
Iš nugirstų pokalbių vyrai susidarę nuomonę, kad stovykloje iš pradžių apie 60 proc. buvo civiliai, likusieji 40 proc. – kariškiai. „Mus ten laikė griežto režimo sąlygomis. Iš pradžių labai ilgai neveikė šildymas, buvo labai, labai šalta. Buvo kovo pabaiga, bet dar buvo sniego, net gegužės mėnesį buvo šalta“, – prisimena vyras.
M. Kolesnikovą tardė keturiskart. Pirmiausia – Rusijos tyrimų komiteto apklausa apie dalyvavimą 2014–2016 m. įvykiuose – Maidane, antiteroristinėje operacijoje Donbase, Viktorą Janukovyčių, suėmimo aplinkybes. Paskui vyko FSB apklausos – ilgesnės, su klausimais apie karines operacijas, ar būryje buvo užsienio instruktorių, užsienio ginklų, ar šaudė į civilius, ar žino ką nors apie branduolinius ginklus, „nešvarias“ bombas.
Kelis kartus buvo paimti belaisvių pirštų atspaudai, atliktas DNR testas, skenuotas veidas. Apie pusantro mėnesio jų tapatybė buvo tikrinama Rusijos duomenų bazėse. Tada apklausos buvo pakartotos, belaisviams duoti perskaityti ir pasirašyti jų apklausų protokolai.
„Buvome apklausiami kaip liudytojai, t. y. apie tai, kad esame karo belaisviai, nebuvo nė kalbos. Taip pat buvo užrašyta apklausos vieta, todėl, pradėję skaityti šiuos protokolus, žinojome, kur esame“, – prisiminė M. Kolesnikovas.
Manipuliavimas informacija
Į klausimus apie tai, kas vyksta Ukrainoje, belaisviams nebuvo atsakoma. Prievaizdai pasakojo tą patį, ką iki šiol, net ir Rusijos pajėgoms sunkiausiomis dienomis, kartoja Maskvos propagandininkai ir Kremlius: vadinamoji specialioji operacija esą vyksta pagal planą. Prievaizdų pasakojimais, esą Lenkija beveik užpuolusi Ukrainą ir su ja esą sutarta, kaip pasidalyti Ukrainą, kariškiai netikėjo, tačiau, kas vyksta iš tikrųjų, nežinojo.
„Kai jie užėmė Mariupolį, noriai mums apie tai pasakojo ir tuo labai didžiavosi. Jie pradėjo po kameras nešiotis kompiuterį su USB laikmena, kurioje buvo Nikitos Michalkovo laidos „Besogon“ įrašas apie tai, kad „Azovstal“ yra azoviečių, kad jie yra fašistai, juos visus reikia pakarti ir kad jie niekada neišvyks Rusijos Federacijos“, – pasakojo vyras.
Informacijos badas buvo apmalšintas tik gegužės 31-ąją, kai belaisviams buvo atvežtas televizorius ir jie sužinojo, kad Ukrainos šiaurė jau išvaduota. Belaisviai atidžiai žiūrėdavo į per televiziją rodomą žemėlapį – retsykiais ir propagandininkams išsprūsdavo tikros informacijos.
„Paskui mums duodavo televizorių maždaug kas dešimt dienų iki rugsėjo 20 d., kai buvo paskelbta mobilizacija. Tada buvo daug blogų naujienų, jie nenorėjo, kad mes apie tai žinotume, o paskui neleido mums nieko daugiau žiūrėti ar skaityti“, – pasakojo M. Kolesnikovas.
Spalio–lapkričio mėnesiais belaisviams duota knygų, tačiau po pusantro mėnesio atėmė ir jas. Daugiau prievaizdai nieko nepasakoję – tik atkakliai piršo naratyvą apie Lenkijos pretenzijas į Ukrainą, klausė, kokios pilietybės norėsią – Lenkijos ar Rusijos, nes Ukrainos pilietybės nebūsią.
„Mes vis tiek tuo netikėjome. Tuo metu jau turėjome informacijos, kad jiems reikalai klostosi blogai. Jau žinojome, kad Briansko srityje, už 20 km nuo mūsų, pataikė į kažkokį sandėlį – sargybiniai tarpusavyje kalbėjosi, kad mūsų raketa praskrido netoli jų, ir aptarinėjo, kad gerai, jog izoliatoriaus pastatas statytas sovietmečiu, tad yra storomis sienomis“, – prisiminė M. Kolesnikovas. Tik gruodžio mėnesį iš vadinamojo kalinių elito pokalbių pasiekė skurdžios žinios apie rusų fiasko Chersone.
Pokalbių terapija
Vyras sako vijęs šalin mintį apie tai, kad gali būti greitai iškeistas į rusų belaisvius. Žinojęs, kad paprastai kaliniais apsikeičiama pasibaigus karui. Dar kovo mėnesį buvę akivaizdu, kad rusai taip greitai nesudoros ukrainiečių, tad manęs, jog karas gali tęstis bent dvejus metus. M. Kolesnikovas nusiteikė savotiškam maratonui – stengėsi neišnaudoti savo fizinių ir psichologinių išteklių, kad įveiktų visą atstumą, bandė susikurti sistemą, kuri leistų išlikti psichologiškai stabiliam.
Svarbiausia buvo nukreipti save ir aplinkinius nuo minčių apie tai, kur ir kokiomis aplinkybėmis jie yra atsidūrę. Dėl nuolatinio alkio tai buvo sunku. „Keletą kartų gavome sūdytų agurkų ir pomidorų, gal 5–7 kartus – pjaustytų šviežių kopūstų su keliomis tarkuotomis morkomis, druskos su šaukštu aliejaus kibirui. Tai buvo viskas, kas buvo iš vitaminų. Per visą laiką nieko panašaus į saldumynus nematėme, žinoma, jokių vaisių“, – „Belsat“ pasakojo iki invazijos gaminti maistą mėgęs ukrainietis.
Keletą kartų gavome sūdytų agurkų ir pomidorų, gal 5–7 kartus – pjaustytų šviežių kopūstų su keliomis tarkuotomis morkomis, druskos su šaukštu aliejaus kibirui.
Išgyventi M. Kolesnikovui padėjo psichologijos studijos: žinojo, kaip išlaikyti savikontrolę, kaip suvokti skausmą, kaip kūnas adaptuojasi. Stiprybės teikė ir pokalbiai – ne vien apie maistą, apie kurį esą buvo neįmanoma nekalbėti. Vaikų turintys vyrai kalbėjo apie juos, apie santykius su moterimis, filmus, knygas, žvejybą ar medžioklę. Žemės ūkio specialistai pasakojo, kokius gyvulius pelningiau laikyti, kaip šerti kiaules lašiniams ar mėsai.
Kartais jis skatindavęs kitus diskutuoti – kildavę ginčų, kuriuose belaisviai galėjo išlieti savo susierzinimą, kurio negalėjo nukreipti į tikrąjį jo šaltinį – kalėjimo prižiūrėtojus, kalinius. Ginčytis buvo galima, svarbu – neperžengti ribų. Anot M. Kolesnikovo, kur kas geriau ginčytis, kas geresnės – blondinės ar brunetės, nei apie tai, kas suvalgė didesnį duonos gabalą.
Gyvenimas laukimu
Belaisvių dienos buvo panašios viena į kitą. 6 valandą – Rusijos himnas, lovų tvarkymas, kai kas mankštindavosi, kiti tiesiog prausdavosi. Apie 7 valandą – pusryčiai: 100–120 g košė, geriausiu atveju – tiršta, o du ar tris kartus per metus ji buvusi net saldi. Paskui reikėdavo valyti kamerą ir laukti rytinio patikrinimo, kai visus išvesdavo į koridorių.
Jame vadinamasis kalinių elitas suskaičiuodavo belaisvius, o tomis dienomis, kai turėjo televizorių, klausinėdavo, kokių naujienų sužinoję. Paskui – pietų 12 valandą laukimas. Po jų – vakarienės, kuri būdavo 17 valandą. Apie 20 val. – vakarinis patikrinimas.
22 valandą išjungiamos šviesos, prasideda tariamo miego metas: belaisviai būdavo nuolat tikrinami, o ir miegoti nuo spalio pabaigos kameroje buvo labai šalta.
Kartais belaisviai buvo verčiami kelis kartus per dieną giedoti Rusijos himną, „Katiušą“ ir „Pergalės dieną“.
Pirmą kartą į gryną orą belaisvius išvedė gegužę, paskui – liepos viduryje. Nors išvesdavo į kiemą 5–6 minutėms, liepdavę sakyti, jei patikrinimo metu kas nors klaustų, kad lauke buvę ne mažiau kaip valandą. Kartais patys provokuodavo tokiu klausimu – atsakius tiesą, liepdavo daryti pritūpimus, pvz., 200 kartų.
Belaisviai privalėjo atmintinai išmokti įtariamųjų ir kaltinamųjų elgesio taisykles: visus 48 paragrafus iš eilės. Šiuo beprasmišku reikalavimu, anot M. Kolesnikovo, buvo bandoma kontroliuoti žmones. Taisyklėse būta tokio absurdo kaip draudimas laikyti naminius gyvūnus, o pasilikus nesuvalgytos duonos laukė bausmė – tai buvo vertinama kaip ruošimasis pabėgti.
Išsirikiavome į eilę, išgirdau savo ir dar vieno vaikino vardą. Mums buvo pasakyta: „Su daiktais lauk.“ Žinoma, buvo vilties, kad tai bus mainai.
Kelias namo
Rudenį prasidėjo mainai, iš tardymo izoliatoriaus, kur buvo laikomi belaisviai, pradėjo išvežti grupeles žmonių. Anot M. Kolesnikovo, visi džiaugėsi tėvynainių grąžinimu, tačiau sykiu ir patys vylėsi, kad bus greitai apkeisti.
„Sausio 31-ąją, prieš vakarienę, kai nieko nelaukėme, atsidarė kameros durys. Išsirikiavome į eilę, išgirdau savo ir dar vieno vaikino vardą. Mums buvo pasakyta: „Su daiktais lauk.“ Žinoma, buvo vilties, kad tai bus mainai. Tačiau mes tvardėmės, nes galėjo paaiškėti, kad tai bus perkėlimas į kitą kamerą arba į kitą kardomojo kalinimo įstaigą. Davė uniformas – tai, ką rado sandėlyje, o kitą rytą išvežė užrištomis akimis. „Tačiau jie nesurišo mums rankų, o tai buvo geras ženklas“, – prisiminė vyras. Vis dėlto džiaugtis jie bijoję net ir laipinami į lėktuvą – kad tik netektų nusivilti.
Tapęs vienu ilgiausiai nelaisvėje išbuvusiu kariu, M. Kolesnikovas pastebi: lengviausia į laisvę grįžti fiziškai, tačiau sunkią patirtį išgyvenę žmonės iš pradžių yra pasikeitę.
Laisvėje vyras iškart pateko į medikų rankas. Grįžęs prie socialinių tinklų, kuriuose iki invazijos mėgo dalytis nuotraukomis iš kelionių ir savo kulinariniais viražais, prieš gerą savaitę jis pasidalijo nuotrauka iš kardiotreniruotės. „Pirmą kartą gyvenime treniruojuos ne tam, kad numesčiau svorio“, – šmaikščiai pakomentavo M. Kolesnikovas.