M. Albright parašė savotišką testamentą: jame – pirmasis susitikimas su V. Putinu

Pasaulis atsisveikina su legendine valstybės sekretore Madeline Albright. Tarsi nujausdama savo išėjimą M.Albright parašė savotišką testamentą, kurį vasario 23-iąją paskelbė laikraštis „The New York Times“. Tekste, skirtame situacijai prie Ukrainos sienos, ji aprašė 2000 m. pradžioje vykusį savo pirmąjį susitikimą su Vladimiru Putinu.

Jau tada ji pastebėjo, kad V.Putinas gėdijasi Sovietų Sąjungos žlugimo ir nori, kad Rusija vėl būtų stipri. Tiesa, tuomet V.Putinas jai sakęs, kad Rusijos vieta Vakaruose.

Tekste, publikuotame karo išvakarėse, M.Albright įspėjo V.Putiną nedaryti istorinės klaidos: invazija į Ukrainą diplomatiškai izoliuos Rusiją, suluošins ją ekonomiškai ir strategiškai sužeis vieningų, stiprių Vakarų akivaizdoje. Ji teisingai numatė ir ukrainiečių pasipriešinimą.

Tai, kad griebtis plunksnos sunkiai sergančią diplomatę privertė Kremliaus autokratas, simboliška ir logiška: M.Albright buvo laikoma diktatorių tramdytoja, jos gyvenimas buvo pažymėtas kovos su demokratinių principų nepripažįstančiais valdžios uzurpatoriais. Dėl dviejų didžiausių XX a. tironų, Hitlerio ir Stalino, M.Albright apskritai atsidūrė Jungtinėse Valstijose.

Dukart pabėgėlė

Marie Jana Korbelova gimė Prahoje 1937 m. diplomato, atsivertusio iš judaizmo į katalikybę, šeimoje. Apie savo žydiškas šaknis M.Albright sužinojo jau tapusi valstybės sekretore. Pirmosiomis nacių invazijos į Čekoslovakiją dienomis Korbelovų šeima spėjo ištrūkti į Didžiąją Britaniją. Po karo su šeima grįžusi į Prahą antrąkart gimtinę paliko valdžioje įsitvirtinus komunistams.

1959 m. M.Albright ištekėjo už leidėjo Josepho Albrighto, su kuriuo susilaukė trijų vaikų, o vėliau išsiskyrė. Vašingtone studijavusi tarptautinius santykius Kolumbijos universitete Niujorke ji apgynė daktaro laipsnį. Nuo pat akademinės karjeros pradžios M.Albright nebuvo svetimos Rytų Europos problemos – jos disertacija buvo skirta Prahos pavasariui. Kita vertus, jaunystėje jai nelabai rūpėjo kilmė – savo tėvų istorija ji susidomėjo tik būdama brandaus amžiaus.

Dar studijų metais M.Albright sutiko su kitą garsų išeivį iš Rytų Europos – Varšuvoje gimusį būsimąjį JAV prezidento patarėją nacionalinio saugumo klausimais Zbigniewą Brzezinskį. M.Albright neskubėjo į aktyviąją diplomatiją: Ronaldo Reagano ir George'o W.Busho prezidentavimo metais ji dėstė Džordžtauno universitete.

Be puikaus akademinio išsilavinimo, M.Albright buvo poliglotė: mokėjo anglų, rusų, čekų kalbas, kalbėjo prancūziškai, vokiškai, lenkiškai, serbų-kroatų kalbomis, suprato šnekamąją slovakų kalbą.

Išskirtinis vaidmuo

Į didžiąją politiką M.Albright atėjo demokratų prezidento Billo Clintono pakviesta. Tuometė JAV ambasadorė Jungtinėse Tautose 1997 m. pakeitė Warreną Christopherį ir tapo pirmąja moterimi JAV valstybės sekretore. Be to, antrąja po Henrio Kissingerio užsienyje gimusia, nuo diktatorių pabėgusia JAV diplomatijos vadove.

Mažo ūgio (vos 1,49 cm ūgio) M.Albright buvo energijos ugnikalnis. Nenusižengdama griežtoms protokolo taisyklėms ji pasakydavo daugiau, nei buvo galima girdėti.

Galima sakyti, kad M.Albright buvo įvaizdžio diplomatijos pradininkė: savo pareiškimus svarbiose derybose ji sustiprindavo simboliais – segėmis, kurių turėjo net 200.

Kai už kritiką Saddamo Husseino adresu Irako žiniasklaida pavadino ją gyvate, per susitikimą su žurnalistais M.Albright pasirodė segėdama gyvatės formos sagę. Kai dienos nežadėjo įtampos, diplomatė puošdavosi gėlėmis, drugeliais ar balionais, prieš sunkias konsultacijas rinkdavosi vabalus ar mėsėdžius gyvūnus.

Svarbiausios pamokos

Jos kadencija buvo paženklinta Kosovo karu, konfliktu su S.Husseinu, bandymu pasiekti taiką tarp Izraelio ir palestiniečių, susitarti su tuomečiu Šiaurės Korėjos lyderiu Kim Jong-ilu.

1999 m. M.Albright pasisakė už karinę kampaniją prieš etnines skerdynes buvusioje Jugoslavijoje skatinusį Serbijos prezidentą Slobodaną Miloševičių, o jį patį vertino ir pasitelkdama moterišką intuiciją. „Savo plačiu, lygiu veidu, nuoširdžiu elgesiu ir stilingais drabužiais jis neatrodė kaip piktadarys, – vėliau prisiminimuose ji rašė apie S.Miloševičių. – Jo kalbos, nors ir atvirai nacionalistinės, nebuvo persmelktos neapykanta. Jo žiaurumas pasireiškė manipuliaciniais veiksmais, kurstant serbų pajėgas panaudoti terorą, prievartauti ir beatodairiškai smurtauti prieš savo oponentus Balkanuose."

Neapsigauti paviršutiniškai vertinant oponentą, nepainioti formos ir turinio, ji ragino ir pateikdama Kim Jong-ilo pavyzdį. Su Pchenjano diktatoriumi M.Albright susitiko jau baigiantis kadencijai. Vėliau ji pasakos, kad užsieniečiai, sutikę Kim Jong-ilą, galėjo susidaryti įspūdį, jog jis – mielas, gerai informuotas, gana normalus žmogus. Vašingtono pastangos pasiekti santykių su Šiaurės Korėja proveržį baigėsi fiasko. M.Albright vizitą Pchenjano propaganda panaudojo savo tikslais, o iš Kim Jong-ilo gautas pažadas, esą raketų programa skirta tik telekomunikacijai, vėliau buvo sėkmingai sulaužytas.

Palikusi Valstybės departamentą, M.Albright įkūrė konsultacinę įmonę, atmetė garsiojo savo tėvynainio Vaclavas Havelo pasiūlymą kandidatuoti į Čekijos prezidentes.

Pamokas, kurias M.Albright paliko išmokti savo įpėdiniams, bene geriausiai nusako jos frazė: "Istorijos negalima it prezidento kadencijų padalyti į ketverius metus." Išgyvendamas Ukrainoje vykstantį karą pasaulis susiduria su tomis pat problemomis, su kuriomis susidūrė ir M.Albright.


Šiame straipsnyje: Madeline Albrightpokalbispokalbis su Putinukaras Ukrainoje

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių