Vagia nesislapstydami

Neseniai laikraštyje „The Wall Street Journal“ išspausdintame straipsnyje rašoma, kaip okupacinė valdžia ir jai lojalus verslas pelnosi iš būsto, kurio savininkai tapo karo pabėgėliais. Tūkstančius neva rekonstruotuose namuose esančių butų okupacinės „valdžios institucijos" paskelbė bešeimininkiais ir konfiskavo.

Tikrieji Mariupolio valdžios atstovai, šiandien esantys Ukrainos kontroliuojamoje dalyje, skaičiuoja, kad per Rusijos puolimą žuvo 22 tūkst. civilių, Jungtinių Tautų vertinimu, 90 proc. būstų Mariupolyje buvo suniokota arba sugriauta. Iš 540 tūkst. iki karo mieste gyvenusių – daugiausia rusakalbių – gyventojų pabėgo apie 300 tūkst.

Ukrainiečiai, palikę savo namus, susiduria su vis rimtesnėmis kliūtimis, jei bando grįžti ir patvirtinti savo nuosavybės teises ar gauti kompensaciją. Atvykėliams iš Rusijos taikomos lengvatos.

Anot Ukrainos kovos su dezinformacija centro, iš Mariupolio pasitraukę miestiečiai praranda visą turtą – buitinę techniką, baldus, asmeninius daiktus. Okupantai atimtą nuosavybę perduoda naujiems gyventojams – daugiausia Kremliui lojaliems rusams arba karo dalyviams. Panaši politika įgyvendinama ir kituose okupuotuose regionuose.

Agentūros AFP kalbinta mariupolietė pensininkė Galina Giler pernai gegužę iš Maskvos okupacinės valdžios nemokamai gavo dviejų kambarių butą. „Jie man parašė, kad gausiu butą be jokių išankstinių sąlygų. Jie davė mums raktus, mes atvykome jo apžiūrėti ir aš užsisakiau baldus“, – pasakojo 67 metų našlė.

2022 m. nuo kovų iš pradžių ji pabėgo į netoliese esantį Donecką, paskui – į Krymą. Kaip ir visi su AFP sutikę kalbėti gyventojai, G. Giler, kuri sakė turinti kazokiškų ir graikiškų šaknų, yra rusakalbė. Moteris sakė vis dar turinti Ukrainos pilietybę, tačiau neseniai gavo ir Rusijos pasą – kaip ir dar bene 3,5 mln. Rusijos kontroliuojamose Ukrainos teritorijose likusių Ukrainos piliečių.

Rusiški pasai palengvina galimybes gauti socialines išmokas ir apsaugo gyventojus nuo galimo turto nusavinimo. Pagal Vladimiro Putino dekretą reikalaujama, kad Maskvos kontroliuojamose teritorijose gyvenantys ukrainiečiai „sureguliuotų savo teisinį statusą“, t. y. taptų Rusijos piliečiais arba užsiregistruotų kaip užsienio rezidentai.

Laikrodžių namo drama

Ypač skaudi garsiojo Laikrodžio namo istorija – 1950-aisiais pastatyto pastato, buvusio miesto unikalaus paveldo simbolio, kuriame gyventi buvo laikoma prestižo reikalu.

2022 m. kovą rusų raketa pataikė į vos prieš metus rekonstruotą namą jį apniokodama ir nusinešdama kelių žmonių gyvybes. Likus kelioms dienoms iki atakos Elena Pudak kartu su vyru ir trimis vaikais pasitraukė iš miesto, o motinos buto raktus paliko pas kaimynę.

Gyventojai, likę mieste po okupacijos, tikėjosi, kad pastatas bus išsaugotas dėl istorinės vertės. Rusijos diktatoriaus 2022 m. patvirtintame Mariupolio „rekonstrukcijos“ plane Laikrodžio namas buvo pažymėtas kaip restauruotinas. Tačiau tų pačių metų pabaigoje prie jo atvažiavo buldozeris. „Gyventojai bejėgiškai stebėjo, kaip pastatą griauna“, – rašo „The Wall Street Journal". Griovimo metu sulūžo trys ekskavatoriai, pasakoja gyventojų bendrijos vadovė Marija Tichovskaja.

Sprendžiant iš palydovinių nuotraukų, 2023 m. pradžioje didžioji pastato dalis buvo nugriauta. Gyventojai tikėjosi galėsią gauti butus naujame name, tačiau išaiškėjo, kad „rekonstrukciją“ vykdo antrinė Rusijos kapitalinės statybos organizacijos „Ruskapstroi“ bendrovė.

Naujojo pastato planas visiškai kitoks. Vietoj erdvių dviejų kambarių butų – daugiausia studijos, o pats namas keliais aukštais aukštesnis už pirmtaką. Gyventojai bandė susisiekti su statytoju, tačiau buvo ignoruojami.

Šalia statybų vietos statytojas atidarė „pardavimų biurą“. Vienas Mariupolio nekilnojamojo turto agentas užsisakė tris butus naujame name. Anot jo, dauguma pirkėjų buvo iš Rusijos, esą jei ankstesni gyventojai norėjo likti gyventi šiame pastate, turėję įnešti užstatą. Užstato dydis tris kartus viršijo sumą, kuri gyventojams buvo pasiūlyta kaip kompensaciją už butus. Be to, anot leidinio, vietos gyventojai nenorėjo mokėti iš principo tiems, kurie sugriovė Mariupolį.

Nekilnojamojo turto agento duomenimis, butai naujajame name buvo išparduoti per savaitę. Kai gyventojai pasiskundė okupacinėms „valdžios institucijoms“, sužinojo, kad pasikeitus įstatymams jie neteko teisės gyventi savo buvusiuose namuose, tačiau galį persikelti į bet kurią vietą miesto ribose.

Nekilnojamojo turto agentūros „Ayax“ filialo Mariupolyje direktorė Luisa Nalivai AFP žurnalistams aiškino, kad naujo būsto mieste 1 kv. m kaina šoktelėjo nuo 85 tūkst. rublių (apie 1 050 JAV dolerių) 2022 m. iki 200 tūkst. rublių (2 500 JAV dolerių) dabar. L. Nalivai teigimu, šuolį lėmė galimybė persikeliant į Mariupolį gauti paskolą su vos 2 proc. palūkanomis. Pačioje Rusijoje palūkanos gali viršyti ir 20 proc.

Rusiški pasai palengvina galimybes gauti socialines išmokas ir apsaugo gyventojus nuo galimo turto nusavinimo. 

E. Pudak motina bandė grįžti į Mariupolį, kad gautų kompensaciją už savo butą, tačiau Maskvos Šeremetjevo oro uoste ji buvo sustabdyta. Moteris spėja: rusai tikriausiai bando neįsileisti į šalį žmonių, turinčių nuosavybės pretenzijų.

Už fasado – griuvėsiai

Rusijos propagandinės televizijos eteryje gausu vaizdų apie neva atkuriamą miestą, tačiau tikrovė yra visiškai kitokia.

Mieste apsilankę AFP žurnalistai matė įvairiose statybų aikštelėse veikiančias cemento maišykles. Rusijos karinės transporto priemonės taip pat važinėjo pirmyn ir atgal nuo fronto linijos, esančios maždaug už dviejų valandų kelio. Toliau nuo miesto centro žurnalistai matė tuščias gatves, per mūšius sugriautus namus, ant kai kurių durų – kulkų žymes ir užrašus rusų kalba „Vaikai“, „Gyventojai“ arba „Kūnai“.

Iš miesto pasitraukęs mero pavaduotojas Denisas Kočubėjus sakė, kad Maskvos vykdomas atstatymas tėra didelio masto propagandinis projektas. Statybos darbais siekiama ištrinti atmintį apie Rusijos veiksmus Mariupolyje, parodant, kad okupantai rūpinasi miesto plėtra.

„Tai, ką rodo rusų televizijoje, – pasakos kvailiams. Didžioji Mariupolio dalis vis dar tebėra griuvėsiai“, – BBC pasakojo okupacijoje likęs ukrainietis Ivanas, kurio vardą britų transliuotojas pakeitė saugumo sumetimais. „Jie remontuoja pastatų fasadus pagrindinėse gatvėse, kur atvežami operatoriai su kameromis. Tačiau už kampo – griuvėsiai ir tuštuma. Daug žmonių vis dar gyvena pusiau sugriautuose butuose, kurių sienos vos laikosi“, – sakė jis.

Mieste dabar naudojami Rusijos rubliai, rusiško stiliaus telefonų kodai ir automobilių numeriai.

Pagal tarptautinę teisę okupacinė valdžia yra atsakinga už vietos gyventojų saugumą ir gyvenimo sąlygas, tačiau naujieji Mariupolio šeimininkai nesugeba išspręsti daugybės buitinių problemų.

Mieste trūksta vandens. „Vandenį turime dieną dvi, o paskui jo nebūna tris dienas. Namie laikome kibirus ir kanistrus su vandeniu. Vandens spalva tokia geltona, kad net po virimo baisu jį gerti“, – sako Denisu vadinamas kitas mariupolietis.

Kai kurių gyventojų teigimu, tariamai geriamasis vanduo panašus į kokakolą. Anot į Ukrainą pasitraukusio buvusio Mariupolio vicemero Sergijaus Orlovo, Donecko–Donbaso kanalas, kuriuo miestui tiektas vanduo, buvo pažeistas per kovas. „Liko tik vienas vandens rezervuaras. Dabartiniam skaičiui gyventojų jo užtektų maždaug pusantrų metų. Kadangi okupacija trunka ilgiau, vadinasi, geriamojo vandens apskritai nėra“, – sako S. Orlovas.

Trūksta ne tik vandens, bet ir vaistų – ypač gyvybiškai svarbaus insulino. Dažnai atjungiamas elektros tiekimas, o maisto produktai labai brangūs.

Vis dėlto sunkiausia mieste stebėti, ko moko ukrainiečių vaikus mokykloje. Andrijus Kožušina liko Mariupolyje ir atėjus okupantams – mokėsi Mariupolio universitete, tačiau ištvėrė metus. Vėliau vaikinui pavyko ištrūkti į Ukrainos kontroliuojamą Dnieprą.

„Jie moko vaikus neteisingos informacijos ir propagandos. Vadovėliuose nurodoma, kad Donecko, Luhansko, Charkivo, Zaporižios, Chersono, Odesos, Krymo ir net Dniepropetrovsko sritys jau yra Rusijos dalis“, – sako Andrijus. Mokiniams pasakojama, kaip 2022 m. Rusija esą išlaisvino rusiškai kalbančių regionų gyventojus nuo nacių.

Slaptas pasipriešinimas

Nepaisant gresiančių represijų, kai kurie ukrainiečiai kovoja su okupantais. Naktimis dažo sienas Ukrainos vėliavos spalvomis ir klijuoja lapukus su užrašais „Išlaisvinkite Mariupolį" ir „Mariupolis – tai Ukraina.“ Denisas šiuos veiksmus vadina moraline parama – kad žmonės žinotų, jog pasipriešinimas vyksta.

Be to, dalis mariupoliečių renka žvalgybos duomenis Ukrainos pajėgoms. „Aš dokumentuoju informaciją apie Rusijos karių judėjimą. Analizuoju, kur jie gabena ginklus, kiek kareivių įvažiuoja ir išvažiuoja iš miesto, taip pat, kokią įrangą remontuoja mūsų pramonės zonose“, – sako Denisas.

Tai pavojingas darbas. Andrijus sako, kad buvo priverstas bėgti, kai suprato, jog buvo demaskuotas. „Galbūt kaimynas mane išdavė. Kartą, kai buvau parduotuvėje ir pirkau duoną, pamačiau, kaip kareivis parodė mano nuotrauką kasininkei, klausdamas, ar jis žino, kas šis žmogus.“

Tiems, kurie lieka mieste, kiekviena diena – išbandymas. Kasdien reikia trinti pranešimus telefone, nes jis gali būti patikrintas kontrolės punktuose. Žmonės bijo skambinti draugams į Ukrainą – neramu, kad pokalbių gali būti slapta klausomasi. „Kaimyną iš gretimo namo areštavo tiesiai gatvėje, nes kažkas pranešė, kad jis tariamai perdavinėjo informaciją Ukrainos kariams. Gyveni kaip filme – nuolatinė įtampa, baimė, nepasitikėjimas“, – sako Denisas.

Tai, kad politikai vis dažniau prabyla apie galimybę karą nutraukti mainais už teritorines nuolaidas Maskvai, pašnekovai vadina išdavyste. „Dešimtys žmonių kasdien rizikuoja gyvybėmis, kad perduotų informaciją Ukrainai, o ne tam, kad koks diplomatas kostiume pasirašytų popierių, kuris mus atiduos“, – sako Ivanas.