Aštuoneri ekocido metai
Kalbėdami apie aplinkosaugos padėtį Ukrainoje ekspertai ir šalies valdžios atstovai nevengia žodžio „katastrofa“. Dar balandžio pradžioje aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių ministras Ruslanas Strelecas kalbėjo apie daugiau kaip 100 užregistruotų ekocido atvejų. „Kiekvienas skverbimasis į bet kokį infrastruktūros objektą, saugotinas teritorijas – tai ekocidas, veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti mūsų aplinką. Nuostoliai jau siekia šimtus milijardų grivinų“, – sakė jis.
Kiek šis skaičius išaugo per paskutines pavasario savaites ir pirmosiomis birželio dienomis, po Mariupolio ir pramonės milžino „Azovstal“ atakų, verdant mūšiams Donbase, kur susitelkę daug pavojingų pramoninių objektų, pasakyti sunku.
Birželio pirmosiomis dienomis ministras sakė, kad okupantų padaryti nuostoliai Ukrainos aplinkai viršijo 200 mlrd. grivinų. Vien Černobylio AE ir aplinikinei zonai padaryta žalos už 2 mlrd. grivinų.
Ukrainos aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių ministerijos duomenimis, karas pakenkė 20 proc. šalies saugomų teritorijų, nuo karo nukentėjo 0,9 mln. ha draustinių. Kilus gaisrams, dėl užminuotų plotų ugniagesiai neretai negali lokalizuoti židinių.
Ekologų teigimu, žala aplinkai gerokai viršys žalą infrastruktūrai. Tačiau problema ta, kad pinigais negalima išspręsti oro, vandens, dirvožemio užterštumo, radioaktyviosios taršos, miškų, gyvūnų ir saugomų kraštovaizdžių nykimo problemų.
Aplinkai padaryta žala užfiksuota jau po pirmosios Rusijos invazijos bangos, 2014 m. tarptautinės organizacijos „Ekologija – teisė – žmogus“ ekspertai užfiksavo, kad tuomet per keturis mėnesius ginkluotų susidūrimų zonoje miškuose ir stepėse kilo 2 901 gaisras, t. y. 14 kartų daugiau nei prieš karą. Donecko ir Luhansko srityse gaisrai paveikė 17 proc. miškų ir 24 proc. stepių.
Kyjivo ekologijos ir kultūros centro duomenimis, vadinamosios DLR kareivos, mokydamiesi valdyti kulkosvaidžius ir granatsvaidžius, sunaikino daug paukščių ir lizdų Meotydos nacionaliniame parke. Pasak parko direktorės Nadeždos Dolgovos, per karą parke nebeliko į Raudonąją knygą įtrauktų rūšių paukščių – juodagalvių ir dalmatinių pelikanų – lizdų.
Tikslių duomenų apie 2014–2022 m. karo fazės, vadinamojo Donbaso konflikto, metu žuvusių gyvūnų skaičių nėra. Kai kurie aplinkosaugos aktyvistai mano, kad piko laikotarpiu per mėnesį jų žūdavo iki 10 tūkst. Be kitų priežasčių – ir priešui paspęsti užminuoti spąstai. Manoma, kad karo veiksmai privers paukščius keisti migracijos kelius per Ukrainą.
Iššūkis: griuvėsiais virtusios ištisos gyvenvietės, dėl karinės technikos veiklos žūvanti jūros fauna, per pramonės objektų bombardavimus pažeistos talpyklos su pavojingomis medžiagomis (nuotraukoje – „Azovstal“ teritorijoje išsilieję dešimtys tūkstančių tonų vandenilio sulfido), – įveikusiai karą Ukrainai teks likviduoti ir ekologinės katastrofos padarinius / Scanpix nuotr.
Šiemet aktyvių kovų zona apėmė stepes, Nacionalinį gamtos parką Donecko srityje, pajūrio ekosistemas pietiniuose regionuose, pelkes Ukrainos šiaurėje – retų ir endeminių augalų rūšių teritorijas.
Antrasis Černobylis
„Kedr.media“ žurnalistai išskiria Azovo jūros regiono ir pačios jūros radioaktyvią taršą. Ši grėsmė kilo 2018 m., kai DLR valdžia nusprendė užtvindyti uždarytą Junkomo anglių kasyklą Južnokomunarsko mieste netoli Jenakijevės.
Kasykla nustojo veikti dar 2001 m., tačiau nei valdžios institucijoms, nei kalnakasiams nekilo minčių ją užtvindyti. 1979 m. 903 m. gylyje buvo įvykdytas branduolinis sprogimas, kurio galia prilygo 300 t trotilo. Manyta, kad taip bus išspręsta metano kaupimosi anglių kasyklose problema. Tačiau, užuot ją išsprendus, sukelta nauja katastrofa.
1989 m. Južnokomunarsko ir Jenakijevės miestuose užfiksuoti masinių susirgimų, analogiškų ligoms, kurios kankino Černobylio AE avarijos likviduotojus. Šachtoje paimti mėginiai parodė milžinišką radioaktyviąją taršą – 60 Ci (kiuris) (norma – mažiau nei 1 Ci).
Todėl buvo nuspręsta kasyklą konservuoti ne tradiciniu užliejimo būdu, o brangiu vadinamuoju sausuoju metodu. Iki 2014 m. prasidėjusių karo veiksmų Rytų Ukrainoje šachtoje besikaupiančiam vandeniui išpumpuoti šalies valdžia kasmet skirdavo 5 mln. dolerių. 2018 m. separatistai liovėsi pumpavę vandenį, nepaisydami pavojaus, kad, užtvindžius drenažo įrenginius, pakils gruntinio vandens lygis. Kilo grėsmė, kad galiausiai plūstelės vanduo su radionuklidais stronciu-137, ceziu-90 ir plutoniu-239. Pasiekęs gruntinius vandenis radioaktyvus vanduo netruktų užteršti Azovo jūros ekosistemą.
Konflikto Donbase metu iš viso buvo užtvindytos 35 šachtos: septynių neįmanoma atkurti. Aplinkosaugininkai pažymi, kad dėl nešvaraus kasyklų vandens dar 2017 m. dauguma Donecko srities rezervinių vandens šaltinių tapo netinkami gerti, taip pat buvo iš dalies užteršta Doneco upė.
Užnuodyta žemė
Kitas pramoninės taršos šaltinis – bombarduojami Donbaso pramonės objektai: Jasynuvatos, Avdijivkos, Jenakijevės metalurgijos gamyklos, Donecko chemijos ir Lysyčansko naftos perdirbimo gamyklos, Kremenčuko naftos perdirbimo gamykla, atakuotas Charkivo srityje esantis amonio salietros sandėlis, azoto gamyklos Sjevjerodonecke.
Kaip teigia „Kedr.media“, vien dėl Avdijivkos metalurgijos gamyklos apšaudymo po apylinkių orą pasklido benzeno, tolueno, naftalino, sieros vandenilio, amoniako ir ciano vandenilio rūgščių.
Organizacijos „Ekologija–Žmogus–Teisė“ duomenimis, per kovas dėl strateginės Savur Mohylos aukštumos į aplinką pateko kelios tonos nuodingųjų medžiagų, įskaitant mažiausiai 58 t sprogmenų (daugiausia amatolio ir heksogeno) oksidacijos produktų, taip pat 70 t aliuminio oksido, 10 t sieros ir vario.
Šalutinis karo poveikis jaučiamas ne tik danguje, bet ir žemėje. Ištyrus Donecko srities dirvožemį, paaiškėjo, kad vien „Grad“ galėjo pasėti iki 6,5 mln. skeveldrų, kurios trukdo kultivuoti žemę. Iš viso 225 kv. km ploto Donecko kraštovaizdžio parko teritorijoje rasti 15 505 artilerijos krateriai ir mažiausiai 392 t metalo nuolaužų. Kiekvieną dieną šie skaičiai nepaliaujamai auga.
Kita ekologinių problema – statybinės atliekos, kuriomis po aviacijos ir artilerijos smūgių virto ištisi Ukrainos miestų, gyvenviečių kvartalai.
Jei kalbėtume apie taikos metą, anot R.Streleco, tai būtų dirvožemio tarša, tačiau šiandien reikia suktis iš padėties. Jis tiki, kad ilgainiui šis statybinis laužas bus panaudotas statyboms ir tiesiant, atnaujinant kelius.
Radioaktyvioji tarša
Sudėtinga situacija ir pačios Černobylio AE apylinkėse. Rusijos pajėgoms branduolinę jėgainę užėmus dar pirmosiomis karo aktyviosios fazės dienomis, gama spinduliuotės lygis elektrinės teritorijoje padidėjo daugiau nei 20 kartų. Ekspertai tai aiškino sunkiosios karinės technikos judėjimu, dėl kurio į orą pakilo užterštų dulkių.
Radionuklidai gali patekti į vandens sistemą, o iš ten – į Dniepro upę. Kita grėsmė – gaisrai: Rusijos kariuomenei veržiantis į teritoriją, kilo 31 gaisras. Kartu su dūmais sklinda medienoje ir viršutiniuose dirvožemio sluoksniuose susikaupę cezio-137, stroncio-90, americio-241 ir plutonio izotopai.
Balandžio 11 d. agresoriaus kariams pasitraukus iš Černobylio AE, Ukrainos nacionalinės branduolinės energijos gamybos bendrovės „Energoatom“ specialistai pranešė, kad Raudonajame miške, kur Rusijos kariai kasė tranšėjas, aplinkos radiacijos lygis viršijo normą 10–15 kartų, o pagal vieną rodiklį – 160 kartų.
Kovo 1 d. Rusijos kariškiai perėmė kitos Ukrainos atominės elektrinės – Zaporižios – teritorijos kontrolę.
Šiandien padėtis aplink abi jėgaines laikoma stabilia, tačiau radioaktyviųjų dulkių kilimo, didelio masto gaisrų uždraustoje zonoje ir apvalkalo sprogimų šalia elektrinių padariniai yra nenuspėjami.
Nėra kuo kvėpuoti
Ukrainos ekologinės padėties problemas aprėpti nelengva. Šalies rytinėje dalyje vyksta intensyvios kovos, o į kitus regionus skriejančios raketos neša ne tik mirtį, bet ir kenksmingų medžiagų. Anot „YourAirTest“, kiekvieną sviedinio sprogimą, pastato griūtį ir gaisrą lydi didžiulis dulkių ir dujų debesis, kuris nunešamas dideliais atstumais ir nusėda ant paviršių ir žmonių plaučiuose.
Kovą vykstant mūšiams Kyjivo gyventojai buvo prašomi neatidaryti langų ir be reikalo neiti iš namų: mieste teršalų koncentracija ore 27,8 karto viršijo Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) normas. Azoto dioksido ir formaldehidų, paprastai pasklindančių per gaisrus, kiekis ore kelis kartus viršijo normą ir gegužės pabaigoje.
Kai atakuojamos naftos gamyklos ar degalų saugyklos, į orą išsiskiria didelis formaldehido, galinčio sukelti vėžį, kiekis.
Aplinkosaugininkas Oleksijus Vasiliukas šiuo metu oro taršą Ukrainoje lygina su Černobylio AE katastrofa: tik pastaroji kol kas yra didesnė. Jo nuomone, agresorius stengiasi tyčia pabloginti Ukrainos ekologinę situaciją, nes brangiomis raketomis apšaudo strategiškai visiškai nereikšmingus cheminės pramonės objektus: dažų sandėlius, amoniako, dažų, lako ar kt. cheminių medžiagų saugyklas. Černobylio miškai, jo manymu, buvo padegti tyčia.
O.Vasiliukas mano, kad šiuo metu Ukraina išgyvena didžiausią ekologinę katastrofą pagal oro taršos intensyvumą.
Mirtis vandenyje
Dar 2017 m. hidrogeologai sakė, kad dėl karo veiksmų dirvožemyje esantys teršalai skverbiasi per geriamojo vandens sluoksnius Stachanove, Snežne, Krasnodone. Užterštas vanduo pasiekė Donecą ir jo intakus, Donbaso regiono geriamojo vandens išteklius ir kelia pavojų pačiai Rusijai, Rostovo srities pietinei daliai.
Kovo viduryje buvo apšaudytas Zaporižios regiono Verchnios Krynycios kaime esantys nuotekų valymo įrenginiai ir nuotekų siurblinės pastatas Vasylivkoje: nevalomos nuotekos pradėjo tekėti į Dnieprą.
Dar vienas vandens taršos šaltinis – Rusijos atakuojama infrastruktūra Juodosios ir Azovo jūrų pakrantėse ir laivai.
Žiniasklaida cituoja R. Strelecą, kurio teigimu, į vandens telkinius pataikančios raketos naikina unikalias upių, ežerų ir jūrų ekosistemas, sukelia vandens taršą ir toksinų plėtrą.
Iššūkis: griuvėsiais virtusios ištisos gyvenvietės, dėl karinės technikos veiklos žūvanti jūros fauna, per pramonės objektų bombardavimus pažeistos talpyklos su pavojingomis medžiagomis – įveikusiai karą Ukrainai teks likviduoti ir ekologinės katastrofos padarinius / „Telegram“ nuotr.
Pirmosiomis birželio dienomis Azovo jūra į pakrantes pradėjo išmesti didelį kiekį žuvusių žuvų ir delfinų. Anot Mariupolio mero patarėjo Petro Andriuščenkos, paprastai šioje jūroje žuvys gaišta per liepą tvyrančius karščius, tačiau birželio pradžiai tai nebūdinga. P.Andriuščenkos nuomone, tai gali byloti apie vandens gyvūnų ligas.
Delfinai gali žūti dėl Rusijos karo laivų siųstuvų skleidžiamo garso. Galingi sonarai pažeidžia delfinų klausos organus, jie praranda orientaciją ir nebesupranta, kad yra nešami į sausumą. Mažiausiai 100 šių gyvūnų vanduo išmetė ir į Turkijos pakrantę.
