Rugsėjo 6-osios naktį partizanai sunaikino geležinkelio relinę spintą okupuotoje Luhansko srityje, sutrukdydami karinių krovinių tiekimą.
Ukrainos nepriklausomybės dieną, rugpjūčio 24-ąją, kibernetiniai partizanai įsilaužė į Rusijos interneto tiekėjo tinklą ir daugiau nei tris valandas per 116 televizijos kanalų transliavo vaizdus apie nuostolius, kuriuos kare su Ukraina patiria Rusija. Partizanai išsiaiškino, kad buvusioje Sevastopolio aviacijos gamykloje veikia ne tik remonto cechai, bet ir štabas, kuriame priimami sprendimai dėl atakų taikinių Ukrainoje.
Šie epizodai – tik mažytė dalis, atspindinti gerokai platesnį reiškinį: okupuotoje teritorijoje gyvenančių ukrainiečių pasipriešinimą. Nuo plataus masto invazijos pradžios formavęsis pasipriešinimo judėjimas transformavosi iš spontaniškų veiksmų į organizuotą, daugiasluoksnę kovos sistemą, kuri veikia nuo Krymo pietuose iki Luhansko šiaurėje ir vis dažniau – pačios Rusijos teritorijoje.
Ne tik emocinė pagalba sau
Neseniai BBC paskelbti pokalbiai su keliais skirtinguose Rusijos kontroliuojamuose miestuose gyvenančiais ukrainiečiais atskleidžia kasdienio pasipriešinimo realybę. Moteris, pasivadinusi Mavka, nusprendė likti rusų okupuotame Melitopolyje. „Atrodė neteisinga, kad kas nors gali tiesiog ateiti į tavo namus ir juos užgrobti“, – aiškino ji savo sprendimą.
Irina Kryme nusprendė likti globoti pagyvenusių artimųjų ir nenorėjo palikti savo namų. „Bet kokie viešieji ukrainiečių tapatybės išraiškos aktai yra uždrausti, – sakė ji. – Net kalbėti ukrainietiškai viešumoje negali, nes niekada nežinai, kas gali pranešti apie tave valdžiai.“ Ji nesusitaikė su okupacija ir jai priešinasi tylia rezistencija: vaizdo skambučių metu, kai bendrauja su kitais Kryme likusiais draugais, dėvi vyšyvanką.
„Tai padeda mums palaikyti pasipriešinimo dvasią, primena apie mūsų laimingą gyvenimą iki okupacijos“, – sakė moteris. Tačiau net dėvėti paprastą tradicinį drabužį yra rizikinga. „Tavęs iš karto gal ir nenušaus, bet vėliau gali tiesiog tyliai dingti“, – baime dalijosi Mavka.
Ši kasdienio pasipriešinimo patirtis formuoja organizuoto judėjimo pagrindą. Mavka pasakojo apie slaptą moterų pasipriešinimo judėjimą „Zla Mavka“ (liet. Pikta Mavka). „Mūsų tikslas – parodyti žmonėms, kad ukrainietės nesutinka su okupacija, mes to nenorėjome ir niekada su tuo nesusitaikysime“, – aiškino ji.
Judėjimo veikloje, pasak jos, dalyvauja moterys ir merginos beveik iš visų okupuotų miestų, tačiau atskleisti daugiau detalių apie šią organizaciją būtų pavojinga dalyvėms. Mavka prižiūri judėjimo socialinių tinklų paskyras, kurios dokumentuoja gyvenimą okupacijoje, praneša apie ukrainiečių simbolikos ar lapelių platinimą viešose vietose. Tai daroma norint „priminti kitiems ukrainiečiams, kad jie nėra vieni“.
Kartais judėjimo dalyvės ryžtasi ir rizikingesniems veiksmams. „Kartais pridedame vidurius laisvinančių vaistų į alkoholį ar kepinius, kuriuos rusų kareiviai gauna kaip pasisveikinimo rinkinį“, – sakė ji. BBC pastebi negalinti patikrinti tokių pašnekovės teiginių, tačiau iš okupuotų žemių išties pasigirsta pranešimų apie masinius Rusijos kareivių sunegalavimus.
Skirtingi metodai
Ukrainiečių pasipriešinimo judėjimą okupuotose teritorijose tyrinėjantis Ostrogiškio akademijos profesorius Jurijus Macijevskis atskleidžia šio reiškinio mastą. „Šiandien mums žinoma mažiausiai trylika organizuotų grupių, kurios veikia okupuotose teritorijose. Be to, yra daug vietinių negausių būrių“, – radijui NV sakė jis.
Vienos šių grupių daugiausia aktyvios skaitmeninėje erdvėje, kitos dalyvauja diversijose, kai kurios apsiriboja tik simboliniais veiksmais, kad parodytų savo buvimą okupuotose teritorijose. Tuo pat metu dauguma grupių veikia mišriais pasipriešinimo būdais.
Partizanų veikla koncentruojama Chersono ir Zaporižios srityse, taip pat Kryme. Okupuotose Luhansko ir Donecko sričių teritorijose irgi fiksuojama pasipriešinimo grupių veikla.
Partizanai griebiasi įvairios taktikos ir ginklų. Ypač efektyvios vadinamosios informacinės kinetinės operacijos – karinės operacijos, sujungiančios informacijos srities taktikas (žvalgybą, psichologines operacijas, kibernetinį ir elektroninį karą) su fiziniais smūgiais ir veiksmais mūšio lauke. Šių operacijų veiksmingumą puikiai iliustruoja partizanų žvalgybos padalinių palaikomos tikslinės raketų atakos.
Kalbėdamas apie konkrečius pavyzdžius, profesorius išskiria kelis tipus. Civilinis pasipriešinimas – grupė „Želta strička“ ( liet. Geltona juostelė), atsiradusi Chersone 2022 m. balandį, kai rusai pradėjo smurtu malšinti masinius miesto gyventojų protestus. Grupės pagrindas – kelios dešimtys jaunų IT specialistų, tarp kurių buvo daug merginų ir moterų. Jų pasipriešinimo apraiškų: lapelių, ukrainiečių simbolikos, užrašų ant sienų – atsirado ne tik Chersone, bet ir Naujojoje Kachovkoje, Oleškuose, kituose srities miestuose, taip pat Kryme.
Skaitmeninis pasipriešinimas apima tiek eilinių piliečių veiksmus per daugybę pokalbių robotų, tiek Vyriausybės organizuotą Ukrainos IT armiją, atsiradusią iš karto po plataus masto invazijos. Prie jos prisijungė IT specialistų iš skirtingų šalių, taip pat programišių grupės. Jie atakuoja Rusijos vyriausybinius išteklius, bankus, infrastruktūrą. Įvairiais skaičiavimais, tik 2024 m. nuo jų veiklos Rusija patyrė 1–2 mlrd. dolerių nuostolių.
Ugningi linkėjimai
Rizikingiausius, bet ir pastebimiausius veiksmus vykdo grupės, įsitraukusios į ginkluotas diversijas. Garsiausias – Krymo ukrainiečių būrys „Ateš“ (Krymo totorių kalba, liet. Ugnis), sukurtas 2022 m., atstovų teigimu, turintis 4 tūkst. agentų Rusijos kariuomenėje ir Nacionalinėje gvardijoje. Jų pagrindinė veikla – okupantų technikos, personalo ir infrastruktūros naikinimas. Šias operacijas jie vykdo ne tik okupuotose Ukrainos teritorijose, bet ir Rusijos gilumoje.
Ukrainiečių partizaninį judėjimą tyrinėjęs, daugiau kaip 150 ginkluotų operacijų nuo 2022 m. vasario iki 2025 m. vasario išanalizavęs Kataro Dohos aukštojo mokslo instituto saugumo ir karo studijų profesorius Omaras Ashouras pastebi judėjimo „Zla Mavka“ kūrybiškumą: pavyzdžiui, apipaišant rublių banknotus ukrainietiškais simboliais, kad būtų pakenkta okupantų legitimumui. Satyra, vietinis aktyvizmas, anot jo, pasitelkiami norint palaikyti moralę, mesti iššūkį okupacijos naratyvams ir skatinti platesnį dalyvavimą antiokupacijos veiksmuose.
O. Ashouro teigimu, tarp „Ateš“ narių yra įvairių tautybių žmonių, įskaitant totorius, rusų ir ukrainų kalbų piliečius iš Ukrainos. Organizacija taip pat verbuoja Rusijos piliečius.
Karui vystantis, 2023 m. partizanai perėjo prie strateginio vaidmens, veikdami kaip jėgos daugiklis Ukrainos kontrapuolimams.
Tyrėjas cituoja buvusį Krymo totorių tarybos vadovą Mustafa Džemilevą, kuris 2023 m. liepą sakė, kad „Ateš“ gebėtų suburti Kryme apie 1 tūkst. kovotojų.
„Nuo įsteigimo „Ateš“ prisiėmė atsakomybę už daugiau kaip 200 operacijų, įskaitant sabotažą; infiltracijos operacijas, dažnai orientuotas į žvalgybą; stebėjimą ir žvalgybą, kad nukreiptų didelio poveikio smūgius; savadarbius sprogmenis; artimo kontakto nužudymus; mažų vienetų reidus ir pasalas“, – teigia O. Ashouras.
„Ateš“ partizanai veikia ne tik okupuotame pusiasalyje, Mariupolyje, Donecke, Luhanske, bet ir Rusijoje, pvz., Samaroje, esančioje daugiau kaip už 1 000 km nuo Ukrainos sienų. Čia atsiradę Ukrainos partizanų lapeliai nesukėlė jokių fizinių padarinių agresoriui, tačiau kelia abejonę užnugario saugumu, atskleidžia Maskvos karo mašinos pažeidžiamumą.
Kitos svarbios ginkluotos grupės – Ukrainos liaudies pasipriešinimas („Ruch oporu“), kuri vykdo ir koordinuoja partizanų karą, logistikos sabotažą, žvalgybą, taip pat informacijos ir psichologines operacijas visose okupuotose teritorijose; Berdiansko partizanų armija; Mariupolio pasipriešinimas.
Pasipriešinimo evoliucija
Tai, kas prasidėjo 2014 m. kaip blogai koordinuotų ir nepakankamai aprūpintų nepaklusnumo aktų serija, evoliucionavo į tvarią pasipriešinimo architektūrą, teigia O. Ashouras.
Pasipriešinimo struktūra susideda iš trijų tarpusavyje susijusių, bet funkciškai skirtingų sluoksnių: civilinis smurtą neigiantis pasipriešinimas, ginkluoti partizanų judėjimai ir reguliarūs specialių operacijų pajėgų veiksmai.
Ginkluotą strategijos branduolį sudarantys judėjimai daugiausia veikia autonomiškai, bet neretai jiems vadovaujama ir paramą jie gauna iš Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir specialiųjų tarnybų.
Anot J. Macijevskio, valstybė aktyviai prisidėjo prie pasipriešinimo judėjimo kūrimo. Po Krymo okupacijos 2016 m. Ukrainos ginkluotosiose pajėgose buvo sukurtas atskiras padalinys – Specialiųjų operacijų pajėgos, kurio viena užduočių buvo parengti ir organizuoti pasipriešinimo judėjimą. „Iki invazijos buvo parengta daugybė slėptuvių okupacijos atveju. Vėliau šios slėptuvės ir buvo panaudotos pogrindžio narių veiklai palaikyti“, – sako jis.
2021 m. Aukščiausioji Rada priėmė įstatymą, kuris padėjo teritorinės gynybos ir pasipriešinimo judėjimo organizavimo okupacijos atveju pagrindą. Jis suteikė specialiųjų operacijų pajėgoms įgaliojimus rengti, koordinuoti ir tiesiogiai vykdyti operacijas priešo užnugaryje.
Strateginis vaidmuo
Tarptautinio gynybos ir saugumo centro paviešintame O. Ashouro atliktame tyrime, kuriame analizuojamos tik griežtus patikimumo kriterijus atitinkančios operacijos, nurodoma, kad 2022 m. įvyko 46 patvirtintos partizanų operacijos, 2023-iaisiais – 62, 2024-aisiais – 32, o 2025 m. pirmaisiais mėnesiais – dešimt. Iš viso per trejus metus užfiksuota 150 patvirtintų operacijų.
Operacija laikoma patvirtinta tik tada, kai ji paminėta ir ukrainiečių, ir rusų žiniasklaidoje ir / arba karinių tinklaraštininkų pranešimuose ir paskelbta partizanų organizacijos ar grupės. Tyrėjas naudojo OSINT metodus, geolokaciją, kelis žiniasklaidos šaltinius ir Rusijos skirtų pareigūnų pripažinimą kaip papildomus patvirtinimo būdus.
Faktiškai operacijų skaičius yra daug didesnis – tyrime neminimi atvejai, kai partizanai naudojo nešiojamuosius priešlėktuvinės gynybos kompleksus, dronus, prieštankines valdomas raketas ir granatsvaidžius, nes jie neatitiko griežtų fiksacijos kriterijų.
Sabotažas (geležinkeliai, infrastruktūra, padegimai) sudaro 23 proc. operacijų, automobilių sprogdinimai – 17 proc., tokia pat dalis tenka artimo mūšio ir likvidavimo operacijoms. Žvalgybinės misijos, palaikančios Ukrainos ginkluotųjų pajėgų smūgius, sudaro 13 proc., tiek pat tenka nuodijimo operacijoms. Sprogdinimai – 10 proc., po 3 proc. tenka snaiperių atakoms ir atakoms minosvaidžių ugnimi.
Anot O. Ashouro, 2022 m. koncentruotasi į greitus smūgius, kuriais siekta destabilizuoti okupaciją. „Karui vystantis, 2023 m. partizanai perėjo prie strateginio vaidmens, veikdami kaip jėgos daugiklis Ukrainos kontrapuolimams“, – anot mokslininko, partizanai ėmė sabotuoti kritinę infrastruktūrą, renka žvalgybinę informaciją, kuri padeda rengti konvencines karines operacijas.
Ypač svarbus partizanų vaidmuo palengvinant konvencinių pajėgų manevrus. Puikus to pavyzdys – 2022 m. Charkivo kontrapuolimas, kai partizanų žvalgyba ir sabotažo veiksmai iš esmės prisidėjo prie Ukrainos brigados dydžio vienetų sėkmės.
Dėl partizanų veiksmų Rusijos pajėgos turi nukreipti reikšmingus išteklius užnugario saugumui. „Ši šešėlinė armija privertė Rusiją kovoti fronte be užnugario. Partizanai palaiko gyvą išlaisvinimo perspektyvą teritorijose, esančiose laikinoje priešo okupacijoje“, – teigia tyrėjas.
Politikų prievaizdai
„Turime infrastruktūrą, koordinaciją ir svarbiausia – žmonių, kurie priešinasi“, – anot J. Macijevskio, partizaninis judėjimas turi didelį potencialą.
O. Ashouro manymu, hipotetinis susitarimas tarp JAV ir Rusijos tik sustiprintų pasipriešinimą ir jo negalėtų sustabdyti Ukrainos prezidentas, kad ir kas juo būtų.
Tyrėjas lygina šią situaciją su istoriniais precedentais ir pabrėžia: „Ukraina turi latentinį partizanų potencialą šimtų tūkstančių išmokyto personalo pavidalu: mūšiuose grūdintų ir gerai apginkluotų karių iš ginkluotųjų pajėgų, nacionalinės gvardijos, Vyriausiosios žvalgybos valdybos, saugumo tarnybos, valstybės sienos apsaugos ir kitų saugumo institucijų. Šios pajėgos, jei būtų priverstos neteisingos taikos ar užsienio šalių primetamos kapituliacijos, turi tiek gebėjimų, tiek pajėgumų vykdyti aukšto intensyvumo partizanų karą, kurį vykdytų profesionalūs partizanai.“
„Ukrainai pasipriešinimas nėra taktika: tai palikimas, pareiga ir pareiškimas tiek sąjungininkams, tiek priešininkams, kad tai, kas okupuota, neprarasta, ir kad jokia taika, grindžiama neteisybe, negali būti tvari“, – mano O. Ashouras.
Mavka iš Melitopolio sako panašiai: vietiniai gyventojai atidžiai stebi Kyjivo veiksmus ir retoriką. „Būtent Kyjivo labiau nei Europos ar JAV, nes mums svarbu žinoti, ar Kyjivas pasiruošęs kovoti už mus. Net maži žingsniai turi reikšmę“, – pabrėžia ji.
