JAV ginkluotės tiekimas patenkino apytikriai trečdalį Ukrainos poreikių ir nors yra labai svarbus, nėra kritinis. Ukraina nenuleidžia rankų, nepuola į paniką. Kaip „Kauno dienai“ lakoniškai pasakė ukrainiečių analitikas Euhenas Mahda, „kaunamės toliau“.
Suprantama, D. Trumpui „nusiplaunant rankas“, Ukrainos rėmimo našta tenka europiečiams ir jie lyg ir rodo ryžto veikti ženklus. Bet kol kas tik lyg ir. Kaip socialiniuose tinkluose pažymėjo Lietuvos diplomatas Eitvydas Bajarūnas, „tokio Europos pasiryžimo nebuvo nuo 2022 m. vasario 24 d., kai Rusija užpuolė Ukrainą. D. Trumpo komanda taip paniekino Europą, kad nedaryti reikštų tapti „antrarūšiais“. Vis didesnio palaikymo susilaukia idėja veikti kaip ad hoc koalicija“. „Tai momentas Europai, ir mes esame pasirengę žengti žingsnį“, – Briuselyje skelbė Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen.
Tačiau kyla viena, mums ir ukrainiečiams jau labai gerai žinoma problema – didžiosios Europos valstybės labiau mėgsta „demonstruoti ryžtą“, nei tikrai imtis ryžtingų veiksmų. Karybos ekspertas Aurimas Navys „Kauno dienai“ ironiškai apibūdino prie sotaus ir taikaus gyvenimo pripratusius europiečius (neišskiriant ir lietuvių): „Nepaisant visų technologinių pasiekimų, giliai viduje esame nedaug nutolę nuo beždžionės. Ji mato tolumoje liūtą, bet nieko nedaro, kol liūtas neatlekia jo suėsti. Tik tada bando slėptis ar grumtis dėl gyvybės. Mūsų elgesys Rusijos pavojaus akivaizdoje labai panašus“.
Europa gali padaryti daug daugiau, bet tiesiog nenori.
– Koks jūsų bendras dabartinės situacijos vertinimas?
– Kalbant apie Europą, aišku, kad atėjo laikas baigti kalbėti ir pradėti veikti. Kol kas vis dar girdžiu skambius pareiškimus, bet konkrečių veiksmų nematau. Kalbant apie JAV, matau labai nuoseklų lindimą vis gilyn į duobę, kurią jos pačios su kasasi.
Ar Amerikos pagalba svarbi? Be abejo. Ar galima išsiversti be jos? Galima. D. Trumpas meluoja, kad JAV pagalba siekė kelis šimtus milijardų dolerių. JAV skyrė kiek daugiau nei 100 milijardų ir apie 90 proc. iš jų „nusėdo“ JAV. Bendra Europos valstybių parama buvo didesnė. Beje, iš pagalbos Ukrainai gerai uždirbo JAV gynybos pramonė ir jai D. Trumpo sprendimas gali labai nepatikti.
Mažai kas atkreipia dėmesį į dar vieną labai rimtą grėsmę ne tik Ukrainai, bet ir NATO narėms Europoje – D. Trumpo sprendimas atkirsti Ukriną nuo JAV palydovinės sistemos. Ir čia mes kalbame ne apie „Starlink“ išjungimą, o apie pustrečio šimto JAV karinių palydovų. Atkirtimas nuo jų reikštų ne tik žvalgybinių duomenų praradimą. Be jų europietiškos raketos „Storm Shadow“ ir „Taurus“ niekur neskris. Visos Europos šalys turi gal kelioliką tokių palydovų ir jų tikrai neužteks.
Tačiau svarbiausias klausimas šiandien adresuotas Europai: kas gali parodyti, kad „turi kiaušus“ ir imtis darbo? „Stovėti su Ukraina tiek, kiek reikės“ nebeužtenka. Apie tą „stovėjimą“ klausomės jau tris metus.
– Pačiai Europai trūksta ginkluotės ir amunicijos, bet yra kitų, gana nesunkiai įgyvendinamų modelių. Pavyzdžiui, už europinius pinigus pirkti ginkluotę Ukrainai iš trečių šalių.
– Žinoma. Net pinigų ieškoti nereikia. Europoje yra įšaldyti 300 milijardų eurų Rusijos lėšų – imame jas (ką jau ne kartą siūlė Čekija ir Suomija) ir nuperkame Ukrainai ginkluotę ir amuniciją Pietų Korėjoje. Deja, kol kas net to nesugebame padaryti. Nors tie 300 milijardų, net ir be įšaldytų rusiškų lėšų, Europai nebūtų per didelė našta. Vėlgi, deja, europiečiai, kaip prisukti kartoja, kad „be Amerikos esame niekas“.
Aurimas Navys/Asmeninio arch. nuotr.
– Ar Europa apskritai pajėgi imtis veiksmų? Kol kas panašiau į tai, kad europiečiai mėgins „prisigerinti“ prie Vašingtono ir įtikinės tą patį daryti Ukrainą.
– Tai yra vienas kelias. Kitą kelią Europai nurodė Suomijos prezidentas Alexanderis Stubbas ir metų metais kartojo Lietuva, bet bijo įvardyti didžiosios Europos šalys – Rusiją reikia priversti siekti taikos, nes dabar ji jos visai nenori. Kaip priversti Rusiją? Jau pasakėme – nupirkti Ukrainai visą įmanomą ginkluotę. Taip pat vieną sykį baigiame žaisti sankcijas ir imamės reikalo rimtai – visai nebeprekiaujame su Rusija. JAV nori prekiauti? Tai jų reikalas. Mes turime padaryti tai, ką mes galime padaryti ir nereikia „išradinėti dviračio“ – viskas ir taip aišku. Kol kas Europos didieji vis dar miega.
– Kas galėtų juos pažadinti?
– Rusiškos bombos, Europos sostinių gatvėse žudomi Maskvai neįtinkantys politikai. Bet Rusija ne kvaila ir nesmogs raketomis Berlynui ar Paryžiui – leis jiems miegoti. Galėtų įdomumo dėlei kažkokiu būdu smogti Lietuvai ar Latvijai. Europos didieji tokiu atveju greičiausiai nieko nedarytų. Pripažinkime šią karčią tiesą – taip pat Europa pasielgė su Ukraina karo pradžioje. Pažadėjo tam tikrą paramą, bet iš esmės pasakė, kad karas – ukrainiečių reikalas. Europa gali padaryti daug daugiau, bet tiesiog nenori.
Atsikratykime to vergo sindromo, kad kažkas mums turi leisti užsitikrinti savo išgyvenimą.
– Jei Europa neketina pabusti, Ukrainai lieka tik pirmasis kelias – vėl užsitikrinti JAV pagalbą?
– Ir tai nėra užtikrintas kelias. JAV neketina nieko iš esmės pakeisti ar išspręsti. Amerikos „isteblišmento“ pozicija aiški: jam nerūpi nei Ukraina, nei Baltijos šalys, kurias galima ginti tiek, kiek tai sutampa su JAV interesais, o šiuo metu su JAV interesais tai nesutampa. Sakant tiesiai – šviesiai, JAV pozicija visada buvo tokia. Palaikyti gerus santykius su JAV yra be galo svarbu, bet turime patys sau pripažinti, kad daugiausiai priklauso nuo mūsų pačių ir pagaliau nustoti egzistencinės grėsmės akivaizdoje kliedėti, kaip mus išgelbės kažkas kitas.
Ir nereikia dėl to gėdyti amerikiečių – jie skaičiuoja kaip verslininkai. Gėda turi būti Europai, kuri nuo Antrojo pasaulinio karo „žiūri į burną“ Amerikai. O ką jūs patys nuveikėte dėl savo saugumo ir gynybos? Dabar yra puiki proga pabusti, atsikelti ir padaryti, bet aš manau, kad nepabus, neatsikels ir nepadarys, nes Londonui, Paryžiui ir Romai net ir Putino užgrobtos Baltijos šalys turbūt nebus per didelė kaina už galimybę toliau taikiai ir sočiai gyventi. Taigi, veikti Lietuva turi pati, bet ir to nematau.
– Ką mes galime padaryti? Baltijos šalys net nebuvo pakviestos į viršūnių susitikimą Londone.
– Man kelia juoką dėl to kilęs pasipiktinimas ir vėliau sekęs pasitenkinimas, esą štai Keiras Starmeris už tai atsiprašė. Ne piktintis reikia. Mūsų užsienio politikos sprendimų priėmėjai turi „apsigyventi“ Londone, Paryžiuje ir Berlyne, nuo ryto iki vakaro reikalaudami realios pagalbos.
Tuo pačiu metu labiau padėkime Ukrainai, kuri šiandien mus gina. Kalbu ne tik apie paramos tiekimą. Priimkime pas save mūšiuose nualintas ukrainiečių brigadas ir padėkime jas atkurti ir vėl išsiųsti ten. Bet jau girdžiu kritikus, rėkiančius, kad taip provokuosime Rusiją ir NATO niekada mums neleis to padaryti. Bet juk mes patys esame NATO. Atsikratykime to vergo sindromo, kad kažkas mums turi leisti užsitikrinti savo išgyvenimą. Aljansas mums nepadeda? Tarkimės tiesiogiai su Lenkija, Šiaurės šalimis ir Ukraina. Tai visai nereikštų, kad kertame santykius su Londonu, Briuseliu ar Vašingtonu, kas būtų tiesiog absurdiška.
– Taigi, mes kalbame apie tai, kad galima mėginti vėl pritraukti JAV, Europai būtina pabusti ir imtis veiksmų, o Lietuvai bei kitoms Baltijos šalims daugiau dirbti pačioms dėl savo saugumo. Bet nei vieno būdo įgyvendinimas kol kas „nesišviečia“?
– Būdai yra. Viskas seniausiai išsakyta, apkalbėta ir aišku, bet dirbti kol kas nepradėjo niekas.
