V. Putino „denacifikacija“ prikėlė Ukrainos žydus

Jei kur nors už rusų pasaulio ribų vis dar yra tikinčių Vladimiro Putino propaganda, esą jis bando denacifikuoti Ukrainą, jiems derėtų pasikalbėti su Ukrainos žydais. Šie geriausiai žino, kokį renesansą jų kultūra išgyveno šioje šalyje po SSRS žlugimo ir kokį efektą sukėlė Maidano revoliucija.

Neprašė, kad gelbėtų

Patyrę pogromus caro valdymo metais ir po bolševikų perversmo, masines žudynes per holokaustą, oficialų antisemitizmą ir represijas sovietų laikais, Ukrainos žydai džiaugėsi, kai po SSRS griūties šalyje iškilo sinagogos, žydų mokyklos ir kūrėsi bendruomenės. 2019 m. įvyko ir tai, ko sovietiniais laikais nebuvo įmanoma įsivaizduoti: ukrainiečiai didžiule balsų dauguma išrinko žydiškų šaknų turintį prezidentą Volodymyrą Zelenskį.

Neseniai Rusijos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas šokiravo Izraelį ir pasaulį, pareiškęs, kad aršiausi antisemitai neva yra žydai, esą net ir Adolfas Hitleris turėjo žydiško kraujo, tad faktas, kad V.Zelenskis taip pat jo turi, nekeičia esmės – Ukrainos prezidentas yra ultradešinysis neonacis.

Po kurio laiko Izraelio žiniasklaida informavo, kad V.Putinas atsiprašė šalies premjero už tokius pareiškimus, tačiau žinia apie atsiprašymą pasirodė tik Izraelio pusėje – Kremlius savo šalies auditorijai pastarąjį faktą nutylėjo.

Vyriausiasis Ukrainos rabinas Yaakovas Bleichas mano, kad V.Putino teiginiai apie Ukrainos denacifikavimą yra pats juokingiausias ir beprotiškiausias dalykas, nes tariamą Ukrainos nacifikaciją sukūrė Rusijos propaganda. „Niekas neprašė, kad jis mus gelbėtų. Kai tvirtinate, kad gelbstite žmones, kurie nenori būti išgelbėti, tai yra pavojingas dalykas“, – sako jis.

Iš tiesų, daugelis Ukrainos žydų tapo gyvu įsikūnijimu būtent to augančio Ukrainos tautiškumo, kurį V.Putinas yra pasiryžęs neigti.

Antrarūšiai piliečiai

Sovietų Sąjungoje, kur ateizmas buvo vyriausybės politika, o religinė praktika uždrausta, judaizmas buvo laikomas etnine kilme ir tautybe, o ne religija. SSRS gyvenę žydai buvo diskriminuojami nuo pat gimimo.

Kiekvieno sovietmečio vaiko gimimo liudijime buvo nurodyta jo tėvų tautybė, atskiriant įvairių sovietinių respublikų žmones – rusus, ukrainiečius, estus, latvius, lietuvius ir kitus – žinoma, ir žydus.

Tai, kad oficialiuose dokumentuose žmogus pažymėtas kaip žydas, socialiniu požiūriu atskyrė jį nuo kitų to meto žmonių, sukuriant barjerus tarp kaimynų, klasės draugų ir kolegų. Tai apribojo galimybes, žydų studentai negalėjo studijuoti geriausiuose universitetuose, o darbdaviai jų vengė – buvo nustatytos oficialios ir neoficialios kvotos, ribojančios žydų skaičių įvairiose institucijose ir profesijose. Žydų tautybės žmonėms buvo uždrausta keliauti į užsienį.

„Jie atsiversdavo mūsų pasus ir neįleisdavo į įvairias vietas“, – pasakoja Saša, 38 metų žydė, gimusi Ukrainos uostamiestyje Odesoje, o 1993 m. persikėlusi į Sidnėjų.

Didžiąją XX a. dalį būti ukrainiečiu ir žydu buvo vienas su kitu nesuderinami dalykai.

Sukakus šešiolikai visiems SSRS piliečiams buvo išduodami vidaus pasai, o liūdnai pagarsėjusiame penktajame punkte buvo nurodoma jų tautybė arba etninė priklausomybė. Tie, kurių abu tėvai buvo žydų kilmės, neturėjo kito pasirinkimo ir toje paso eilutėje buvo pažymėti kaip žydai. Bet kiekvienas, kurio tėvai priklausė skirtingoms etninėms grupėms, pavyzdžiui, ukrainiečiams ir žydams, buvo priverstas penktajame punkte pasirinkti vieną iš jų.

2014 m. buvo ta akimirka, kai norėjome identifikuotis kaip Ukrainos žydai, o ne kaip Rusijos žydai. Dabar yra nauja karta, ir visi ukrainiečiai nori būti ukrainiečiais.

Turėdami galimybę pasirinkti, tie, kurie buvo pragmatiški galvodami apie savo išsilavinimą, karjeros perspektyvas ir tikėjosi išvengti tam tikro institucionalizuoto antisemitizmo, pasirinko būti vadinami ukrainiečiais, o ne žydais. Tai galėjo išgelbėti nuo tam tikros sisteminės diskriminacijos. Bet Sovietų Sąjungoje žydas visada likdavo žydu.

Ši organizuota, valstybės remiama diskriminacija ir atskyrimas turėjo ilgalaikį poveikį žydų psichikai buvusiose sovietinėse respublikose: žydų kilmės žmogus galėjo gimti Ukrainoje, bet niekas, net jis pats, nevadino savęs ukrainiečiu.

„Žydai Sovietų Sąjungoje buvo antrarūšiai piliečiai“, – sako 72 metų buvęs akademikas Mihailas Milleris. Ukrainos ministrų kabineto patarėjas neturėjo leidimo kalbėti su žiniasklaida, todėl, nenorėdamas minėti savo tikrosios pavardės, pasirinko slapyvardį.

„Sovietiniais laikais mes, žydai, buvome sovietai, bet buvome kitokie, – pasakoja M.Milleris. – Egzistavo valstybinė antisemitizmo politika. Aš tai pats jaučiau.“

Tebejaučia žaizdas

Po Sovietų Sąjungos žlugimo, 1991 m. pabaigoje, Ukrainos žydai bėgo į Izraelį, JAV, Europą, Kanadą, Australiją. Daugelis jų naujosiose tėvynėse buvo vadinami ukrainiečių imigrantais, nors Ukrainoje niekada nebuvo laikomi ukrainiečiais.

Viena iš šių žmonių – žurnalistė Zoya Sheftalovich, kuri „Politico“ publikuotame straipsnyje ne tik kalbino daugybę Ukrainos žydų, bet ir  pasidalijo savo šeimos istorija.

„Mes, tie, kurie išvažiavome, tebejaučiame sovietmečio antisemitizmo žaizdas. Prisimename savo pirmąją dieną mokykloje, kai mokytoja skaitė sąrašą ir šaipėsi iš mūsų žydiškų pavardžių. Prisimename, kad gavome aukščiausius įvertinimus, bet paslaptingai buvome nepriimti į universitetus ir į darbovietes. Mes vis dar susimąstome apie mums mestus įžeidimus, smūgius ir mėlynes, atskirtį”, – neslepia Z.Sheftalovich.

„Mano močiutė Freyda, gydytoja, buvo priversta metų metus nemokamai dirbti tolimiausioje miesto ligoninėje, kol gavo apmokamą darbą, nes žydų gydytojai išgyveno stalinistinių valymų bangą dėl vadinamojo gydytojų sąmokslo. Mano senelis Fima, vyresnysis leitenantas, per Antrąjį pasaulinį karą kovodamas su naciais ir peršautas į galvą, buvo išmestas iš ligoninės dar nespėjęs pasveikti, nes smogė majorui, kuris teigė, kad žydai vengia fronto linijos“, – pasakoja žurnalistė.

Tačiau po Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo 1991 m. šalyje pasilikę žydai sako, kad jų gyvenimas šiandien būtų nesuprantamas tiems, kurie išvyko prieš tris dešimtmečius, kaip tai padarė Z.Sheftalovich šeima.

„Ukrainoje dabar yra visiškai kitaip – jūs neatpažintumėte“, – tikina M.Milleris. Dauguma jo draugų ir šeimos narių žydų išvyko, tačiau jis negalėjo emigruoti dėl sunkiai sergančios žmonos.

„Asmeniniu lygmeniu vis dar egzistuoja antisemitizmas – galbūt kas nors mane pavadins žydu, – prisipažino jis. – Bet niekas nesakys: „Aš tau neduosiu darbo, nes tu esi žydas.“

Šauna sau į kojas

Žlugus SSRS ukrainiečių tautinė tapatybė keitėsi, tačiau šis procesas paspartėjo po 2013–2014 m. Maidano įvykių, kai ukrainiečiai nuvertė prezidentą Viktorą Janukovyčių ir prasidėjo pirmoji Rusijos invazija į Ukrainą. „2014 m. įvyko paradigmos pasikeitimas, – sako rabinas Y.Bleichas. – Ukrainos žydų tapatybė tuo metu V.Putino dėka tikrai pasikeitė. Jis visiškai neteisingai suprato ukrainiečius. Manau, kad tai bus jo žlugimas – jis nesupranta, kas yra ukrainiečiai.“

Iki 2014 m., pasak Y.Bleicho, beveik visi Ukrainos žydai kalbėjo rusų, o ne ukrainiečių kalba iš dalies dėl to, kad sovietmečiu rusai buvo laikomi pranašesniais už ukrainiečius. Po Maidano daugelis iš principo perėjo prie ukrainiečių kalbos.

„Žydai niekada nekalbėjo ukrainietiškai. Jie mokėjo kalbą, bet iki 2014 m. tai niekada nebuvo įprasta jų bendravimo kalba, – pasakoja Y.Bleichas. – Dėl sovietinio požiūrio ir dėl sovietinės propagandos smegenų plovimo visi norėjo būti rusais. Tačiau 2014 m. buvo ta akimirka, kai norėjome identifikuotis kaip Ukrainos žydai, o ne kaip Rusijos žydai. Dabar yra nauja karta, ir visi ukrainiečiai nori būti ukrainiečiais. Prireikė kartų kaitos, kad Ukrainos žydai pamatytų save kitoje šviesoje.“

Y.Bleichas gimė JAV, bet daugiau nei tris dešimtmečius gyvena Ukrainoje. „2014 m., kai įsiveržė rusai, pirmiausia, ką norėjau padaryti, tai gauti Ukrainos pasą“, – atvirauja jis.

„Ukraina yra simbolis to, ką galima padaryti buvusioje sovietinėje šalyje, kuri kovoja už vakarietiškus idealus ir laisves“, – priduria rabinas.

Straipsnio autorė Z.Sheftalovich prisipažįsta, kad, turėdama gimimo liudijimą, pasą, kuriuose užfiksuota tautybė – žydė, ir negalėdama ištrinti prisiminimų apie persmelkiantį kitoniškumą, kurį patyrė savo sovietinėje vaikystėje, ji taip pat niekada nesijautė ukrainietė. Nepaisant to, kad yra jau trečiosios šeimos kartos, gimusios Ukrainoje, atstovė. Tačiau taip buvo iki 2014-ųjų.

Apie savo transformaciją Z.Sheftalovich užsiminė Juliai Hrytsku-Andriesh, 36 metų Rumunijos pilietei, gimusiai ir užaugusiai Černivcuose, šiuo metu dirbančiai Ukrainos rezistencijoje.

„Kiekvienas patyrė tokį atsivertimą, – J.Hrytsku-Andriesh tada atsakė Z.Sheftalovich. – Iki 2014-ųjų sakydavau, kad esu rumunė. Bet dabar visi yra ukrainiečiai... Žydai, rumunai, kad ir kas būtum, tu esi ukrainietis.“

Likimo ironija

34-erių Kyjivo žydų studentų organizacijos „Hillel“ direktorė Tatjana Abovič pabrėžia, kad šiandien Ukraina puoselėja europietiškas vertybes. „Jei kas nors gerai atlieka savo darbą, niekam nerūpi, kokios jo šaknys. Niekur žiniasklaidoje, pilietinėje visuomenėje nekalbama apie tai, kad V.Zelenskis yra žydas ar jo padėjėjai yra žydai“, – apie savo prezidentą užsimena ji.

J.Hrytsku-Andriesh sutinka su tokia pozicija: „Mūsų prezidentas yra žydas, bet mums tai nerūpi. Mes jį labai mylime. Ir tada žmonės sako, kad mes esame naciai, o mūsų prezidentas – žydas?“

2021 m. gruodį tik 31 proc. ukrainiečių pritarė V.Zelenskio veiksmams ir tik 24 proc. teigė, kad balsuotų už jį, jei artimiausiu metu įvyktų rinkimai. Tikrai ironija: jei V.Putinas būtų palaukęs porą metų, per 2024-ųjų prezidento rinkimus V.Zelenskis galbūt būtų pralaimėjęs.

Tačiau per du karo mėnesius V.Zelenskis įrodė, kad yra neprilygstamas karo laikų lyderis. „2019 m. nebalsavau už V.Zelenskį. Nemaniau, kad tai buvo teisingas kelias Ukrainai, – prisipažino T.Abovič. – Aš asmeniškai ne kaip žydė, o kaip žmogus nemaniau, kad jis tinka šiam darbui.“

Tačiau šiandien T.Abovič neabejoja: Ukrainos sėkmė priklauso nuo to, kad V.Zelenskis yra prezidentas.

Radikalusis pulkas

Teisindamas savo invaziją į Ukrainą, V.Putinas paminėjo būtinybę denacifikuoti šalį, išvalant ją nuo Azovo pulko – armijos dalinio, siejamo su dešiniuoju ekstremizmu – ir banderovcų, nacionalistų lyderio Stepano Banderos pasekėjų, XX a. 4–5 dešimtmečiais vykdžiusių smurtinę kampaniją už Ukrainos nepriklausomybę. Tačiau nors ir Azovo pajėgos, ir S.Bandera buvo siejami su fašizmu ir antisemitine ideologija, realybėje yra daugiau niuansų, kurių V.Putino propagandos mašina nesugeba suvirškinti arba nedaro to specialiai.

Azovo batalionas, suformuotas 2014 m., kai Kremliaus remiami separatistai pradėjo grobti teritorijas Donbaso regione ir Rusijos aneksuotame Kryme, savo veiklą pradėjo kaip savanorių sukarintas vienetas, sudarytas iš ekstremistinių Ukrainos patriotų ir neonacių socialnacionalistų asamblėjos narių. Abi grupės buvo žinomos kaip labai ksenofobiškos.

2014 m. Rusijos separatistų pajėgoms užėmus Mariupolį, būtent Azovo kovotojai atkovojo strateginį uostamiestį. Tų pačių metų lapkritį savanorių būrys buvo oficialiai integruotas į Ukrainos nacionalinę gvardiją, pakeisdamas pavadinimą į Azovo pulką ir kartu atlikdamas vidinį apsivalymą – kai kurie ekstremistiškesni jo nariai atsiskyrė nuo šios grupės. 2015 m. Azovo pulko atstovas sakė, kad maždaug 10–20 proc. iš 900 grupės narių buvo naciai.

Šiandien pulkas tebėra tarp pajėgų, kurios laikosi apgultame Mariupolyje, „Azovstal“ plieno gamykloje.

Tačiau ar Azovo pulkas kelia nerimą rabinui Y.Bleichui, ypač jei jie yra užgrūdinti karo ir ginkluoti iki dantų? „Jei ne Rusijos propaganda, aš net nežinočiau, kad Azovo grupėje egzistuoja neonaciai, jie yra mažumos mažuma“, – sako jis ir priduria, kad čia nereikėtų ir akių užmerkti. Tačiau pastebi dar vieną ironišką detalę: kol, anot Rusijos, Ukrainą valdo ultradešinieji-neonaciai, Azovo bataliono nariai ar pasekėjai neužima nė vienos vietos šalies parlamente.

Ir herojus, ir žudikas?

Turbūt sudėtingesnis klausimas – S.Bandera. Jį palaikantys nacionalistai iš pradžių bendradarbiavo su nacistine Vokietija, kol 1941 m. jis pats susidūrė su Adolfu Hitleriu, kai, paskelbęs nepriklausomą Ukrainos vyriausybę, buvo suimtas, o paskui išsiųstas į Zachsenhauzeno koncentracijos stovyklą. Kai kurie ukrainiečiai, šiandien kovojantys su Rusijos pajėgomis, Molotovo kokteilius vadina Banderos kokteiliais ir laiko S.Banderą laisvės ir nepriklausomybės simboliu.

Tačiau tikras faktas – naciams S.Banderą išleidus iš Zachsenhauzeno, jį nužudė sovietų agentai, 1959 m. Miunchene nunuodiję nacionalistą cianidu. Vėl ironija – taip S.Bandera, žmogus, anot rusų propagandos, esantis šiandienos Ukrainos neonacių dievuku, iš tikrųjų tapo liūdnai pagarsėjusios Rusijos politinių apnuodijimų programos ankstyvąja auka.

„Vieno žmogaus herojus yra kito žudikas, – apie S.Banderą sako Y.Bleichas. – Jis ir jo žmonės dalyvavo pogromuose; žydų ir lenkų žudynėse. Tačiau esu milijonu procentų tikras, kad sovietai jo atžvilgiu naudojosi propaganda ir kurdami jo įvaizdį įdėjo daug daugiau, nei jis pats buvo iš tiesų.“

Tie ukrainiečiai, kurie gerbia S.Banderą, neidealizuoja jo už žydų žudymą, o už tai, kad kovojo už Ukrainos nepriklausomybę, pridūrė rabinas. Jis nesirūpina, kad, pasitraukus Rusijos pajėgoms, esą radikalizuoti ukrainiečiai staiga nuspręs, kad nori Ukrainos ukrainiečiams, kaip anuomet įrodinėjo S.Bandera.

„Ukraina pasikeitė. Kuo labiau šalyje plėtojama demokratija ir demokratinės vertybės, idealai, tuo labiau žmonės pradeda gerbti vieni kitus. Demokratija verčia mus gerbti kitą nuomonę. Demokratija yra teisė, kad visi būtų lygūs, bet ir visi būtų skirtingi. Demokratija turi stiprią prigimtinę galią, kuri leidžia visuomenėms keistis. Pažiūrėkite į Vokietiją. Anksčiau joje buvo beprotiškas fašizmas ir antisemitizmas, bet jie sugebėjo sukurti labai stiprią demokratiją“, – požiūriu dalijasi Y.Bleichas.

T.Abovič iš „Hillel“ laikosi panašios nuomonės. „Pas mus nėra banderovcų, jei manote, kad banderovcai yra žmonės, kurie ima ginklą ir žudo civilius, – pabrėžia ji. – Terminas „banderovcai“ apverčiamas, Ukrainoje to nėra.“

„Dirbau studentų žydų organizacijos „Hillel“ direktore. Buvau televizijoje ir buvau atvira, nė karto nepajutau kažkokio antisemitizmo. Niekada. Nė karto“, – pridūrė ji.

Šiandien, kalbant apie Ukrainą ir Rusijos propagandą, išvengti ironijos sudėtinga, tačiau ši ironija tapo tragedija. Kažkas sugalvojo žodį „denacifikacija“, kad juo prisidengdami galėtų įvykdyti savo planus, tačiau Ukrainos žydai savo žemėje nepastebi ukrainiečių nacių. Priešingai – jie mato karą, kuriame savo tikrąjį veidą demonstruoja Rusija.


Šiame straipsnyje: karas UkrainoježydaiUkrainos žydai

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių